infa.lt

Kontroliuojant kompiuteriui: naujieji zombiai padeda mokslininkams

Kontroliuojant kompiuteriui: naujieji zombiai padeda mokslininkams

07 rugsėjo
01:01 2015

bbc.com

paveikslėlisKas gi nutiktų, jeigu kompiuteriui pavyktų perimti žmogaus kūno kontrolę? BBC Future žurnalistas susitiko su „echoborgu“ – žmogumi, dalyvaujančiu neįprastame eksperimente, kuriame tiriamos mūsų santykio su dirbtiniu intelektu perspektyvos.

Sofija Ben-Achour iš pažiūros nieko nesiskiria nuo paprastos Londono studentės. Trumpai pakirptais kaštoniniais plaukais, gyvomis akimis ir plačia šypsena. Mes kalbamės apie orą, muziką, apie jos darbą – užsieniečių mokymą anglų kalbos. Mes niekada nebūtume patikėję, kad Sofijos kalbą kontroliuoja keletas mikroprocesorių, esančių daugiau nei 300 km atstumu nuo mūsų.

Vėliau Sofija man prisipažino, jog dėl to, kad yra kontroliuojama kompiuterio, nejaučia ypatingo diskomforto: „Tik šiandien man pirmą kartą atėjo mintis apie tai, jog tame eksperimente aš ne daugiau, nei vien kūnas“.

Techninis terminas, apibūdinantis Sofijos funkciją, – „echoborgas“ (echoborg), t. y. gyvas žmogus, laikinai „paskolinantis“ robotui savo kalbos aparatą. Visi jos ištariami žodžiai yra internete generuojami programos-pašnekovo, ir garsine forma pateikiami jai į ausį nepastebima ausine.

Eksperimento aprašymas kažkuo primena mokslinės fantastikos anti-utopiją. Iš tikrųjų gi, jis siekia gan rimto tikslo.

Londono ekonomijos mokyklos mokslininkai nori suprasti, kaip būtybės su dirbtinių intelektu išorė ir elgesys gali veikti mūsų požiūrį į ją. Tai svarbu, nes su laiku, labai tikėtina, mes būsime apsupti mašinų, išvaizda nesiskiriančių nuo žmogaus, ir būtina iš anksto žinoti mūsų galimą reakciją į gyvenimą šalia jų. .

Dauguma dirbtinio intelekto pavyzdžių, su kuriais mums tenka šiandien susidurti, aprūpinti mechanine vartotojo sąsaja, todėl juos sunku supainioti su gyvu žmogumi“, – sako vienas tyrėjų, Kevinas Korti (Kevin Corti). Jam kilo mintis sujungti elektroninį intelektą su žmogaus kūnu: „Šiuo atveju, pagal mūsų planą, žmonės tikrai tikėtų tuo, jog kalba su žmogumi iš kūno ir kraujo“.

Korti ir jo mokslinis vadovas Aleksas Gilespi (Alex Gillespie) buvo įkvėpti taip vadinamų siranoidų darbo, atlikto Stenlio Milgremo (Stanley Milgram) – psichologo, kurio eksperimentai neretai iššaukdavo nevienareikšmišką reakciją.

Viename iš labiau žinomų savo eksperimentų metu, Milgremas pavedė vieniems dalyviams nukrėsti kitus elektros srove, palaipsniui didinant įtampą. Netgi tada, kai eksperimento dalyviams atrodė, jog iškrovomis jie suteikdavo savo aukoms skausmingus pojūčius, daugelis iš jų tęsė eksperimentą.

Taip gaunasi, jog žmogui yra lengviau kenkti kitiems, nei leisti sau suabejoti vadovybės autoritetu.

Tačiau, į gyvenimo pabaigą Milgremas susidomėjo labiau humanišku žmogiškojo kūno, kurį mes matome prieš save, vertinimo aspektu. Jam iškilo klausimas: ar mes iš tikrųjų klausome ką sako mūsų pašnekovas, ar mūsų nuomonė apie jį nulemta išimtinai išskirtinai įspūdžio apie matytus jo elgesio pasireiškimus.

