infa.lt

Darbo partijos pirmininkas, Viktoras Uspaskich, pasidalino savo mintimis apie biudžetą, BVP ir valstybės maitintojus. Tekstas paskelbtas „Darbo partijos puslapyje (darbopartija.lt).

Bei dar tokiems žurnalistams, kaip Tapinas, kurie, nežinau ar dėl bukumo, ar specialiai, dažnai iškreipia tiesą, formuodami jaunimo, kultūros ir inteligentijos atstovų nuomonę, dezinformuodami juos ir taip darydami didžiulę žalą žmonėms, ir valstybei.

Šiaip jau tingiu rašyti straipsnius, bet kol esu politikoje, matyt, privalau. Todėl paaiškinsiu paprasta, buitine kalba, kad kiekvienas, perskaitęs šį straipsnį, įgytų truputėlį makro ir mikro ekonominio supratimo.

Paskutiniai įvykiai Lietuvoje – BVP, biudžetas, ginčai tarp paskirstytojų ir asignavimų gavėjų bei kova dėl postų, bet nei vieno žodžio apie tai, kas suneša pinigus į tą BVP.

Čia ir prasideda bet kokios valstybės problemos. Ir dar pusė bėdos, kai prezidentai, premjerai, ministrai, politikai tuos, kas įneša, vadina „šaltiniais“ – straipsnio eigoje sužinosime baisesnį žodį.

Ir dar svarbu suprasti pagal kokią metodiką formuojasi Lietuvos bendrojo vidaus produkto rodiklis. Pradžiai pasakysiu paprastai – pagal pajamas ir išlaidas.

Iš karto noriu perspėti skaitytojus – suprasti, kas čia parašyta, yra paprasta, tačiau jokių būdu nekalbėkit apie tai su valdžia, nes tai yra pavojinga ir jie tikrai nesupras jūsų. Nes debilizmas valdžioje įsigalėjo nuo pirmos Nepriklausomybės dienos ir iki šiol nemažėja.

Tačiau dėl to, kad aš dabar gyvenu pagal gamtos dėsnius ir žinau, kad mūsų pasaulis yra idealiai tobulas, suprantu, kad debilizmas taip pat turi teisę būti ir, deja, tai yra viena iš pamokų visai tautai, nes tauta pati renka tokią valdžią.

Tad pradėkim.

Jeigu šeima ir jos nariai nežino iš kur ateina į šeimos biudžetą pinigai, artimiausioje ateityje jos lauks bėdos. Tas pats vyksta ir su Lietuvos valdžia.

Panagrinėkime valstybės reikalus šeimos pagrindu: pinigų reikia būstui, jo apsaugai, remontui, įrengimui, apšvietimui, šilumai, vandeniui, kitoms komunalinėms išlaidoms, kanalizacijai, šiukšlėms, kiemo sutvarkymui ir t.t. Taip pat maistui, rūbams, medicinai, mokslui, sportui, transportui, poilsiui, pramogoms.

Iš esmės tai yra mažos valstybės modelis. Nes valstybei reikia tos pačios infrastruktūros, kaip ir išvardytai šeimai, tik makro lygmenyje.

Dabar šiek tiek įjungiam smegenis. Iš kur į šeimos biudžetą ateina pinigai? Parinksim lengvesnį, nediskusinį klausimų atsakymų metodą. Rusiškai tai vadinasi „методом тыка“.

Ar įsigyjant būstą padaugėja pinigų šeimos kasoje? – Ne! Nes tai yra išlaidos, kurios gali padidinti įsiskolinimus, juk dažniausiai tokiems pirkiniams reikia skolintis.

Ar valstybei pastatant kokį nors pastatą padaugėja pinigų valstybės kasoje? – Ne, tai taip pat yra išlaidos.

Ar montuojant būsto apsaugos sistemą pas jus padaugės pinigų šeimos kasoje? – Ne! Nes tai yra išlaidos.

Ar valstybei skiriant lėšas krašto apsaugos sistemai padaugės pinigų valstybės ižde? – Ne! Tai yra išlaidos.

Ar sutvarkant savo kiemą, tvorą, keliukus, suremontuojant būstą, jūsų šeimoje padaugėja pinigų? – Ne! Nes tai yra išlaidos.

Ar jūsų šeimos pinigai, išleisti gydymui, mokslams, sportui ir t.t., padidina šeimos biudžetą? – Ne! Nes tai yra jūsų išlaidos.

Taip pat ir valstybei visa tai išlaidos.

O dabar DĖMESIO! Lietuvos valdžia visa tai įtraukia į BVP rodiklį. Todėl, kad Lietuvos BVP formuojasi pagal pajamų ir išlaidų metodą.

