infa.lt

Lietuvių tauta – kritinėje situacijoje

Lietuvių tauta – kritinėje situacijoje

02 lapkričio
01:01 2015

mergina ant arklioJonas Siaurukas

Ne pirmą kartą lietuvių tauta pakliūna į sudėtingą egzistencinę situaciją. Ant išnykimo ribos buvome atsidūrę, kai mūsų kunigaikščiai, sukūrę vieną galingiausių Rytų Europos valstybių, valstybine kalba pasirinko ne lietuvių kalbą, per vėlai įsivedė krikščionybę ir leido germanams sunaikinti patį kultūringiausią baltų etnosą – prūsus.

Kita tragiška istorinė klaida buvo unija su Lenkija, netvarkinga, blogai organizuota valstybe, kuri nepadėjo Lietuvai apsiginti, kai atėjo grėsmė iš Rytų. Nors kaina už tariamas saugumo viltis buvo sumokėta didelė – savo kalbos, savo kultūros, net savo tautiškumo tada atsisakė visa valdančioji klasė.

Ilgą kelių šimtmečių lietuvių tautos lenkinimo periodą vėliau dėsningai pakeitė daugiau negu šimtas metų carinės rusifikacijos.

Po to įvyko stebuklas – Lietuva savanorių pastangomis atgavo nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, nesėkmingo Rusijai ir Vokietijai.

Daug klaidų buvo padaryta „smetoninėje“ Lietuvoje, bet didžiausias dalykas – tautinė inteligentija, tautinis švietimas ir ugdymas, tautinės valstybės pradmenys buvo sukurti, ko Lietuva neturėjo ilgus šimtmečius.

Trečios tragiškos egzistencinės politinės situacijos – sovietinės okupacijos – Lietuva vargu ar galėjo išvengti, nes niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad stalininė Rusija ir hitlerinė Vokietija galėtų sudaryti paktą ir pasidalinti dalį Vidurio Europos. Bet ir tada, artėjant tai grėsmei, Lietuva padarė didžiulę klaidą – nesipriešino agresorių prievartai ar grasinimams prievarta karine jėga. Net Klaipėdos Hitleriui nederėjo atiduoti „geruoju“! Bet urbšiai, merkiai kapituliuodavo net beveik telefonu. Smetona bandė nesutikti su tokiu nesipriešinimu okupacijai, bet jo niekas nebeklausė, nes sovietų tankai jau važiavo Lietuvos žeme…

Sovietinę okupaciją mes, vyresnioji karta, dar gerai prisimename. Nors, keista, buvo kai kurių lietuviškumo elementų (net Universitete buvo dėstoma lietuviškai, ne taip, kaip Baltarusijoje ar kur nors Vidurinėje Azijoje); vis tik „Lenino kalba“, rusifikacija , lėtai, bet užtikrintai tęsėsi, net kai trėmimai į Sibirą baigėsi.

Todėl neteisūs tie, kurie sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Buvo daug gerų socialinių dalykų, susiformavo nauja sovietinė, bet lietuviška, inteligentija (J.Marcinkevičius, J.Kubilius ir kiti), tačiau ateitis buvo aiški – visiškas lietuvių tautos susiliejimas su rusiškai sovietine imperine tauta.

Sąjūdžio ir atgimimo stebuklas parodė, kad ir didžiausios, galingiausios imperijos gali paslaptingai sugriūti beveik be didelio kraujo praliejimo. Pagrindinės priežastys buvo kelios – rusų inteligentijos suvokimas, kad net ir didelei rusų tautai gali grėsti ateityje ištirpimas Vidurinės Azijos vis didėjančioje (nors net ir rusiškai ji kalbėtų) masėje, vienos partijos išsigimimas ir sukčių, vagių bei kyšininkų įsigalėjimas brežnevinėje epochoje, taip pat valstybės viršūnių supratimas, kad per didelė „komunistinė“ lygiava veda prie technologinio šalies atsilikimo (nors karinės technologijos buvo aukšto lygio, bet civilinės aiškiai atsiliko nuo Vakarų sistemos).

Kartais dar nurodoma, kad tikros „perestrojkos“ nebuvo, kad tai buvo slaptas Sovietinės Rusijos slaptųjų tarnybų planas apgauti Vakarams, bet tai nepanašu į tiesą. Tada juk daugelis gana naiviai buvo įtikėję į vakarietiška demokratiją ir tikrai norėjo reformų!

Dabar jau visiškai aišku, ką tos reformos reiškia – išsivadavusių iš rusiškai sovietinio kolonializmo tautų ekonomikos visišką perėjimą „globalinės“ Vakarų (Amerikos, Vokietijos, ir t.t.) ūkio magnatų valdžios ir nuosavybės žinion. O tai – irgi kolonializmas, irgi pavergimas.

