infa.lt

„Prieš keletą mėnesių išgėriau porą stiklinių alaus su The American Conservative leidinio redaktoriumi Matt Purple ir mūsų diskusijos pabaigoje abu susimąstėme ties svarbiausiu mūsų laikmečio klausimu – kodėl žmonės balsavo už Trampą?”, – rašo Grayson Quay „The American Conservative” leidinyje.

Kai mes aptarėme visus įprastus atsakymus (reakcija į agresyvią Hillary Clinton poziciją, jo kruopščiai palaikoma sėkmės aura, postindustrinis mėlynųjų apykaklių pyktis) Metas papasakojo man apie vieną savo bičiulį, kuris balsavo už Donaldą Trampą, vadovaudamasis išimtinai savo karingumu.

Kaip papasakojo Metas, savo pasirinkimą jis paaiškino maždaug taip: „Apsidairykite. Visi šie žmonės nori, kad mes išnyktume“ (sakydamas „mes“ jis, greičiausiai turėjo omenyje baltuosius, konservatyvius, tradicinės orientacijos konservatyvius žmones). Jis žinojo, kad Trampas – grubus ir idiotas, tačiau jam buvo vis vien, todėl, kad Trampas kovojo už jį. Jo nejaudino, kad jis gali prarasti privilegijas. Jis nerimavo,jog gali prarasti laisvę ir netgi gyvybę.

Liberalai, progresyvistai ir aršūs Trampo priešininkai, kaip taisyklė ignoruoja šį žmonių nerimą, laikydami jį tik baltųjų žmonių paranoja šalyje, kuri išgyvena rimtų permainų periodą vertybių ir demografijos srityje. Jie pareiškia, jog jiems pavyko įrodyti, kad būtent rasizmas tapo pagrindiniu rinkėjų, balsavusių už Trampą motyvatoriumi.

Tačiau tame The Washington Post straipsnyje, kur pasakojama apie jų išvadas, nėra nė žodžio apie tai, jog pagal kiekvieną punktą apklausose demokratai per atitinkamą laiko tarpą pasistūmėjo į tą pusę, kurį buvo pavadinta „wokeness“ (visuomenėje egzistuojančių problemų priėmimas ir suvokimas), taip pat toli ar netgi dar toliau, nei respublikonai pasistūmėjo link „simbolinio rasizmo“. Dešinieji tampa labiau karingi ir radikalūs, tačiau tai vyksta ne vakuume. Kaip prieš keletą savaičių parašė Rod Dreher, „liberalizmas nėra pasiruošęs pakęsti [konservatyvių krikščionių] nei minute ilgiau, nei jis privalo“.

Bet kuris, kas nesutinka su vis radikalesniu progresyvistų požiūriu sekso, lyties ar rasės atžvilgiu, turi būti išmestas į istorijos šiukšlyną, ir kuo greičiau šie atsilikę provincialai ten pateks, tuo geriau. Išliekantis visuomenės gyvenime konservatorių buvimas – tai ne šiaip susierzinimo šaltinis, o nesibaigiantis prievartos aktas prieš moteris, mažumas ir LGBT bendruomenės atstovus.

Kai tik šis požiūrio taškas palaikomas praktiškai visų mokslininkų tampa plačiai paplitęs, nedelsiant prasideda greitas judėjimas link kraštutinumų.

Angela Davis, radikali juodaodė aktyvistė, kuri kažkada praeityje palaikė kruviniausius pasaulio diktatorius, aprūpino nusikaltėlius ginklu, kad jie galėtų užmušti teisėją, ir paragino – kaip palaikydamas išsireiškė vienas komentatorių – „visiškam epistemologiniam ir ontologiniam Amerikos visuomenės sunaikinimui“.

Fanon Jackson, kitas juodaodis aktyvistas išsireiškė dar atviriau: „JAV vyriausybė ir viskas ką ji gina, viskas ką ji atstovauja, turi būti sunaikinta“.

Abi šias citatas aš paėmiau iš mokslinio straipsnio, kurį perskaičiau viename iš seminarų po universiteto baigimo. Kai mes aptarinėjome šiuos potencialius revoliucionierius, kurie, jei kada nors ateitų prie valdžios galėtų pagal žiaurumo lygmenį susilyginti su Stalinu ar Pol Potu, visi auditorijoje buvę studentai – pagrinde baltieji vidurinės klasės atstovai – lingavo galvas sutikdami. Kokį jie turėjo pasirinkimą?

