infa.lt

Žodis gali suteikti sparnus, o gali ir sužeisti.. Todėl būkime atidūs, kalbėdami su vaikais – juk kartais, pagauti emocijų, suaugusieji nevaldo savęs ir vadina vaikus įvairiais žeminančiais epitetais..

Jei tai vyksta dažnai, vaikai ilgainiui susitapatina su tais epitetais (“tinginys, kvailys, nemokša” ir pan.) ir.. iš tiesų pradeda tingėti ir niekuo nesidomėti.

Jei norime įkvėpti ir paskatinti vaikus – turime ramiai aptarti jų nesėkmes, nuspręsti – kaip jas ištaisyti ir būtinai pastebėti vaikų pasiekimus. Ir – o tai labai svarbu – mokyti vaikus asmeniniu pavyzdžiu ir nuoširdžiai domėtis jų gyvenimu.

Vaikai sunkiai priima bet kokias agresijos apraiškas, ir todėl labai nemėgsta barnių ir ilgų notacijų. Jiems svarbūs ir suprantami ramiai ištarti žodžiai ir suaugusiųjų poelgiai, iš kurių jie mokosi, o ne pakelta intonacija ir skaudinantys žodžiai.

Kai suaugusieji praranda savitvardą bendraudami su vaikais ir pradeda lieti savo negatyvias emocijas ar net smurtauja – vaikai sutrinka ir praranda saugumo jausmą, kuris jiems yra labai svarbus.

Juk artimiausi suaugusieji – svarbiausi žmonės vaikų gyvenime, kuriuos vaikai myli ir į kuriuos lygiuojasi. Jie vaikams – autoritetas, ir jei vaikai mato nederamai besielgiantį suaugusįjį, jų vertybės pradeda byrėti, nes vaikai pradeda suvokti, kad neturi kuo pasikliauti šiame pasaulyje.

Augantiems vaikams gyvybiškai reikalinga psichologinė ir fizinė suaugusiųjų parama ir palaikymas. Jei vaikai jos negauna – pasijunta vienišais, nereikalingais, ir.. pradeda maištauti. Tai daugelio problemų šeimoje ir visuomenėje priežastis.

Jei esame suirzę ir matome blogai besielgiantį vaiką – stenkimės nusiraminti, ir tik po to ramiai išaiškinti vaikui jo klaidas. Priešingu atveju jo atmintyje paliksime ne sąžiningo ir teisingo elgesio pavyzdį, bet neapykantos ir pykčio antspaudus.

Suaugęs žmogus vaikams turi parodyti teisingumo, sąžiningumo ir doro elgesio pavyzdį. Jis gali tikėtis iš vaikų, kuriuos auklėja, tik tokių savybių, kurias pats turi: ką pasėsime, tas ir išaugs..

Todėl kasdieniniame bendravime su vaikais turime būti atidūs tam, ką jiems sakome. Nes, pasirodo, vaikai ne visada supranta žodžius taip pat, kaip mes, suaugusieji.

Pavyzdžiui, dažnai kartojamas žodis – “Atsargiai!” Žinoma, mes turime perspėti vaikus apie galimus pavojus, tačiau per dažnai kartojamas, šis žodis vaikams, kurie susipažįsta su šiuo pasauliu, gali tapti signalu, kad pasaulis yra kupinas pavojų, todėl neverta ir nesaugu jį tyrinėti.

Kad vaikai jaustųsi saugiai – tyrinėkime viską drauge, ramiai aiškinkime kiekvieną nepažįstamą, neaiškią situaciją, pasidalinkime savo patirtimi. Tegul pasaulio pažinimas vaikams bus įkvepiantis ir džiaugsmingas!

Arba iš kartos į kartą perduodama frazė “Primuškime jį”, kuri dažnai kartojama, kai vaikas susižeidžia į kažkokį daiktą, tarkim, stalo kampą, ir pradeda verkti, o tas stalas “mušamas”, kol vaikas aprimsta. Atrodytų, nekalta frazė, tačiau vaikai ją supranta savaip.

Vaikui tai signalas, kad supantis pasaulis jį skriaudžia, kad jis yra auka. Kad nusiramintų – jis turi pats kažką nuskriausti. Tai gali tapti ydingo elgesio priežastimi, todėl tokiu atveju reikėtų vaiką tiesiog apkabinti, paguosti, patrinti skaudamą vietą.. Tai išmokys jį būti atsargesniu.

Dar viena suaugusiųjų dažnai kartojama frazė “Leisk, aš pats”. Rodos, tariama iš geriausių paskatų – noro padėti vaikui, tačiau vaikui tai užuomina, kad jis nieko negali ir nemoka, kad geriau už jį viską atliks suaugęs.

Kad šiais žodžiais neužgesintume vaiko iniciatyvos – būkime kantrūs, leiskime vaikui pačiam viską atlikti – kitaip jis ilgai nebus savarankiškas. Būtinai pagirkime už atliktus veiksmus – tai labai skatina vaiką mokytis naujų įgūdžių.

Būkime kūrybingi, žaismingi, išradingi, geranoriški – juk kiekvieną situaciją galima pakreipti pozityvia linkme.. Štai keletas tokio pozityvumo pavyzdžių:

* Vietoje irzlaus priekaišto: “Na, kiek galiu tavęs laukti?”, linksmai sukomanduokime: “Pasiruošt, dėmesio – marš!”

* Vietoje grėsmingo “Susitvarkyk pagaliau!”, svajingai pasakykime: “O jei tu būtum burtininkas, kaip manai, ar galėtum priburti tvarką ant savo stalo?”

* Vietoje pikto “Netrukdyk!”, ramiai paprašykime: “Pažaisk dar truputį vienas, kai pabaigsiu, būtinai pažaisiu su tavimi.”

* Vietoje irzlaus “Baik rodyti kaprizus!”, nustebę paklauskime: “Oi, kieno čia kapriziukas prabėgo?. Gaudyk, gaudyk jį, kad negadintų tau nuotaikos!”

* Vietoje įkyraus: “Kiek kartų galiu tau kartoti?..”, pašnibždomis ištarkime: “Viens-du-trys… perduodu slaptą informaciją… Pakartok, ar išgirdai.” Ir t.t..

Kuo dažniau žaiskime su vaikais – tai suprantama jiems kalba, kuria galime lengvai paaiškinti sudėtingus dalykus ir išspręsti iškilusius nesusipratimus.

Suaugęs žmogus turi gyvenimo patirtį, todėl yra išmintingesnis, o vaikas tik mokosi gyventi. Ir kartais geriausių ketinimų vedini, suaugusieji neatsargiu ar grubiai ištartu žodžiu gali sužeisti jautrią vaiko širdelę.

Todėl bendraujant su vaiku, labai naudinga kuo dažniau įsivaizduoti save vaiko vietoje ir pagalvoti – kokius žodžius norėtume išgirsti mes patys.

Tai paprasta: kaip ir kiekvienas iš mūsų, vaikas kiekviename žodyje, kiekvienoje frazėje nori pajusti meilę ir nuoširdų rūpestį

šaltinis: ruvi.lt