infa.lt

(Sutrumpintas vertimas, aut.: Moris Homer Ervin)

Vyras klaidžiodamas po laukinį Aliaskos mišką, aptiko į spąstus įstrigusią vilkę. Jis žinojo, kad traperis, paspendęs spąstus, neseniai mirė, taigi – vilkei buvo lemta mirti spąstuose baisiose kančiose. Jis pastebėjo, kad jos papilvė pabrinkus ir speneliai didesni – ji turėjo mažylių.

Jis suprato, kad išlaisvinti vilkės taip paprastai nepavyks. Todėl nusprendė surasti jos irštvą su vilkiukais. Radęs irštvą, susikrovė vilkiukus į maišą ir nusinešęs prie jų motinos, paleido. Vilkiukai džiaugsmingai supuolė vilkei ant pilvo.

Po to vyriškis atnešė pačiai vilkei maisto, radęs negyvos stirnos liekanas miške ir pasiliko prie jos. Kelias dienas ją maitino, kalbino ir bandė įgyti jos pasitikėjimą. Vilkiukai tuo tarpu su juo žaidė, lyg su savu.

Žmogus po truputį slinko vis arčiau vilkės. Vieną naktį priartėjo tiek, kad spąstų grandinė būtų leidusi vilkei jį pasiekti. Jis susivyniojo į antklodę ir užmigo. Vilkė gulėjo šalimais, kai jis nubudo. Pabandė paliesti jos spąstų suspaustą koją. Ji pasimuistė, bet neberodė agresyvumo. Po poros bandymų spąstai atsivėrė ir vilkė buvo laisva.

Bet ji nepabėgo. Vietoj to vilkė prisiartino prie savo išgelbėtojo, pauostė. Ir… pradėjo laižyti žmogui rankas. Vyras buvo be galo nustebęs. Tai buvo visai nepanašu į jo žinias apie laukinius vilkus.

Ir kartu taip natūralu.

Galiausiai vilkė su mažyliais patraukė į miško gilumą. Bet vėl sustojo ir atsisuko. Moris suprato, kad vilkė jį kviečia eiti drauge.

Susikrovęs daiktus, jis patraukė paskui vilkę. Ši jį atvedė į pievą, iš kurios buvo matyti visa vilkų šeima – suskaičiavo devynis suaugusius ir keturis dar jaunus vilkus. Vilkai patelę pasitiko melodingu staugimu. Žmogus nakčiai įsikūrė stovyklą. Baimės nejautė, tik smalsumą. Vilkai taip pat.

Ryte atėjo laikas atsisveikinti su vilke ir palikti ją su šeima. Jis patraukė per pievą tolyn. Paėjęs kurį laiką atsisuko. Vilkė ir vilkiukai sėdėjo ten pat ir žiūrėjo jam įkandin. Žmogus pamojo. Tuo pat metu vilkė sustaugė, lyg atsisveikindama.

Po keturių metų jis sugrįžo į ta pačią vietą, kur atsisveikino su vilke. Jis sustaugė. Tai mokėjo jau seniai. Sustaugė dar ir dar. Staiga maždaug už pusmylio pasigirdo vilkų staugimas. Vyras nebijojo. Vilkai buvo smalsūs. Kaip ir jis.

Staiga pasirodė vilko šešėlis. Tai buvo ta pati vilkė. „Sveika, senute“, ištarė Moris. Vilkė priėjo arčiau. Ji sustojo už kelių metrų iš lėto vizgindama uodegą. Po to dingo.

Žmogus daugiau niekad vilkės nebematė. Bet jo atmintyje išliko jos vaizdas, kuris visuomet jam primins, kad gamtoje yra dalykų, kurie egzistuoja už žmogaus įstatymų ir suvokimo ribos.

Išvertė: Lina Sedra