infa.lt

Šikšnosparniai – vampyrai

Šikšnosparniai – vampyrai

12 spalio
01:01 2015

paveikslėlisŠikšnosparniai-vampyrai – visai ne siaubingos pabaisos. Jie mažutis gamtos stebuklas ir padeda savo draugams iš visų jėgų. Tuo įsitikino BBC Earth korespondentas.

Kalbama, jog: šie šiksnosparniai – akli ir kraugeriški plėviasparniai sutvėrimai. Tikrų vampyrų draugai. Įsikūnijęs blogis.

Iš tiesų: Tokios baimės visiškai tradicinės. Jums patiks skraidančios pelės-vampyrai, jūsų nebegąsdins jų gyvenimo būdas siurbiant kraują, ir jūs įvertinsite šikšnosparnių savybę rūpinantis vieniems kitais, dalinantis krauju su alkanu gentainiu regurgitacijos* būdu.

Egzistuoja daugybė kraujasiurbių bestuburių (prisiminkite nors ir dėles ar uodus), tačiau tik trys žinduolių rūšys pasirinko kraują kaip savo maitinimosi raciono pagrindą. Tai šikšnosparniai vampyrai: didysis (Desmodus rotundus) vampyras, baltasparnis vampyras (Diphylla ecaudata), apželtakojis vampyras (Diaemus youngi).

Gyvūnijos pasaulio Drakulos

Jei turėsime omenyje jų neįprastą racioną, tampa aišku, jog skraidančios pelės-vampyrai savo pavadinimą įgijo iš europietiškojo folkloro personažo – gyvo-numirėlio geriančio kraują.

Tačiau kuo arčiau aš susipažinau su minimais gyvūnais, tuo geriau supratau, kad jie buvo apšmeižti.

Nors kraujyje daug baltymų, tačiau jame labai žemas angliavandenių lygmuo, todėl šikšnosparniai turi maitintis sočiai ir dažnai.

Lyginant su kitais šikšnosparniais, paprastieji vampyrai (ir tikėtina kitos vampyrų rūšys taip pat) labiau jautrūs žemo dažnio garsams.

Ši savybė leidžia jiems susirasti grobį. Pavyzdžiui, paprastasis vampyras (didysis) gali atskirti atskirai paėmus miegančius žmones pagal jų kvėpavimo garsą.

Kai tik šikšnosparnis užtinka numatomą auką, jis dažniausiai prie jos sėlina pažemiui, pasinaudodamas kojomis ir sparnais, nuostabos vertu greičiu ir miklumu.Vienas šikšnosparnis patalpintas į bėgimo takelį išvystė greitį virš vieno metro į sekundę (3,6 km/val).

Atsidūręs ant pasirinkto gyvūno, vampyrinis šikšnosparnis parodo savo sugebėjimus nuleisti kraują: savo jautrios šilumai nosies dėka jis neklystamai nustato tinkamo kraujo indo vietą.

Tada žvėrelis paruošia aukos odos lopinėlį operacijai, išpešiodamas plaukelius ar plunksnas ir išlaižydamas apnuogintą vietą liežuvėliu. Tada įsmeigia į kraujo indą savo aštrius kaip skutimosi peiliukų ašmenys, dantis.

Sudėtingas kokteilis iš esančių šikšnosparnio seilių sudėtyje baltymų, vienas iš kurių turi daug sakantį pavadinimą „drakulinas“, neleidžia kraujo indams užsiverti, o kraujui krešėti, todėl kraujavimas gali tęstis keletą valandų. Šios medžiagos taip pat turi ir anestezuojančių savybių.

Įprastai vampyras prisisiurbia prie kruopščiai paruoštos įkandimo vietos laikui nuo 20-30 min iki vienos valandos.

Per tą laiką žvėrelis gali padidėti dukart, dėka jo skrandžio galimybių išsitempti. „Jie išsipučia kaip uodai“, – sako Gerald Wilkinson iš Merilendo universiteto.

„Bagažo balansas“ skrydį po maitinimosi daro ganėtinai sudėtingu. Tačiau priekinės spyruokliuojančios galūnės suteikia galimybę gyvūnui kilti į orą vertikaliai, – kaip tą daro vertikalaus skrydžio ir nusileidimo naikintuvai Harrier, – greičiau, nei du metrus į sekundę.

Ši savybė taip pat pasirodo naudinga tada, jei potenciali auka prabunda supratusi kas vyksta ir šikšnosparniui tenka skubiai sprukti.

Nežiūrint į neeilinius jų sugebėjimus, toli gražu ne visoms skraidančioms pelėms būna garantuotas maistas.