Kai tai išsiaiškinti, Milgermas nusprendė atlikti bandymą, paremtą fragmentu iš XIX a. pjeses „Sirano de Beržerakas“. Sirano – patyręs karys, šmaikštus poetas ir gudrus muzikantas, tačiau save laiko per daug bjauriu, kad galėtų tikėtis užkariauti gražiosios pusseserės Roksanos širdį.

Pagrindinis herojus padeda savo gražiajam, tačiau ne per daug protingam konkurentui Kristianui, suvilioti Roksaną, jam pasakinėdamas kokius būtent žodžius reikia sakyti. Pačioje žinomiausioje pjeses scenoje Sirano slepiasi krūmuose, Kristianui tyliai šnabždėdamas mielas kvailystes, kurias tas garsiai pakartodavo Roksanai, besiklausančiai balkone.

Milgremas pagalvojo, jog tokios rūšies eksperimentas taptų idealiu būdu patikrinti, kiek žmogaus išvaizda įtakoja mūsų nuomonę apie jo protą. Visa eilė jo atliktų bandymų, siranoidai (taip Milgremas pakrikštijo bandomuosius) gaudavo replikas iš žmogaus, esančio kitoje patalpoje, per ausyje esantį miniatiūrinį radijo imtuvą.

Kaip ir Roksanai iš pjesės, siranoidų pašnekovams nebuvo žinomos šios eksperimento smulkmenos.

Milgremas su nuostaba pastebėjo, jog daugelis žmonių, geras 20 minučių bendraudami su siranoidu, taip ir nepastebėdavo jauko. „Mes tiesiog nesugebame pastebėti, kad visos mūsų pašnekovo ištartos frazės yra ne asmeniškai jo, o iš nutolusio šaltinio – rašė jis.

Paskui Milgremas pasunkino eksperimento sąlygas – taip jis nusprendė sužinoti žmonių reakciją į pašnekovą-paauglį, kuriam replikas pasakinėja pagyvenęs profesorius.

Milgremas mirė 1984 m., nespėjęs užbaigti tyrimo ir visi apie siranoidus pamiršo geriems dviems dešimtmečiams – iki to laiko, kol Gilespi nusprendė pratęsti darbą ta pačia kryptimi.

Viename iš pirmųjų bandymų jis atkūrė Milgremo eksperimentą su paaugliu. Gilespi pats atliko nematomo sufleruio vaidmenį, kaip „retransliatorių“ pasirinkdamas vienuolikmetį berniuką, kuriam klausimus uždavinėjo visa grupė suaugusiųjų.

Tyrinėtoją nustebini paauglio pašnekovų atlaidumas. „Man užduodavo klausimus apie grafeną, apie amerikiečių rašytoją Henri Džeimsą (Henry James), apie Margaret Tečer mirtį, apie dabartinę finansų krizę. Po ko suaugusieji priėjo išvados, kad priešais juos sėdintis vaikas pakankamai išsivystęs intelektualiai, ir, tikėtina, jog psichinis jo amžius yra apie 15 metų“, – prisimena jis.

Gyvi zombiai

Tai leidžia daryti išvadą apie tai, jog mes labai blogai atskiriame žmonių, besielgiančių sava valia nuo „zombių“, vykdančių kažkieno komandas, elgesio.

Kad ir toks akivaizdus bebūtų neatitikimas tarp žmogaus išvaizdos ir intelekto, žmonės linkę jo nepastebėti“, – sako Korti. Kitais žodžiais tariant, mes labiau vertinam žmogų pagal rūbą, nei pagal jo minčių gilumą.

Tokią išvadą galima vertinti skeptiškai, tačiau aš ir pats papuoliau į šiuos spąstus, kai apsilankymo laboratorijoje metu, Gilespi mane supažindino su Korti.

Prieš mane stovėjusi jauna moteris absoliučiai nebuvo panaši į Kevino nuotraukas, kurias aš mačiau anksčiau. Turbūt, pagalvojau aš, prieš mane transeksualas? Iš tikrųjų Kevinas tuo metu buvo kitoje patalpoje, o aš kalbėjausi su Sofija (gyvenime Sofija – ekonomikos mokyklos Londone studentė; ji atlieka ir savo pačios panašios rūšies eksperimentus).

