infa.lt

Mona Liza: Italijoje vyksta procesas dėl ankstesnės „Džokondos“ versijos teisių

Mona Liza: Italijoje vyksta procesas dėl ankstesnės „Džokondos“ versijos teisių

lapkričio 03
09:45 2019
Mona Liza

Henrio Pulitzerio bute Londone 60-aisiais kabojo „Mona Liza“ | Gilbert family

Šioje septintojo dešimtmečio nuotraukoje užfiksuotas Mona Liza paveikslas, kabantis virš židinio viename Londono bute, ir daugelis įsitikinę, kad tai yra tikras, ankstyvasis garsiojo Leonardo da Vinci portreto variantas, kurio originalas eksponuojamas Luvro muziejuje Paryžiuje, pradeda pasakojimą BBC.

Daugiau nei pusę amžiaus vyksta begaliniai ginčai dėl šio paveikslo autorystės ir nuosavybės teisių.

Kai „Monos Lizos fondu“ pasivadinusi organizacija 2012 metais pranešė pasauliui, kad buvo atrastas antrasis „Mona Liza“ portretas, priskiriamas Leonardo teptukui, tai sukėlė sensaciją.

Fondas tada pateikė daugybę įrodymų, kurie, jo manymu, patvirtina Leonardo da Vinci autorystę, tačiau keistu būdu paaiškėjo, jog pats fondas šio paveikslo neturi.

Paveikslo likimas XX amžiuje

Dviejų paveikslų palyginimą „Mona Lisa“ Foundation pateikė specialiame pristatyme Ženevoje.

Pirmą kartą paveikslas patraukė žinovų dėmesį 1913 m., kai vieno Anglijos miestelio Somerseto sodyboje paveikslą jį pamatė ir jį įsigijo aistringas tapybos mėgėjas Hugh Blakeris.

Paveikslas buvo saugomas Blakerio dailės studijoje Aiselwortho rajone Vakarų Londone ir nuo to laiko ekspertų sluoksniuose jis buvo vadinamas „Isleworth Mona Lisa“.

Šiek tiek vėliau Blairo patėvis Johnas Eyre’as išleido monografiją, kurioje, remdamasis savo ir Blakerio tyrimais, tvirtino, jog Leonardo da Vinci tuo pačiu metu dirbo prie dviejų Lisos del Giaccondo (mergautinė Lisa Gerardini) – Florencijos šilko prekeivio žmonos – portretų.

Vienas iš jų pasekoje atsidūrė Luvre, o antrajį Hugh Blakeris nusipirko iš Somerseto aristokratų šeimos, kuriai paveikslas priklausė maždaug šimtą metų.

Henry Pulitzeris savo knygos „Kur yra Mona Liza“, išleistos 1967 m., pristatyme.

Po to paveikslas pateko į garsaus britų kolekcionieriaus ir dailės istoriko Henry Pulitzerio rankas, kuris manė, jog tikrasis Lisa Gerardini portretas yra „Iselworth Mona Lisa“, o pasaulinio garso Džokondą meistras baigė kurti vėliau.

Vėlau paveikslas buvo perduotas H. Pulitzer partnerės Elizabeth Mayer rankas, o po jos mirties 2008 m. – anoniminiam tarptautiniam konsorciumui.

Prielaida teisminiams ginčams

Andrew ir Karen Gilbert tvirtina, kad jiems priklauso ketvirtadalis paveikslo kainos

Tačiau kai kurie faktai leidžia manyti, kad 1964 m. Henris Pulitzeris pardavė ketvirtadalį teisių į paveikslą savo verslo partneriui Lelandui Gilbertui už keturis tūkstančius svarų.

Dabar Lelando Gilberto įpėdinis Andrew Gilbertas ir jo žmona Karen, gyvenantys Londone, reikalauja savo paveldėjimo teisių ir tvirtina, kad turi 1964 m. sudarytą sandorį patvirtintą dokumentą.

„Pulitzerio pinigai baigėsi, nes jis daug išleido bandydamas įrodyti šio portreto autentiškumą“, – paaiškina netikėtą dailės istoriko sprendimą parduoti dalį savo teisių jo protėviui Andrew Gilbertas.

Konsorciumas-savininkas kategoriškai atmetė Gilbert ieškinius, po ko britų pora kreipėsi į Italijos teismą, kuris turi išspręsti ginčytiną situaciją.

Gilberto advokatai sako, kad jų užduotis yra įrodyti, kad 25% paveikslo priklauso jų klientams, o kokio autoriaus teptukui priklauso drobės turinys, – tai jų neliečia.

Jei Gilbertai laimės bylą ir tuo pat metu bus oficialiai pripažinta, kad paveikslą „Iselworth Mona Lisa“ iš tikrųjų nutapė Leonardo da Vinci, jie taps dešimčių milijonų dolerių savininkais.

