infa.lt

Okinava: Neįvykusi raketinė apokalipsė

Okinava: Neįvykusi raketinė apokalipsė

lapkričio 04
01:01 2015

thebulletin.org

raketosPensilvanijos valstijos Bleikslio gyventojas Džonas Bordnas (John Bordne) daugiau nei pusę amžiaus buvo priverstas laikyti paslaptyje istoriją, kuri jam nutiko. Tik visai neseniai JAV Karinės oro pajėgos leido jam papasakoti, kas įvyko. Jei paaiškės, jog tai – tiesa, tai šis įvykis papildys tų bauginančių klaidų ir nelaimių sąrašą, kurios vos neįtraukė pasaulio į branduolinio karo liūną.

Viskas prasidėjo 1962 metų spalio 28 naktį, tuojau pat po vidurnakčio, kai Karibų krizė buvo pačiame įkarštyje. Džonas Bordnas, tuo metu buvęs aviacijos eilinis, pasakoja, jog pamainą eiti pradėjo lyg kažką nujausdamas. Tuo metu dėl krizės, kilusios Kuboje, kai TSRS dislokavo joje raketas, visos strateginės JAV pajėgos buvo kovinėje parengtyje numeris du (DEFCON 2). Tai reiškia, kad į aukščiausią kovinės parengties lygį – DEFCON 1 – jie galėjo pereiti bet kuriuo metu. Kai paskelbiamas DEFCON 1, raketa gali būti paleista per vieną minutę po įsakymo gavimo.

Bordnas tarnavo vienoje iš keturių slaptų startinių pozicijų japonų saloje Okinava, okupuotoje JAV. Kiekviename startiniame komplekse buvo po du valdymo punktus, viename punkte buvo po 7 žmones. Paleidimo valdymo karininkas turėjo keturias sparnuotąsias raketas Mark 28. Mark 28 galingumas buvo 1,1 megatonos trotilo. Tai reiškia, jog kiekviena jų buvo apie 70 kartų galingesnės už tas bombas, kurios buvo numestos ant Hirosimos ir Nagasakio. Iš viso jos sudarė 35,2 megatonas griaunamosios jėgos. Galėdama skristi 2 200 kilometrų atstumu, raketa Mace B, paleista iš Okinavos, galėjo nuskristi iki komunistinių sostinių Hanojaus, Pekino ir Pchenjano, o taip pat sunaikinti tarybinius karinius objektus Vladivostoke.

Kaip pasakoja Bordnas, praėjus keletui jo budėjimo valandų, vyriausiasis Okinavos paleidimo valdymo centro karininkas pradėjo įprastą radijo perdavimą, skirtą visiems keturiems startiniams kompleksams, kuris visada vyksta įpusėjus pamainai. Po įprasto laikrodžių nustatymo ir orų prognozės jis padiktavo kodų virtinę. Įprastai pirmoji skaičių virtinės dalis nesutampa su skaičiais, kuriuos turi padaliniai. Tačiau šiuo atveju raidžių ir skaičių kodas sutapo, ir tai buvo signalas, jog dabar turi sekti ypatingi nurodymai. Kartas nuo karto tokie sutapimai atsitikdavo, bet taip buvo daroma mokymo tikslais, bet tada nesutapdavo antroji kodo dalis. Kai parengties lygis buvo pakeltas iki antrojo, kariai buvo informuoti, jog nuo šiol tokių mokomųjų patikrinimų nebebus. Todėl, kai pirmoji kodo dalis sutapo, Bordno padalinys sunerimo. Po to sutapo ir antroji kodų virtinės dalis – pirmą kartą per visą jų tarnybos laiką.