Pasakyti apie tai, jog A. Davis ir F. Jackson, galimai, prisilaikė pernelyg radikalaus požiūrio, reiškė užtvirtinti jų asmeninį privilegijuotumą.

Elie Wiesel parašė: „Neutralumas visada padeda agresyviai pusei, o ne aukai“. Ir, nors jo žodžiuose slypi gili prasmė, šiuolaikiniame diskurse jie dažnai pastūmėja žmones link radikalizmo. Kai tik jūs imate tikėti tuo, jog jūsų priešininkai ne tik klysta, bet ir savo pažiūromis bei tapatybe veržiasi link genocido, pas jus atsiranda teisė pasinaudoti visomis prieinamomis priemonėmis tam, kad su jais susidorotumėte.

Neseniai aš perskaičiau grandinėlę vieno naudotojo žinučių, turinčio 20 tūkstančių sekėjų Twitter tinke ir kuris tvirtino, jog baltieji genetiškai linkę į smurtą ir priespaudą kitų atžvilgiu, „kaip šunys, kurie yra veisiami dėl jų temperamento“. Šis sulyginimas neatsitiktinis. Jeigu šuo pernelyg agresyvus, jūs jį treniruojate, kad jį „perprogramuotute“. Jeigu tai neveikia – šuo užmigdomas.

Kai aš išreiškiau tradicinį krikščionišką požiūrį į seksualumą (tuo pačiu pasmerkęs agresiją gėjų atžvilgiu ir išreiškęs jiems užuojautą), vienas Twitter naudotojas pasakė man, jog aš ne geresnis nei ISIL. Mes žudome ISIL. Bepiločių skraidyklių pagalba.

Jeigu šitiems žmonėms būtų duota galimybė įgyvendinti jų požiūrius realybėje, – tokie kaip aš atsidurtų GULAGuose, auklėjimo lageriuose ir dujų kamerose. Kai kurie intelektualai bando pasisakyti gindami šiuos radikalius kvietimus prievartai, imdamiesi tokių triukų kaip tiesių atsakymų vengimas ar atsakant kritika į kritiką. Vienintelis būdas turėti reikalą su šiais apologetais – pabandyti priversti juos pripažinti esant veržimąsi į masinę prievartą įsitikinimuose tų, ką jie idealizuoja.

Jeigu jie galų gale pripažins, kad nori išsiųsti jus į GULAGą – tolesnis pokalbis nebeturi prasmės. Jeigu jie r toliau aklai garbins savo mėgiamą Če Gevaros įsikūnijimą, atsisakydami pripažinti, jog nori jus ištrenkti į GULAGą, reiškia jie meluoja ir tolesnis pokalbis neturi prasmės. Geriausiu atveju jie pasmerks raginimus masiniam smurtui, pareiškę, jog šiame radikaliame kvietime vis tik yra tiesos grūdas. Tokiu atveju pokalbį galima tęsti.

Suprantama, neįmanoma ginčytis su tikrai tikinčiais – su tais, kurie net nebando slėpti savo kraugeriškumo. Iš jų požiūrio taško žvelgiant, bet koks bandymas nesutikti – tai ne paprastai priešinga nuomonė, bet pats tikriausias smurto aktas, ir net bandymas atsakant pristatyti mažiau radikalią nuomonę priimamas kaip revoliucijos idėjos išdavystės aktas.

Tada jums nebelieka kito pasirinkimo kaip pasakyti: „Kai jūs ateisite manęs, – aš kovosiu“. Kairieji publikuoja įrašus apie būtinybę siųsti buržuaziją į giljotinas, o dešinieji atsako jiems sraigtasparnių paveikslėliais (užuomina į Čilės diktatoriaus Pinočeto pomėgį išmesti marksistus iš sraigtasparnių), o teritorijos tarp jų tampa vis mažiau gyvenamos.

Ir taip, mes visi išsivaikštome po savo besiginkluojančias stovyklas, kur mes galąsime savo retorikos ir tikrus ginklus.