1962 m. draudimo kompanijos Luvro paveiukslą „Mona Liza“ įvertino 100 milijonų dolerių, kas dabartinėmis kainomis prilygsta 830 milijonų.

Pereitą savaitę Florencijoje prasidėjusio proceso išvakarėse Gilberto advokatas Giovanni Protti pavadino šią bylą įdomiausia ir sunkiausia iš visų prie kurių jam yra tekę dirbti.

„Mes turėjome išsiųsti teismo šaukimus į daugelį pasaulio šalių“, – sakė teisininkas.

Pranešama, kad per pirmąjį posėdį teismui pavyko priversti „Mona Lisa“ fondą pateikti informaciją apie savininkų konsorciumą, kuris anksčiau norėjo likti anonimu.

Tai yra bendrovė „Mona Lisa Inc“, įsikūrusi Karibų jūros Ankvilio saloje. Ieškovų teigimu, nėra jokių požymių, kad ji elgėsi neteisėtai, tačiau keista tai, kad Anquilla žinoma kaip ofšorinė zona.

Kitas teismo posėdis numatytas 2020 m. kovo mėn.

Ką galvoja ekspertai?

„Buvau skeptiškai nusiteikęs, nors ir suintriguotas. Įėjau į patalpą kurioje saugomas paveikslas, dvi valandas ten išbuvau vienas, bet, kad tai Leonardo darbas įsitikinau jau po penkių minučių“, – sako profesorius Jeanas-Pierre’as Izbouts iš Kalifornijos, pakviestas „Mona Lisa“ fondo kaip ekspertas į Šveicariją.

Pasak jo, Leonardo naudai liudija ne tik išoriniai požymiai, tokius kaip – visiškas da Vinci naudojamos dailės technikos, jos parametrų ir spalvų taikymo metodo atitikimas. Yra istorinių atitikmenų.

Pavyzdžiui, yra žinoma, kad menininkas nutapė portretą dviem klientams iš karto, todėl logiška, kad iš po jo teptuko išėjo du panašūs portretai.

„Be to, XVI amžiaus Leonardo biografas Giorgio Vasari aiškiai nurodo, kad Leonardo keturis metus dirbo prie „Mona Liza“ paveikslo ir niekada jo nebaigė“, – sakė profesorius.

„Iselworth Mona Lisa“ fonas iš tikrųjų yra nebaigtas, skirtingai nei garsusiojo Luvre eksponuojamo portreto.

Ekspertai atliko lyginamąją dviejų paveikslų analizę daugelyje kategorijų, ir daugelyje jų rezultatas yra beveik identiškas

Tačiau ne visi meno tyrėjai sutinka su šiais argumentais.

Profesorius Martinas Kempas – vienas iš vedančiųjų Leonardo da Vinci kūrybos ekspertų.

„Tai nėra tikras kūrinys dėl daugelio priežasčių“, – sako Oksfordo universiteto meno istorijos profesorius emeritas Martinas Kempas.

Pasak Kempo, G. Vasari paveikslą laikė nebaigtu, nes tuo metu Florencijoje niekas nematė galutinio rezultato, tačiau tai nereiškia, kad da Vinci negalėjo jo baigti išvykęs iš Florencijos.

Jis taip pat atmeta teiginį, kad Leonardo dirbo prie dviejų paveikslo variantų.

Greičiausiai, pasak profesoriaus, Leonardo neperdavė gatavo portreto pirminiam užsakovui, ir jis galėjo atitekti kitam, visiškai atsitiktiniam asmeniui.

Kalbant apie mokslinius įrodymus, Kempas mano, kad fondo pateikti duomenys vienareikšmiškai neįrodo Leonardo autorystės, o tik suteikia tokios galimybės prielaidą.

Galbūt, paskutinis žodis šiame ginče liks „Art Recovery International“ vadovui ir įkūrėjui Christopheriui Marinello, kuris per ilgus savo darbo metus grąžino pasauliui jau keletą meno šedevrų.

„Daugelio metų eigoje mums pavyko nustatyti meno kūrinių, kurių vertė siekia apie 510 milijonų dolerių, autentiškumą, – sako Marinello.

Mes vis iki šiol aktyviai dalyvaujame sprendžiant didžiausias bylas autentiškumo nustatymo atvejų meno pasaulyje atžvilgiu, ir mes tuo didžiuojamės.“

Marinello dėka sutuoktiniai Gilbertai, kurie patys, pasak jų, nebuvo tikri, kad jiems priklauso tikro Leonardo dalis, galėjo pateikti ieškinį konsorciumui-savininkui Italijoje, tuomet, kai pats paveikslas buvo pristatytas plačiajai visuomenei Florencijoje.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Mona Liza: Italijoje vyksta procesas dėl ankstesnės „Džokondos“ versijos teisių* - nuoroda: https://infa.lt/37866/mona-liza-italijoje-vyksta-procesas-del-ankstesnes-dzokondos-versijos-teisiu/