Visiškai sutapus abiem kodų virtinės dalims, paleidimų valdymo punkto karininkas iš Bordno padalinio Viljamas Basetas (William Bassett) turėjo atidaryti savo portfelį. Jei kodas portfelyje sutaptų su trečiąja per radiją perduota kodų virtine, jis turi atidaryti voką, esantį portfelyje, kuriame buvo taikinio duomenys ir raktai paleidimui. Bordnas sako, jog visi kodai sutapo, taip patvirtindami raketinio komplekso paleidimo komandą. Kadangi radijo perdavimo klausėsi visi aštuoni padaliniai, kapitonas Basetas, kaip vyriausiasis pamainos karininkas, ėmė vadovauti, remdamasis tuo, jog likusieji septyni padaliniai, esantys Okinavoje, taip pat gavo tą įsakymą. Apie tai Bordnas su pasididžiavimu man papasakojo per tris valandas trunkantį interviu 2015 metų gegužę. Jis taipogi leido man perskaityti skyrių iš jo nepublikuotų memuarų, kuriame aprašytas tas atvejis, o po to aš elektroniniu paštu išsiunčiau jam 50 laiškų, kad įsitikinčiau, jog teisingai supratau jo pasakojimą apie tą incidentą.

Bordno teigimu, Karibų krizės įkarštyje koviniai padaliniai Okinavoje gavo įsakymą paleisti 32 raketas su galingomis branduolinėmis galvutėmis. Paleidimų pavyko išvengti tik atsargumo, sveiko proto ir ryžtingų veiksmų, kurių ėmėsi įsakymą gavę kariai, dėka. Tie žmonės sustabdė branduolinį karą, kuris galėjo prasidėti paleidus raketas iš Okinavos.

Informacinė agentūra Kyodo News skelbė apie šį incidentą, tačiau papasakojo tik apie Bordno padalinį. Mano manymu, šįkart reiktų paviešinti visus Bordno prisiminimus, tame tarpe ir apie kitus septynis padalinius. To užteks, kad JAV vyriausybė pradėtų paieškas ir publikuotų dokumentus, susietus su Okinavos įvykiais Karibų krizės metu. Jei Bordno pasakojimas atitinka tikrovę, tai jis svarbus ne tik kaip Karibų krizės įvertinimo papildymas, bet ir kaip vaidmens, kurį atsitiktinumas ir apsiskaičiavimas suvaidino ir tebevaidina branduolinėje epochoje.

Štai, ką pasakoja Bordnas. Praeitais metais Bordną kalbino žurnalistas Masakacu Ota (Masakatsu Ota) iš Kyodo News – agentūra pozicionuoja save kaip pagrindinė Japonijos informacinė agentūra, turinti 40 korespondentų taškų už šalies ribų. 2015 metų kovą Ota parašė straipsnį, kuriame pateikė didžiąją Bordno pasakojimo dalį bei pranešė: „Eilinis amerikiečių ginkluotųjų pajėgų veteranas, tarnavęs Okinavoje, neseniai su anonimiškumo išlaikymo sąlyga patvirtino (Bordno pasakojimą)“. Ota atsisakė įvardinti tą veteraną, kadangi pažadėjo laikyti jo vardą paslaptyje.

Ota nieko neparašė iš tos Bordno pasakojimo dalies, kurioje jis pasakoja apie nugirstą pokalbį telefonu tarp kapitono Baseto ir septynių likusių karininkų. Bordnas, būdamas paleidimų valdymo punkte kartu su vadu Basetu, girdėjo tik tai, ką į ragelį kalbėjo kapitonas, nors kartais jis pasakodavo Bordnui ir dar dviem padalinio nariams tai, ką jam kalbėjo kiti karininkai.

Todėl siūlome jums paskaityti Bordno pasakojimą apie tą naktį.

Atidaręs portfelį ir įsitikinęs, kad gavo įsakymą paleisti visas keturias jo valdomas branduolines raketas, kapitonas Basetas pasakė, kad čia kažko trūksta. Įsakymas apie branduolinių raketų paleidimą turėtų ateiti tuomet, kai įvestas aukščiausias pasirengimo laipsnis, tuo iš esmės ir skiriasi DEFCON 2 ir DEFCON 1. Bordnas prisimena, kaip kapitonas pasakė: „Mes negavome nurodymo pereiti į DEFCON 1, o tai ne pagal taisykles, todėl reikia veikti atsargiai. Gali būti, kad viskas tikra, tačiau negalime būti įsitikinę, jog dabar nepadarysime didžiausios klaidos savo gyvenime“.