Man tapo akivaizdu, kaip lengva papulti į siranoido iliuzijos nelaisvę, net jeigu žinai kur slypi paslaptis: pasirodo vien tik žinojimo nepakanka.

Po pirmųjų sėkmingų bandymų Korti ir Gilespi nusprendė eksperimentą padaryti sudėtingesniu ir būtent tada jiems kilo idėja: „Mes pagalvojome – o kas jei siranoidui replikas pasakinėtų ne žmogus, o kompiuterinė programa?“.

Taip atsirado echoborgas – nauja siranoidų rūšis, arba žmogus, retransliuojantis frazes, sufleruojamas virtualaus pašnekovo.

Tokiu būdu Korti tikėjosi pažvelgti į ateitį, kurioje robotai savo išvaizda dideliu tikroviškumo lygmeniu primintu žmones. „Mes dar labai tolimi nuo panašios į šiuolaikinį žmogų sąsajos sukūrimo, tačiau jau dabar galima sujungti mašinos protą su žmogaus kūnu ir pažiūrėti, kas iš to gausis“, – sako jis.

Viename iš tokių eksperimentų, bandomųjų neįspėjo apie tai, jog jie kalbėsis su robotu. Kaip ir numatė Milgremas, netgi po ilgo pokalbio su echoborgu jiems taip ir nekilo jokių įtarimų.

Didžiąja dalimi atvejų eksperimento dalyviai nesuprato, jog kalba su kompiuterine programa. Jie tiesiog manė, jog pašnekovas turi tam tikrų komunikacijos problemų. Tačiau jie nė sekundei nesusimąstė, kad kalbasi su žmogaus ir mašinos hibridu“, – sako Korti.

Mokslinės fantastikos kūriniuose – įskaitant ir neseniai rodytą televizijos serialą „Žmonės“ (Humans) – dažnai keliamas klausimas apie tai, ar sugebės robotai kada nors integruotis į žmonių visuomenę taip, kad mes nesugebėsim atskirti jų nuo gyvų žmonių.

Korti eksperimentai kelia minčių apie tai, jog net dabartinio išsivystymo lygmenyje, dirbtinis intelektas mus jau lengviau apvynioja apie pirštą, nei, kad buvo galima tikėtis.

Vis dėlto yra vienas niuansas. Kažkuriuo momentu mokslininkai nusprendė atlikti klasikinį Tiūringo testą, siekiant įvertinti dirbtinio intelekto galimybes atitikti gyvą žmogų iki tokio lygio, kad pašnekovas nesugebėtų jame atpažinti kompiuterio programos.

Todėl eksperimento dalyviai buvo informuoti apie tai, jog tas, su kuriuo jie kalbėsis gali būti robotu – ir pasiūlė jiems atspėti ar taip yra iš tikrųjų.

Šiuo atveju – naudojant gyvą vartotojo sąsają – tikimybė, jog virtualus pašnekovas sėkmingai praeis testą ir bus palaikytas žmogumi, tapo žemesne, nei klasikiniame teste naudojant kompiuterio ekraną kaip vartotojo sąsają. „Gyvo bendravimo situacijoje mūsų lūkesčiai pašnekovo atžvilgiu aukštesni“, – pažymėjo Gilespi.

Tai lyg paradoksas: jeigu mes nežinome, kad, galimai, kalbame su kompiuterio programa, mes linkę keistą pašnekovo elgesį nurašyti jo individualioms savybėms. Bet, kai mes sužinome apie tai, jog prieš mus gali būti ne žmogus, mes tampame ypač kritiški visiems jo bendravimo trūkumams.

Dirbtinis intelektas gali būti neįtikėtinai protingas, tačiau mūsų žinojimas apie tai, jog jis nėra žmogus, gali atimti iš mūsų norą su juo bendrauti, žmogiškuoju šio žodžio supratimu“, – sako Korti.

Grėsmingi ar nerangūs?

Gilespi ypač domina dilemos, susijusios pašnekovams bendraujant akis į akį. „Tokiais atvejais negalima nutraukt pokalbio nepasakius minties iki galo ir nueiti, – sako jis. – Yra tam tikros etiketo taisyklės ir žmonėms nesmagu jas sulaužyti, tuo metu, kai kalbantis su kažkuo internetu toks jausmas nekyla“.