Kyla klausimas – kaip galima padidinti BVP ir neva pagerinti ekonomikos augimo rodiklį, jeigu taikoma tokia metodika? Atsakymas – skolintis pinigus banke ir didinti valdininkų atlyginimus bei kitas jų išlaikymo išlaidas.

Taip BVP rodiklis sėkmingai gali augti. Didink išlaidas krašto apsaugai – ir BVP auga. Skirk daugiau lėšų sveikatos, švietimo, socialinei sistemai, saldainiams ir t.t. – ir BVP auga. Tai yra kuo daugiau pinigų paimsi iš bankų ir pravalgysi, tuo daugiau augs BVP.

Supratot skirtumą? Jei šeima paima pinigus iš banko ir pravalgo, bus bankrotas. O Lietuva su tokia valdžia tampa ekonomikos augimo tigru Europoje, bet su skurde gyvenančiais pensininkais, kurie sunkiai suduria galą su galu.

Ir dar vienas svarbus skirtumas – jei tėvai, tai yra vyras su žmona paima iš banko pinigus, tai jie juos ir turės atiduoti. Bet jei paima dabartinė valdžia savo pravalgymui, tai atiduoti turės mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, tai yra tie, kurie dar negimė ir nieko bendro neturi su šita skola.

Taip darė visos Lietuvos valdžios nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo, bet labiausiai pasistengė Kubiliaus Vyriausybė, kuri mėgdavo kartoti, kad gerai suvaldė krizę Lietuvoje, mažai smuko ekonomika ir apie tai rašys knygas. Tik nutylėjo, kad per tą vieną konservatorių ir Grybauskaitės 4 metų kadenciją valstybė pasiskolino 350% daugiau, nei visos kitos per visą nepriklausomybės laikotarpį buvusios valdžios.

Ir dar nusikalstamai skolinosi, mokėdama didesnes palūkanas nei mūsų kaimynai. Ačiū Dievui Europos Parlamentas priėmė fiskalinės drausmės įstatymą ir dabar už tokias išlaidas grės baudos. Kaip tik Prancūzijos prezidento Sarkozi iniciatyva buvo atlikta BVP struktūros analizė.

Arba, kaip parašė Mikutavičius, apie skirtus 180 000 eurų saldainiams. Matyt jis dar nežino – jeigu skirtų daugiau, pavyzdžiui, milijoną saldainiams, BVP padidėtų lygiai milijonu eurų. Ir jie paskui pasakys Mikutavičiui: „matai kaip mes gerai valdom valstybę, auga ekonomika“.

Dabar paprastas klausimas – kaip galima perskirstyti daugiau BVP per valstybės biudžetą – apie ką vis kalba svieto lygintojai, jei BVP rodiklis daugiausiai suformuotas iš išlaidų.

Čia ir vėl mūsų debiliškai valdžiai bei svieto lygintojams ir juos palaikantiems žurnalistams, inteligentams ir jaunimui niekaip nepavyksta suprasti, kad perskirstyti per valstybės biudžetą daugiau BVP galima tik tuo atveju, jei BVP struktūroje kaupiamoji pajamų dalis viršytų išlaidų dalį.

Nes kaip galima perskirstyti 180 000 eurų, išleistų saldainiams, kai jų nėra, bet jie įtraukti į BVP rodiklį?

Grįžkim vėl prie šeimos, tai yra prie mikroekonomikos, kad žmonėms, nesusijusiems su ekonomika, būtų lengviau visa tai suprasti.

Šeimoje, kaip ir valstybėje, į biudžetą pinigai surenkami tik vienu būdu. Arba šeimos nariai kažkur dirba, tai yra už šeimos ribų. Arba jie pagamina ką nors namie ir parduoda už šeimos ribų. Taip į šeimos kasą atkeliauja pinigai. Jeigu šeimos nariai ką nors padaro šeimos viduje, pavyzdžiui, perdažo namą, tvorą ar suremontuoja butą ir t.t., patys ką nors išaugina savo kieme: agurkus, pomidorus, bulves ir t.t., kuriuos patys ir suvartoja, jų kasoje pinigų nepadaugėja. Tačiau ir nesumažėja, nes jiems nebereikės to pirkti.

Taip pat ir valstybėje – iš kur ateina pinigai į valstybės iždą? Arba valstybė kažką pagamina ir parduoda už šalies ribų bei gauna pinigus į Lietuvos iždą. Arba ką nors pati sukuria valstybės viduje ir suvartoja, tuomet mažiau pinigų išeina iš valstybės.