Bet dar blogiau, kad pakliuvome į „reformas“ švietime, gamtos apsaugoje, medicinoje, tautinėje ir socialinėje bei teisinėje politikoje, kai valdžia dar sparčiau ėmė tirpdyti ir naikinti mūsų tautą, kaip ankstesniais žiaurių okupacijų ar nevykusių “unijų“ periodais. Greitai ne tik „Vilniaus kraštas“, ne tik Klaipėda, bet ir visa Lietuva taps lietuviškais tik savo geografiniu pavadinimu, o gal net ir savo vardą ar net kalbą praras.

Tai aišku kiekvienam, kuris sugeba bent kiek toliau pažvelgti į perspektyvą. Juk per dvidešimt metų (per tokį laiką smetoniška Lietuva lietuviškėjo) Lietuva prarado apie pusę (jei ne daugiau) jauniausių, energingiausių, gabiausių žmonių, tad tokioje „laisvėje“ lietuvybė, mūsų genai, mūsų kultūra, mūsų kalba nyko, tirpo, o patriotinio, tautinio auklėjimo vietą užėmė agresyvus kosmopolitizmas…

„Europos“ (iš tikrųjų didele dalimi mūsų pačių) pinigų srautas mūsų valdžios didiesiems kombinatoriams galutinai apsuko galvas (juk tapo galima aprūpinti savo ir savo šeimos ateitį per neįtikėtinai trumpą laiką), bet kaina buvo didelė – visos lietuvių tautos žemės, turto, tikros laisvės ir paties tautiškumo pardavimas ar net atidavimas „ už dyką“, „savo noru“ „vakariečiams“ bei „europiečiams“.

Tad kokioje geopolitinėje situacijoje esame?

Pasaulyje yra nedaug didžiųjų geopolitinių ir geokultūrinių regionų – kosmopolitinė Amerika, tautinės Rusija, Kinija, Indija, Arabų pasaulis, turkai, gentinė Juodoji Afrika plius dar keletas naujų didelių besiformuojančių nacijų. Europa, buvęs svarbiausias pasaulio regionas, labai sparčiai keičiasi, ji tampa panašia į kosmopolitinę Ameriką, tad mūsų noras tapti „europiečiais“ tik parodo, kad visiškai nebesusigaudome savo geopolitinėje erdvėje.

***

Tikros Europos, nepaisant ES, o gal būtent dėl ES, nebėra, kaip geokultūrinio regiono, kur tautų laisvė ir genetinė ar kultūrinė savastis dar ką nors reikštų. Europa tapo galingų globalinių jėgų kovos lauku. Su kuo? Aišku, su galimybe atgimti ir Europoje įsigalėti Vokietijai. Nes jei vokiečių tauta neatgims, tai Europoje, o gal ir pasaulyje, tikrai neliks kitos jėgos, galinčios pasipriešinti globaliam kosmopolitizmui. Be abejonės, yra Kinija, bet tai irgi imperija, tad klausimas tik toks, koks bus globalinis pasaulis – geltonas ar šokoladinės odos spalvos, o tai nėra esminis skirtumas. Bet ką mažoms tautoms duotų vokiečių atgimimas ir vokiška Naujoji Europa?

Ar bent vienas Lietuvos politikas rimtai apie tai mąstė, rašė? Be abejo. R.Ozolas rašė, kad reikalinga nauja globalinė tvarka, kuri ne naikintų, bet gelbėtų tautiškumą. Giedrius Petružis kėlė iš esmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo idėją – federacinę ar konfederacinę lietuvių, latvių, baltarusių valstybe su Kaliningrado sritimi netgi. Gal tokia fantazija ir buvo reali B.Jelcino laikais?

Bet laimėjo „vakarietiška, europietiška“ orientacija. Kuri gali apginti mus nuo Rusijos, bet ne nuo Vakarų (ir ne tik) globalinių monopolijų. Bet kaip padaryti, kad Europa gerbtų mūsų tautiškumą? Juk vien pasiskelbimas nykstančiais baltaisiais indėnais nepadės…

Gyvename laikais, kai ypač svarbi tiksli geopolitinė pozicija. Panašiai būdavo ir anksčiau. Jei Lietuva būtų kadaise sudariusi sąjungą su Švedija, gal tautos likimas būtų buvęs kitoks. Jei Švedija nebūtų kariavusi su Napoleonu, ji būtų buvusi gal prijungta prie Rusijos; ir pan. Bet visur reikalingas rimtas mąstymas, ekonominis ir politinis bei kultūrinis pagrindimas.

Sutarčių su Europa pasirašymas net jų neskaičius, entuziazmas naikinant lietuvybę ir skatinant visišką Europos integraciją į vieną valstybę ar net vienos rinkos sudarymą su Amerika – tai geras kelias įveikti Rusijos okupacijos baimę, bet kaina irgi didelė – visiška kapituliacija kitoms jėgoms, kurioms nei daugiatautė Europa, nei tuo labiau Lietuva irgi visiškai nerūpi.

