infa.lt

Sukuriančios priklausomybę technologijos

Google, Twitter ir Facebook darbuotojai, prisidėję sukuriant sukeliančias priklausomybę technologijas atsijungia nuo interneto. The Guardian korespondentas Paul Lewis praneša apie šiuos atskilėlius iš Silicio Slėnio, susirūpinusius lenktynėmis dėl žmonių dėmesio.

Mes tiesiogine prasme „prilipę“ prie monitorių ir mūsų išmaniųjų telefonų ekranų. Atsirado pranešimas – reikia pažiūrėti kas gi ten, o papildomai peržiūrėti socialinio tinklo laiko – o gal ten atsirado kas nors įdomaus? Tokia priklausomybė nuo interneto ir socialinių tinklų ėmė kelti nerimą daugeliui Silicio Slėnio atstovų. Google, Twitter ir Facebook darbuotojai, dirbę su priklausomybę sukeliančiomis technologijomis, vienas po kito atsisako naudotis internetu. Kas vyksta ir kaip toli nuvedė korporacijų rungtyniavimas dėl naudotojo dėmesio?

34 metų amžiaus Justin Rosenstein, nustatė savo nešiojamą kompiuterį taip, kad uždraustų sau prieigą prie Reddit socialinio tinklo. Jis užblokavo save Snapchat (jo nuomone, jo priklausomybė nuo šio papildinio tolygi priklausomybei nuo heroino), o kai nusipirko iPhone telefoną, tai paprašė savo padėjėjo nustatyti ten tėvų kontrolę. Rosensteinas apribojo sau Facebook naudojimą, kad nepasiduotų pagundai pasinaudoti technologijomis iššaukiančiomis stiprų pripratimą.

Viena iš tokių technologijų – tai Like (Patinka) mygtukai Facebooke. Rosensteinas žino apie Like priklausomybę geriau už visus kitus, juk tai jis sukūrė šį mygtuką. Prieš 10 metų buvęs Facebook inžinierius dirbo ties prototipu funkcijos, kuri tada vadinosi „awesome“. Šiandien Rosensteinas yra nedidelės, bet augančios Silicio Slėnio grupės narys, kuri nepatenkinta taip vadinamos „dėmesio ekonomikos“ plėtra.

Įprastai tarp nepatenkintųjų nėra aukščiausių vadybininkų, pagrinde tai dizaineriai, inžinieriai ir produkto vadybininkai, kurie kažkada dirbo kurdami technologijas iššaukiančias pripratimą. „Labai dažnai būna taip, kad sukuri kažką kupinas geriausių norų, tačiau iškyla netikėtos neigiamos pasekmės“, – su kartėliu sako Rosensteinas.

Dabar Rosensteinas vadovauja kompanijai, užsiimančiai našumo gerinimu. Buvusį Facebook inžinierių neramina tas faktas, kad vidutiniškai žmonės su savo išmaniuoju telefonu per dieną atlieka 2617 aktyvių veiksmų. Technologijos ne tik iššaukia priklausomybę, bet ir sukelia „ilgalaikio dėmesio atitraukimo efektą“, kuris gerokai apriboja žmogaus sugebėjimą susikoncentruoti ir sumažina jo IQ (intelekto koeficientą). Neseniai vykęs tyrimas pademonstravo, jog vien tik išmaniojo telefono buvimas šalia pastebimai pablogina kognityvius gebėjimus net tuo atveju, jei įrenginys išjungtas. „Visi nuolat nukreipia dėmesį“, – pakomentavo Rosensteinas.

Facebook produkto vadybininkė Leah Pearlman, dirbusi Rosensteino komandoje su „Like“ mygtuku, taip pat bando atsikratyti priklausomybės nuo „Like“ ir kitų socialinių funkcijų. Ji įdiegė naršyklės plėtinį, kuris riboja jos naujienų juostą Facebooke ir nusamdė SMM vadybininką, kad pastarasis sektų jos puslapį socialiniame tinkle.

„Gali būti jog mes esame paskutinioji karta, kuri atsimena, koks anksčiau buvo gyvenimas, kai telefonai buvo prijungti prie sienos“, – daro prielaidą Rosensteinas

Praėjusių metų balandį San Franciske įvyko konferencija apie manipuliavimo naudotojų dėmesiu technikas. Ją organizavo Nir Eyal, knygos „Ant kabliuko: kaip kurti produktus, formuojančius įpratimą“, autorius.