Kol kapitonas konsultavosi telefonu su kitais karininkais, padaliniui šovė mintis, kad priešininkas galėjo sukelti trukdžius ir nuslopinti perdavimą apie perėjimą į aukščiausią parengties laipsnį, o orų informacija ir šifruotas įsakymas paleisti raketas kažkodėl praėjo. Kaip prisimena Bordnas, kapitonas papasakojo apie kito paleidimų valdymo karininko nuogąstavimus: išankstinis smūgio sudavimas jau prasidėjęs, todėl vadovybė per skubotumą praleido perėjimą į DEFCON 1. Greitai paskaičiavę, raketininkai suprato, kad, jeigu prevencinio smūgio taikinys yra Okinava, tai jie jau turėjo jį pajusti. Ėjo sekundės ir minutės, bet jie negirdėjo sprogimų garsų ir nejuto požeminių smūgių. Todėl toks paaiškinimas jiems rodėsi mažai tikėtinas.

Tačiau kapitonas Basetas dėl visa ko liepė kariams atlikti galutinę visų raketų, paruoštų paleidimui, būklę. Jis perskaitė taikinių sąrašą ir, padalinio nuostabai, trys iš keturių taikinių buvo ne Rusijoje. Tuo metu, kaip prisimena Bordnas, suskambo vidaus ryšio telefonas. Skambino kito padalinio paleidimų valdymo karininkas, jis pranešė, kad jo sąraše taip pat du taikiniai ne Rusijoje. Kam reikia smūgiuoti į šalis, kurios nėra tavo priešai? Nujautėme, kad kažkas čia ne taip.

Kapitonas įsakė neatidaryti tų raketų skyrių durelių, kurios turėjo smūgiuoti į taikinius ne Rusijoje. Tada jis pravėrė raketos dureles, kurią reikėjo paleisti į Rusiją. Iš šios padėties jas galima buvo atidaryti visiškai (netgi rankomis). O sprogimo išorėje atveju, sprogimo banga jas vėl užvertų, taip išsaugodama raketą nepažeistą. Kapitonas priėjo prie radijo stotelės ir patarė taip padaryti visiems kitiems padaliniams, o po to laukti vadovybės paaiškinimų.

Taip padaręs, Basetas paskambino į raketų paleidimų valdymo centrą Okinavoje ir remdamasis tuo, kad pirmasis pranešimas praėjo su trukdžiais, paprašė pakartoti informacijos perdavimą. Jis manė taip: žmonės centre pastebės, kad užšifruotas įsakymas paleisti raketas buvo klaidingas, ir pakartodami perdavimą pabandys viską ištaisyti. Tačiau viso padalinio siaubui, po laiko sutikrinimo ir orų informacijos, įsakymas paleisti raketas vėl nuskambėjo, ir be jokių pasikeitimų. Kiti padaliniai taip pat girdėjo šį įsakymą.

Bordno teigimu (prisiminkime, jis girdėjo tik vieną pokalbio telefonu pusę), vieno padalinio situacija buvo itin sudėtinga, kadangi visi jo taikiniai buvo Rusijoje. To padalinio vadas, leitenantas, atsisakė paklusti vyresnio laipsnio karininko – kapitono Baseto įsakymui, nenorėjusiam vykdyti pakartotinai nuskambėjusio majoro įsakymo. Antrasis karininkas iš startinio komplekso pranešė Basetui, kad leitenantas įsakė savo padaliniui tęsti raketų paleidimo procedūrą. Kaip prisimena Bordnas, Basetas nedelsiant įsakė antrajam karininkui „pasiųsti du žmones leitenantui nušauti, jei šis bandytų paleisti raketas be žodinio aukštesnio rango įsakymo patvirtinimo arba be perėjimo į DEFCON 1“. Paleidimų valdymo punktus jungė 30 metrų ilgio tuneliai.

Bordnas prisimena, jog įtampoje jam šovė mintis, kad gana keista, jog toks svarbus įsakymas perduotas iš karto po orų informacijos. Be to, jam pasirodė keista ir tai, kad majoras iš valdymo centro monotoniškai kartojo užšifruotą instrukciją, nerodydamas jokių nerimo ar įtampos ženklų, veikdamas taip, lyg dirbtų nuobodų, nusibodusį darbą. Su juo sutiko ir kiti padalinio nariai. Basetas nusprendė nedelsiant paskambinti majorui ir pasakyti, kad reikia vieno iš dviejų: arba įsakymo apie perėjimą į aukštesnį lygį, arba nurodymo atšaukti paleidimą.