Lietuva nepritampa iš esmės nei prie vieno didelio geopolitinio regiono, ir net prie mažesnių. Pavyzdžiui, net Amerikoje skiriama Vidurio Europa, Rytų Europa, Skandinavijos ir Šiaurės šalys, bet Lietuvos ten nėra. Baltijos šalys atskiros. Lietuva yra unikali, kaip Kaukazas, Okeanija, Karibų jūra, Izraelis…Todėl mums taip sunku surasti tinkamus sąjungininkus, užsitikrinti savo saugumą ir tautinės savasties išsaugojimą, nes esame tarp galingesnių už mus regionų, kurie šimtmečiais siekia mūsų nutautinimo ir ištirpdymo.

O kaip šio pasaulio galingieji argumentuoja, kodėl mes nykstame? Pati lietuvių tauta neva nenori, nesirūpina savo išlikimu. Neturi juk kitos tautos tuo rūpintis…

Jonas Aistis spėjo, kad lietuvių tautą persekioja kažkokia kaltė ar prakeikimas. Nėra nieko tokio panašaus. Visada buvome tolerantais. Tiesa, kartais bandoma teigti, kad saujelė lietuvių padėjo naikinti žydus, saujelė komunistų naikinti ir tremti savus, bet okupantų įrankiai ar samdiniai buvo tik saujelės. Tokių saujelių ir vėl atsirastų, jei vėl ateitų ar užeitų rusai, kinai ar kitos didžiosios imperinės ar totalitarinės galybės.

O dabar, ar ne saujelė naujųjų turtuolių ir „išrinktųjų“ , išdavusi mūsų balsus ir lūkesčius, mus valdo ir pardavinėja bei išdavinėja mūsų tautos interesus? O dauguma tylime, nemokame susiorganizuoti, dejuojame ir peikiame, kaip sovietiniais laikais, virtuvėse ir kavinėse…

Tautinė ideologija visada buvo silpna, nes jai niekad nepavyko Lietuvoje suvienyti giliųjų ekonominių, socialinių, švietimo ir mokslo interesų su tautiškumu, su lietuvybe. Vien tik vaikščiojimas kaustytais batais Gedimino prospektu ir šūkavimas „Lietuva-lietuviams“ be jokios rimtos ir gilios politinės – socialinės idėjos tik užleidžia vietą agresyvioms globalistinio liberalizmo, religinio ekstremizmo (naujų sektų ir senųjų religijų), didžiųjų bei turtingųjų tautų „internacionalizmo“ ar kosmopolitizmo idėjoms; tai idealus instrumentas naikinti mažąsias tautas ir visų pirma tautinę šviesuomenės sąmonę.

Gal mes jau esame ideologiniai ir kultūriniai zombiai, nebemokantys net normaliai sudainuoti nei vienos gražios lietuviškos dainos, ką šimtmečius mokėdavo net beraščiai lietuvių valstiečiai, kurie ir išsaugojo lietuviškumo likučius?

Atsidūrėme, kaip egzistencialistai sako, kritinėje geopolitinėje ir geokultūrinėje situacijoje. Jei iš jos neišeisime, lietuvių tauta išnyks, ištirps labai sparčiai. Liksime mažuma savo valstybėje…

Rašoma, kad kadaise Lietuvos valstybė susidarė iš žemaičių, aukštaičių ir lietuvių genčių konfederacijos. Kas buvo tie senovės galiūnai, lietuviai, atrėmę net mongolų-totorių smūgį, ko nepajėgė net rusai? Akademikas Zigmas Zinkevičius savo knygoje apie lietuvių tautos kilmę rašo, kad šaknis „liet“ reiškia daug vandens, liejimąsi. Senovėje Pripetės pelkėse būdavo, rašoma, daug vandens. Gal ten ir atsirado mums šventas žodis Liet(u)va… Bet svetimtaučiai istorikai iškraipė ar nutylėjo garbingą Lietuvos istoriją ir mūsų vardo kilmę, mes net patys užmiršome ar užmirštame savo vardą. Ko ir siekė visada tie, kad būtų Lietuva be lietuvių ar lietuviai be Lietuvos.

komentaras.lt

 


Žymos

1 Atsiliepimas

  1. laura    -  2016-02-06, 15:40

    Nuostabu. Aciu uz straipsmi

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, jog medžiaga apie tai, kad D. Grybauskaitė mokėsi KGB mokykloje yra patikima?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Lietuvių tauta – kritinėje situacijoje* - nuoroda: https://infa.lt/3685/lietuviu-tauta-kritineje-situacijoje/