„Noras užsukti į YouTube, Facebook ar Twitter – neatsitiktinis, mano Nir Eyal. – Dizaineriai specialiai sukūrė savo produktą taip, kad mes norėtume juo pasinaudoti“. Konferencijoje jis papasakojo apie nepastebimus psichologinius triukus, kurie sukelia žmonėms atitinkamus norus ir eksploatuoja negatyvias emocijas, esančias „trigerių“ vaidmenyje.

O svarbiausia – Nir Eyal, paragino konferencijos svečius nepiktnaudžiauti šiais triukais ir pasidalino savo asmeniniais, kovos su kenksmingais interneto įpročiais, būdais. Pavyzdžiui, jis įdiegė Chrome plėtinį DF YouTube, kuris slepia daugybę išorinių trigerių. Pas save namuose jis nustatė specialų laikmatį, kuris atjungia maršrutizatorių po atitinkamo laiko tarpo. O papildomai Nir Eyal naudoja papildinį Pocket Points, kuriame galima gauto dovanas už tai, kad nekreipi dėmesio į išmanųjį telefoną, kai būtina susikoncentruoti darbui. „Mes galime kontroliuoti savo įpročius“, – įsitikinęs Nir Eyal.

Bet ar tai tiesa? Jeigu net patys priklausomybę iššaukiančių technologijų kūrėjai imasi tokių radikalių priemonių, – tai ar sugebės atgauti laisvę paprasti naudotojai?

Buvęs Google darbuotojas Tristan Harris įsitikinęs, jog ne. „Visi mes jau įstrigome sistemoje, – pasakė jis. – Mūsų protu jau gali manipuliuoti kiti. Mes turime tik menamą pasirinkimo laisvę“.

Dėmesio pritraukimo algoritmai, kuriuos naudoja stambios kompanijos, gali taikytis prie bet kurio žmogaus. Šiais metais į internetą pateko vidinė Facebook ataskaita, kurioje buvo sakoma, jog kompanija mato, kai jaunas naudotojas jaučiasi „nesaugiai“, „nereikalingas“ ir kada jam „reikalinga pakelti savivertę“. Pasak Tristan Harris, tampa visiškai aišku, „kokius mygtukus reikia paspausti norint manipuliuoti konkrečiu žmogumi“.

Tačiau Tristan Harris nemano, jog tame yra kažkokie negeri korporacijų kėslai – programuotojai ir kūrėjai tiesiog laikosi dėmesio ekonomikos reikalavimų.

Vienas iš Tristan Harris draugų, dirbęs Facebook, papasakojo, jog pradžioje pranešimų ženkliukai šiame socialiniame tinkle turėjo būti mėlynos spalvos. Jie tiko prie vizualaus Facebook stiliaus ir buvo neįkyrūs. „Bet į juos niekas nekreipė dėmesio, – pasakojo Harris. – Po to pranešimų ženkliukų spalva buvo pakeista į raudoną, ir jais visi iškart ėmė naudotis“.

Dabar raudonus pranešimų ženklelis galima rasti visur. Kai jūs ištraukiate savo išmanųjį telefoną, jūs nuolat matote ekrane raudonus taškus šalia įvairių papildinių. „Raudona – tai provokuojanti spalva, paaiškino Harris, – būtent todėl ji naudojama įspėjamuosiuose signaluose“.

Raudoni pranešimų ženkliukai papildiniuose sužadina žmogaus smalsumą – norisi sužinoti kas gi ten įvyko. Tokį patį mechanizmą naudoja naujienų juosta. Jums norisi patraukti ją žemyn ir atnaujinti, todėl, kad jūs žinote, jog pamatysite – galbūt, kažkokią gražią fotografiją, o, galbūt, tiesiog reklaminį įrašą. Lyg naudotumės žaidimo automatu.