Aš suprantu apie ką eina kalba. Bendraujant su manimi Sofijai pavykdavo bendrauti laisvai. Pavyzdžiui, mūsų dialogas buvo toks:

Aš: Kas naujo pasaulyje?

Sofija: Pasak BBC, Didžioji Britanija ketina surengi referendumą dėl išstojimo iš ES – tiesa, ne gegužės 5.

Aš: Gerai. Dabar paklauskite apie ką nors manęs.

Sofija: Kokia jūsų mėgstamiausia muzikos grupė?

Aš: Aš nesu didelis grupių gerbėjas, man patinka dainuojamoji poezija – pavyzdžiui, Džoni Mitčel (Joni Mitchell).

Sofija: O, aš dievinu Džoni Mitčel. Ji dažnai pas mus čia užeina.

Jei šis pokalbis būtų vykęs internete, Sofijai nebūtų buvę sunku mane apkvailinti (nors, tikėtina, jog aš ir įtarčiau, kad ji stumia). Tačiau bendraujant gyvai, jos replikos atrodė truputį keistos, o bet koks atsakymo iš jos pusės vėlavimas, tapdavo nepakenčiamu.

Bendravimo pokalbių kambaryje (chate) situacijoje, aš nejausčiau tokių stiprių emocijų.

Gilespi mano, jog ateities robotai gali susidurti su artimo efekto „iškreiptas slėnis“ (uncanny valley) problema, kurios esmė tame, jog kompiuteriniai animacijai tampant vis realistiškesne, žmogiškieji personažai žiūrovams atrodo vis labiau atstumiantys.

Šį fenomeną galima stebėti visoje eilėje filmų, kuriuose plačiai naudojama kompiuterinė grafika. Jeigu pridėti kraupokus pojūčius atsirandančius nuo pokalbio su kompiuterio programa, atstumiantis efektas gali tik sustiprėti.

Tai, kad dirbtinis intelektas vis labiau artėja link pilnos žmogaus proto imitacijos, jis tampa ne tik grėsmingu, o nerangiu. Galbūt yra prasmės kalbėti apie savotišką iškreiptą slėnį“, – sako jis.

Kad ir kaip keistai tas beskambėtų, mūsų pagrindine emocija ateities robotų atžvilgiu gali tapti ne siaubas, kaip prognozuoja mokslo fantastai, o nejaukumo už kitą pojūtis.

Jei nepavyks įveikti šios problemos, dirbtiniam intelektui nebus duota tapti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi – štai kodėl Korti ir Gilespi nusiteikę tęsti eksperimentus su echoborgais.

Aš manau, jog mes priešakinėse mokslo pasiekiamose ribose, – tvirtina Gilespi, – Žmonės dažnai sako, jog mūsų vystymasis priklauso nuo technologijų, tačiau tai nėra tiesa. Progresą stumia visuomenės nuomonė. Žmonėms teks spręsti, ar išeis protingi robotai į mūsų miestų gatves , pavyzdžiui, policininkų vaidmenyje, todėl tam, kad suprastume kaip visuomenė reaguoja į masinį dirbtinio intelekto atsiradimą mūsų gyvenime, reikia atlikti daug didelės apimties darbu“.

Galbūt, šie eksperimentai atsakys ir į klausimą, ką reiškia būti gyvu žmogumi.

Įsivaizduokite, jog egzistuoja robotas išvaizda panašus kaip echoborgas Sofija, tačiau besiskiriantis nuo programos-pašnekovo, sugebėjimu palaikyti pokalbį ne blogiau už žmogų.

„Ar yra kas nors dar, išskyrus mūsų elgesį, kas daro mus žmonėmis? – kelia klausimą Korti. – Jei mašinos sugeba kopijuoti mūsų išvaizdą ir elgesio ypatybes, kodėl gi ir jų nepavadinus žmonėmis?“.

parengė: Edita Sabaitė

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, kad karantinas bus atšauktas iki rinkimų spalio mėnesį?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Kontroliuojant kompiuteriui: naujieji zombiai padeda mokslininkams* - nuoroda: https://infa.lt/3040/kontroliuojant-kompiuteriui-naujieji-zombiai-padeda-mokslininkams/