Sprendžiant iš Bordno pasakojimo apie tai, ką jis girdėjo pokalbio telefonu metu, šis klausimas sukėlė gerokai audringesnę majoro reakciją, kuris nedelsiant per radijo ryšį perskaitė naują užšifruotą įsakymą. Tai buvo nurodymas nutraukti paleidimą. Tuo incidentas ir baigėsi.

Norėdamas patikrinti ir įsitikinti, kad pavyko išvengti katastrofos, kapitonas Basetas susisiekė su kitais paleidimų valdymo karininkais ir gavo iš jų patvirtinimą, jog jie raketų nepaleido.

Kaip teigia Bordnas, pačioje šio įvykio pradžioje kapitonas Basetas perspėjo savo pavaldinius: „Jei tai klaida, ir raketos nebus paleistos – vadinasi nieko nebuvo. Jokių prisipažinimų“. Dabar, kai viskas baigėsi, jis pasakė: „Niekas iš jūsų neturi komentuoti to, kas šiąnakt nutiko. Nė žodžio, ir aš sakau tai rimtai. Nei kareivinėse, nei bare, nei čia, starto pozicijoje. Negalima nieko rašyti apie tai namiškiams. Ar aiškiai kalbu?“

Jie visi tylėjo daugiau nei pusę amžiaus.

Kodėl vyriausybė turi rasti įrašus ir nedelsiant juos publikuoti. Šiuo metu prikaustytas prie invalido vežimėlio, Bordnas stengiasi – tačiau kol kas nepavyksta – surasti kokius nors įrašus ar dokumentus, liudijančius apie tuos įvykius Okinavoje. Jis tvirtina, kad po incidento vyko tardymas ir kad apklausė kiekvieną paleidimų valdymo karininką. Po mėnesio juos pakvietė į karinio teismo posėdį, kuris tyrė majoro, davusio įsakymą paleisti raketas, bylą. Bordno teigimu, kapitonas Basetas, vienintelį kartą praskleidęs paslapties uždangą, papasakojo savo pavaldiniams, jog majorą atleido iš pareigų ir privertė išeiti į atsargą ištarnavus minimalų 20 metų laikotarpį. Nieko daugiau nebuvo imtasi, kaip ir nebuvo padėkota tiems karininkams, kurie neleido prasidėti branduoliniam karui.

Basetas mirė 2011 metų gegužę. Bordnas internetu bandė ieškoti kitų paleidimų padalinio narių, kurie galėtų padėti prisiminti. Nevyriausybinis centras National Security Archives prie Džordžo Vašingtono universiteto Helmano bibliotekos, remdamasis laisvos informacijos įstatymu, pateikė paraišką Karinių oro pajėgų vadovybei, prašydamas paviešinti dokumentus, liečiančius incidentą Okinavoje. Tačiau dokumentų publikavimas dėl tokių prašymų tęsiasi ne vienerius metus, jei tai iš viso pavyksta padaryti.

Prisipažįstu, jog konkrečių Bordno pasakojimo patvirtinimų nėra. Tačiau man rodosi, jog jis pasakojo tiesą. Manau, jog informacijos apie tokį svarbų incidentą negalima tvirtinti tik vieno žmogus parodymais. Karinės oro pajėgos ir kitos valstybinės įstaigos privalo nedelsiant paviešinti visą turimą informaciją apie tą įvykį. Visuomenei jau seniai yra piešiamas iškreiptas tų pavojų, kuriuos slepia savyje branduolinės pajėgos ir jų ginklai, paveikslas.

Visas pasaulis turi teisę žinoti viską apie jiems gręsiančius branduolinius pavojus.

Aaron Tovish

parengė: Darius Dimbelis

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Okinava: Neįvykusi raketinė apokalipsė* - nuoroda: https://infa.lt/3701/okinava-neivykusi-raketine-apokalipse/