Vienas iš šio mechanizmo kūrėjų Twitteryje Loren Brichter sutinka su šiuo palyginimu. Jį stebina, kad ši funkcija egzistuoja iki šiol, juk naršyklių versijose seniai veikia automatins juostos atnaujinimas. Pasirodo triukas tame, jog naudotojas turi atlikti fizinį veiksmą – kaip rodo tyrimai, žaidimų automatai, kuriuose žaidėjas turi savarankiškai patraukti svertą, iššaukia didelį pripratimą. „Aš dažnai galvoju apie tai, ar mano funkcija davė ką nors gero žmonijai“, – prisipažino Loren Brichter. Pats js pas save užblokavo kai kuriuos saitus, išjungė pranešimus ir naudojasi Telegram tik bendravimui su žmona ir dviem artimais draugais. Vakarais Loren Brichter išneša savo telefoną į virtuvę, palieka jį krauti ir nesiliečia prie jo iki sekančio ryto.

„Išmanieji telefonai naudingi, – pripažįsta jis. – Bet jie iššaukia priklausomybę. Funkcija „patraukite juostos atnaujinimui“ iššaukia pripratimą, kaip ir Twitter. Tai blogi dalykai. Kai aš dirbau juo skurdamas, aš buvau pernelyg jaunas, kad apie tai pagalvočiau. Dabar gi aš gailiuosi dėl pasekmių“.

Bet ne visi žmonės, dirbantys kuriant tokias technologijas, nusiteikę taip pesimistiškai. Apple inžinieriai Justin Santamaria ir Chris Marcellino tvirtina, jog pirmoje eilėje pranešimai buvo kuriami ne tam, kad iššauktų pripratimą, o kad padėtų žmonėms. „Nėra nieko blogo tame, kad žmonės grįžtų prie jūsų produktų, – mano Chris Marcellino. – Tai tiesiog verslas“.

Roger McNamee, vienas iš Google ir Facebook investuotojų su juo nesutinka. Jis įsitikinęs, kad šios kompanijos nukrypo nuo savo pradinės misijos, todėl, kad susigundė milijardais dolerių, kuriuos galima uždirbti iš reklamos. „Facebook ir Google su pasididžiavimu pareiškia, jog suteikia naudotojams tai, ko jie nori. Bet tą patį gali pasakyti ir prekeiviai narkotikais“, – pasakė Roger McNamee

James Williams išėjo iš Google pereitais metais, anksčiau jis buvo atsakingas už verslo plėtros strategiją.

„Kartą aš žvilgtelėjau į įmonės monitorių, kur buvo rodoma, kiek žmonių dėmesio kompanija nukreipia reklamos užsakovams, – prisimena James Williams. – Tada aš supratau, kad mes, tiesiogine prasme priverčiame milijonus žmonių daryti tai, ko jie nesiruošė“.

Williams ir Harris išėjo iš Google maždaug panašiu laiku. Kartu jie organizavo grupę Time Well Spent, kuri siekia atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kaip korporacijos dizaino pagalba manipuliuoja žmonėmis.

„87% žmonių užmiega ir prabunda su išmaniaisiais, – sako James Williams. – Pasaulyje atsirado nauja prizmė, pro kurią jie mato politinius įvykius, ir man kelia nerimą tai, prie kokių pasekmių tai gali privesti“.

Panašiai į tai, kaip technologijų kūrėjai panaudoja trigerius (nuleistukus) dizaine, masinės informacijos priemonės (MIP) bando pritraukti mūsų dėmesį mūsų emocijų pagalba. Naujienos pateikiamos impulsyvia maniera, antraštės siekia iššaukti skaitytojų pasipiktinimą. Sensacinis pateikimas, paspaudimas – visa tai metodai, kuriais naudojasi kai kurie leidiniai, kad išgyventu dėmesio ekonomikos sąlygomis.

Šie būdai ne tik iškreipia faktus, bet ir keičia mūsų mąstymo būdą. Žmonės pradeda mąstyti mažiau racionaliai ir daugiau impulsyviai.

„Dėmesio ekonomikos dinamika sudaryta taip, kad nuslopintų žmogaus valią, – įsitikinęs James Williams. – Jeigu laikytume politiką žmogaus valios išraiška individualiame ir kolektyviniame lygmenyje, tai dėmesio ekonomika tiesiogiai griauna demokratijos pagrindus“.

Jeigu Apple, Facebook, Google, Twitter, Instagram ir Snapchat pamažu atima iš mūsų valios laisvę – ar neišnyks ji vieną kartą visiems laikams?

„Ar sugebėsime mes suprasti, kad tai įvyko? – užduoda klausimą James Williams.. – O jeigu ne, tai iš kur mums žinoti, galbūt mes jau nebeturime savo valios?”