Tiesa, mūsų valdžia sugalvojo sukurti dar vieną šaltinį – išvarė savo tautiečius iš Lietuvos į vergiją užsienyje. Jie ten dirba ir siunčia pinigus Lietuvoje likusių artimųjų išlaikymui. Bet jeigu vergijoje suranda geresnį gyvenimą, – pasiima savo gimines ir išvažiuoja visam laikui, padėdami kryžių ant savo tėvynės. Ir tai yra pateisinama, nes žmonės irgi nori valgyti. Tas ir vyksta visus Nepriklausomybės metus Lietuvoje.

Kaip ir šeimoje, valstybės pinigai skirti medicinai, švietimui, socialinėms reikmėms, krašto apsaugai, valdžios išlaikymui, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų ugdymui, profesiniam ir aukštajam mokslui bei t.t. O dabar klausimas – ar visi žmonės, kurie dirba šiose srityse, atneša pinigus į valstybės iždą?

Atsakymas ne! Nes jie nieko neparduoda už Lietuvos ribų. Tiesa, jie kažką kuria šalies viduje ir taip sumažina pinigų nutekėjimą į užsienį. Bet kita vertus, kai studentai, baigę mokslus Lietuvoje išvažiuoja dirbti į užsienį, tai irgi pinigų nutekėjimas.

Tad kas gi suneša į valstybės iždą tą kaupiamąją BVP dalį?

Iš pradžių įvardinsiu tuos, kas neneša, kad būtų aiškiau – tai tie, kurie nieko neparduoda už Lietuvos ribų ir nesuteikia paslaugų už Lietuvos ribų. Ir tai jokiu būdu ne ironija, o realijos, ir visi šitie žmonės yra reikalingi ir svarbūs valstybei.

Tai yra:

• ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai;
• studentai; visi jų mokytojai ir prižiūrėtojai;
• visi medicinos, švietimo, socialinės, sporto sistemos darbuotojai;
• visi senjorai, pensininkai, neįgalieji;
• visa valdžia ir valdininkai su savo saldainiais;
• visi prokuratūros, teismų, STT, FNTT, VSD, VMI ir dar apie 70 įvairių kontroliuojančių įstaigų darbuotojai;
• visi krašto apsaugos sistemoje dirbantis žmonės ir t.t.

Dar keli svarbūs paminėjimai, kad jūs pamatytumėt pilną paveikslą per vieną ekonomikos pamoką.

Iš verslo sferos:

• statybininkai ir prekybininkai ne tik neįneša pinigų į valstybės iždą, tačiau kaip tik sumažina jį, nes didžioji dalis prekių ir produktų ant jų prekystalio yra iš užsienio, o tai reiškia, kad už juos reikia mokėti pinigus, kurie taip pat keliauja į užsienį. Ir taip padidina minusinę eksporto importo saldo;
• kavinės, restoranai. Įvairių grožio, pramogų atstovai, artistai, dainininkai ir t.t.
• taip pat ir žurnalistai, kurie apie tokius dalykus nerašo, nes nesupranta, o dažniausiai ir specialiai dezinformuoja visuomenę, nes maitinasi iš to paties puodo;
• iš dalies viešbučiai, nes nemažai paslaugų jie teikia užsieniečiams mūsų teritorijoje ir tai yra tas pats, kaip eksportas, nes pinigai ateina į Lietuvą.

Visų nevardinsiu ir šalia kiekvienos pozicijos neminėsiu skaičių, tačiau tam, kad suvoktumėt realybę, manau, užtenka. Ir visame tame yra maždaug 88% visų Lietuvos gyventojų.

Tad kas gi tie, likusieji maždaug 12%, kuriuos valdžia vadina ne žmonėmis, o „šaltiniais“ ir kurie suneša kaupiamąją BVP dalį, kad kiti 88% galėtų juos paskirstyti? O ją paskirsto, kaip jūs suprantat, ne tik biudžetinės organizacijos, bet ir verslininkai, kurie nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu, statybininkai, prekybininkai, kavinės, restoranai, įvairūs salonai, nes jiems nešami tie patys pinigai už jų paslaugas.

Tad, grubiai tariant, 1 žmogus iš 10 sukuria kaupiamąją dalį, kad likusieji 9 galėtų ją paskirstyti.

Tai yra tie 12% žmonių, kurie pagamina prekę Lietuvoje ir parduoda už Lietuvos ribų. Tai yra tie, kurie konkuruoja vidaus rinkoje su importu ir mažina išvežamus pinigus iš Lietuvos.