Wilkinsonas, gaudęs šikšnosparnius paryčiais, jiems grįžtant į savo landas, paskaičiavo, jog vienas iš dešimties suaugusių ir trečdalis jaunų šikšnosparnių grįždavo namo alkani.

„Yra akivaizdūs požymiai, suteikiantys galimybę nustatyti, gavo jie maisto ar ne“, – sako jis.

Pasidalinti su artimu

Jeigu šikšnosparniui nepavyko pasimaitinti tris naktis iš eilės, jis praras trečdalį savo kūno svorio. Ir mirs.

Štai todėl vampyrai išvystė savyje savybę dalintis su gentainiais krauju, kas sumažina riziką mirti iš bado. Kiekvieną naktį kaip reikia pasisotinęs šikšnosparnis atryja dalį kraujo savo kaimynams.

„Tai labai panašu į tai, kaip katė atryja pieną atgal į lėkštutę iš kurios lakė, tik šiuo atveju maistas atryjamas tiesiogiai į kitų skraidančių gyvūnų nasrus“, – paaiškina Wilkinson.

1970-ųjų pabaigoje ir 1980-ųjų pradžioje Wilkinson su pagalbininku praleido šimtus valandų, žvelgdami į tamsų tuščiavidurių medžių Kosta-Rikoje vidų ir stebėdami tai, kaip vienas vampyras regurguoja kraują į kito vampyro nasrus.

Daugeliu atvejų tai buvo motinos, maitinusios krauju savo palikuonis. Tačiau neretai akivaizdžių giminingų ryšių tarp donoro ir recipiento atsekti nepavykdavo.

Buvo panašu į tai, jog abu individai daug laiko buvo praleidę kartu ir tarp jų nusistovėjo tarpusavio rūpestingumo santykiai.
Aš paklausiau Wilkinsono ar korektiška būtų vadinti tokius gyvūnus draugais. „Draugai – tai dar vienas terminas“, – atsakė jis.

Pastaruoju metu Wilkinsonas vėl užsiėmė vampyrų įpročių tyrimais. Jį domino būtent maisto dalinimasis su gentainiais ir jis nustatė kurioms aplinkybėms esant tai vyksta. Jis ir jo kolega suskaičiavo beveik 1000 maisto dalijimosi atvejų, laikomų nelaisvėje šikšnosparnių kolonijoje.

Zoologams nė karto neteko pamatyti, kad vienas šikšnosparnis verstu kitą dalintis su juo krauju. „Tikrovėje viskas vyksta tiesiog priešingai, – kalba Wilkinsonas. – Jie noriai atiduoda maistą“.

Kai kurie dalijimosi maistu atvejai vyko tarp vienos šeimos narių. Tačiau dažniausiai regurgitacija vykdavo tarp draugų.

Kraujo siurbimas – ne tas įprotis, kuris keltų susižavėjimą, tačiau jis formuoja bendrumo dvasią. Bet kuriuo atveju, tai kažkiek sušvelnina šikšnosparnių-vampyrų įvaizdį.

Paprastieji vampyrai įprastai siurbia naminių gyvulių kraują, dažniausiai stambių raguočių ir arklių, bet nepraleidžia ir laukinių gyvūnų – kapibarų, pekarių ir tapyrų.

Kartais jie pasirenka ir žmones, kas, kaip taisyklė įvyksta miegant. šikšnosparnis Kartą šikšnosparnis įkando vienam jo draugų studentų, būnant Kosta Rikoje.

„Jo koja buvo išlindusi iš po moskitinio tinklelio ir šikšnosparnis įsitaisė ant jos pasimaitinti“, – pasakojo zoologas.

Aš paklausiau Wilkinsono, ar jį patį šie stebėtini sutvėrimai kada nors kandžiojo , jam juos tyrinėjant.

„Kartais kandžiojo, – atsakė jis. – Kai juos gaudai, jie tampa labai vikrūs ir stengiasi ištrūkti bet kuriuo būdu. Jeigu nesilaikytume atsargumo priemonių, jie laisvai gali sukandžioti“.

Tačiau, papildo jis, jie greitai prijunksta. „man jie labai patinka!“ – sako Wilkinson.

„Kaip bebūtų keista – man irgi“, – pabaigia straipsnio autorius, Henry Nicholls.

* Medicinos enciklopedija apibrėžia regurgitaciją, kaip „veržlų skysčių ar dujų judėjimą kryptimi, priešinga natūraliai, stebimą tuščiaviduriuose raumeniniuose organuose jiems susitraukinėjant“.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Šikšnosparniai – vampyrai* - nuoroda: https://infa.lt/3449/siksnosparniai-vampyrai/