Ir tų, kurie organizuoja gamybą, organizuoja visų šitų verslų įgyvendinimą, prekių ir idėjų procesus, Lietuvoje yra tik 0,01%. Kaip jie vadinami Lietuvoje? Jūs girdėjote – svoločiai, spekuliantai, banditai, nusikaltėliai ir t.t. Nors būtent jie rizikuoja savo turtu, nes darbuotojai neužstatinėja savo butų eidami dirbti pas verslininkus. Nekalbant apie tai, kad verslininkas savo verslu gyvena 24 val. per para. O tai yra sveikata, nervai, pavojai.

O vienas iš didžiausių pavojų, kaip nebūtų keista, yra valdžia, nes būtent ji formuoja žmonių nuomonę – kad verslininkai yra banditai, nusikaltėliai ir t.t. Tam, kad vykstant susidorojimui, tauta būtų paruošta ir tyliai pritartų tam.

Todėl Grybauskaitė su Landsbergiu ir priešino visuomenę, dalino ją į savus ir nesavus, vis skelbė kovą su menamais oligarchais, nors pati naudojosi jų paslaugomis keldama savo reitingus. Nes mūsų prezidentai nedirba prezidento darbo, jie vaidina prezidento darbą.

Čia reikia paminėti ir didžiulę armiją emigrantų, kuriuos valdžia dėl savo bukumo išvarė iš Lietuvos. Dabar kai kas juos vadina tėvynės išdavikais, pamiršdami, kad žmonės tiesiog važiavo ieškoti pragyvenimo šaltinių dėl tokio valdžios debilizmo, kad nenudvėstų kartu su pačia valdžia.

Ir taip jie išgelbėjo valstybę nuo visiško bankroto. Nes išvažiavusiems nereikėjo mokėti pašalpų, smarkiai sumažėjo kriminogeninė situacija. Ir dar jie visi siunčia pinigus į Lietuvą, kad išlaikytų artimuosius ir tokiu būdu sukuria ne butaforinę, o kaupiamąją BVP dalį, kurios dydis viršija 5%. Taip dar padedami bukai valdžiai išgyventi.

Viename straipsnyje visko neaptarsim, tad paliekam kitoms publikacijoms.

Klausimai aptarimui kituose straipsniuose: ką turi padaryti Lietuvos valdžia, kad perskirstytų daugiau BVP per valstybės biudžetą?

Kad būtų lengviau galvoti, pagalbiniai klausimai:

– Apie ką turi galvoti valdžia ir politikai, formuodami biudžetą ir kurdami įstatymus?
– Kurioje Lietuvos ekonomikos sferoje reikia didinti investuotojų ir darbuotojų skaičių?
– Ar norės atvažiuoti čia normalus žmogus investuoti ir sutiks, kad būtų vadinamas svoločiu?

P.S. Per visus 30 Nepriklausomybės metų būtent tokiu debilizmu užsiiminėjo valdžia. Ne išimtis ir dabartinis Karbauskio bei Skvernelio valdymas, nes analizuojant jų paskutinių kadencijos metų biudžetą nesimato priemonių, kad didėtų tų žmonių skaičius, kurie kuria ir šiandien sudaro tik 12%. Per 3 pastaruosius metus nepriimta nė vieno kardinalaus įstatymo, kad tai pasikeistų.

O kitų metu biudžete, kaip ir prieš tai buvusios valdžios, numatyta apie 17% ES lėšų (anksčiau būdavo ir po 25%) bei dar viena dalis pasiskolinta iš tarptautinių finansinių institucijų. Tai yra ant ateities kartų sprando pakabinti įsiskolinimai.

Likusias lėšas planuojama surinkti iš tų 12% kuriančių kaupiamąją dalį ir to, kas pagaminta šalies viduje ir suvartota, nes už tai dar mokami mokesčiai valstybei, kad pasaldintų valdžios gyvenimą. Visa tai padalina, nes kurti jie nesugeba – šiek tiek pridedant prie pensijos, pašalpų, vaiko pinigų ir tai priskiria savo nuopelnui. Nors visi mes žinom, kad mūsų valdžia nekuria darbo vietų ir nieko negamina.

Aš tai vadinu parazituojančiu debilizmu, kurį, deja, patys pasirenkam, o, kad žmonės nesuklystų ir kitus neišrinktų, tam padeda parsidavėliai arba neišmanėliai žurnalistai.

– Ir dar vienas klausimas – kas mums leidžia klampinti į prasiskolinimo duobę ateities kartą ir tuos, kurie dar negimė, bet kai gims jau bus su skolų kupra dėka mūsų valdžios, kurią mes patys renkam?

Į klausimus atsakinėsim kartu kitame straipsnyje.

Su pagarba Darbo partijos pirmininkas

Viktoras Uspaskich