infa.lt

Iš atsitiktinai nugirsto pokalbio:

Klausimas. Kada bus pertvarkyta Lukiškių aikštė?

Atsakymas. Kai bus priimtas sprendimas ten įamžinti Vytautą Landsbergį…

Šiek tiek keistai ir nejaukiai turėjo pasijusti ne vienas, kai Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – istorinėje Kovo 11-osios akto salėje susirinkę minėjimo dalyviai ėmė skanduoti „gėda, gėda!“, po to, kai vienas iš septynių Laisvės premija apdovanotų partizanų pasipiktino, jog Lukiškių aikštėje, Vilniuje, iki šiol nėra paminklo Vyčiui. Daugelis galėjo likti taip ir nesupratę, kam konkrečiai yra skirta ši spontaniškai atgimusi „istorinė skanduotė“, išskyrus keletą „istorinių figūrų“ ir dabartinį Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kuris viename iš mitingų yra prisipažinęs, jog „nuolat jaučia gėdą“.

Šių metų Laisvės premija apdovanotų partizanų bendraminčiams plojimais pritarė ir 2016 metų Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis, kuriam senųjų „megztųjų berečių“ būrelio stiliumi atgijęs, kažkada itin plačiai taikytas politinių priešų pasmerkimo būdas tikriausiai turėjo sukelti pliūpsnį malonių atsiminimų. Netikėtai istorinėje salėje „prisikėlęs“ reliktas nejučia buvo skirtas ir tiems, kurie nėra padarę nieko tokio, kas būtų verta viešo pasmerkimo ir tiems, kurie iki šiol nėra supratę, kas ir kaip turi būti padaryta su sostinės Lukiškių aikšte.

Šūkį „gėda, gėda!“ šiandien galima drąsiai pavadinti devintojo dešimtmečio politinės kovos su komunistine stagnacija ir tarpstančiais vidaus priešais simboliniu ginklu.

Netikėtai suskambusi „gėda“ šį kartą suvienijo visus tuo metu buvusius Seimo salėje. Jie solidariai skandavo, nebyliai pritariant Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir faktiniam valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui, kurie nieku gyvu nenorėtų būti tiesiogiai siejami su tuo, ką sakė partizanas iš istorinės tribūnos.

Iš tiesų šiandien nebūtų lengva nedviprasmiškai įvardinti, kam labiau turėtų būti „gėda“ dėl Lukiškių aikštėje nepastatyto paminklo Vyčiui. Incidentas Laisvės premijos įteikimo akivaizdoje tėra tik menkas atspindys, to, kaip ciniškai perkeliama politinė atsakomybė ir šiurkščiai yra bandoma perrašyti bei suklastoti naujausių laikų Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo istorijos tarpsnį. Partizano balsas, galima sakyti, buvo tik dar vienas balsas tyruose, kuris pabandė prisibelsti į dabartinių laikų politinio elito širdis.

Šiandien niekas nenorėtų prisiimti atsakomybės už tai, kas yra atsitikę su Lietuvos valstybingumo raida per du pastaruosius dešimtmečius. Neverta net klausti, kur ir kieno pastangomis yra „ištirpę“ 4 tūkstančiai 1991 metų rudenį veikusių KGB Lietuvos padalinio agentų ir kur yra „pradingę“ apie 30 tūkstančių slaptųjų bendradarbių archyvinių bylų ir daugelio kitų dalykų: savanorių maišto, bankų griūties, paminklų sprogdinimų, politinių susidorojimų ir t.t.

Vertinti faktinio valstybės vadovo istorinio vaidmens neigiama prasme – nevalia. Tai žmogus, turintis išskirtinę privilegiją pats rašyti savo istoriją, siekiantis įsiamžinti bet kokia kaina, tapti istorine asmenybe, kurio akivaizdoje „megztųjų berečių“ taikiniu gali būti paverstas kiekvienas išdrįsęs jam pasipriešinti.

Kita vertus, nėra jokios abejonės, kad „gėda“ niekada nebus skirta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovybei, kuri yra padariusi viską, kad Vytauto Landsbergio išskirtinam istorinio vaidmens įamžinimui būtų paskirtas naujas Valstybingumo centras. Visagalis laikas ištrina iš žmonių atminties daugelį dalykų, tačiau savo istorinės misijos niekada neapleidžiantis Vytautas Landsbergis šiandien kuria savo istorinį naratyvą, kuriam nelemta būti ištrintam.

Atsitiktinai užėjus į Valstybingumo centrą, pirmiausia į akis krenta didžiulis Jono Jablonskio biustas ir užrašas „Vytauto Landsbergio biblioteka“, kurioje patalpinti profesoriaus Vytauto Landsbergio ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės surinktos knygos, periodika, natos ir kita. Be jokios abejonės, šiame Valstybingumo centre nerasite knygos „Dinastija“, dokumentų faksimilių ir nuotraukų, liudijančių kontraversišką Vytauto Landsbergio politinį profilį, tačiau besidominčiam valstybingumo istorija turėtų pakakti profesoriaus paruoštos atvirukų parodos ir asmeninių sveikinimų kolekcijos.

Šiame nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos centre vargu aptiksite „Mažeikių naftos“ „privatizavimo“ istorinius dokumentus, proceso dalyvių nuotraukas, autentiškus liudijimus ar dienoraščius. Šiai naujausių laikų Lietuvos valstybingumo tarpsnio aferai tikrai nėra vietos šiame centre.

Valstybingumo centre įkurdinta Vytauto Landsbergio asmeninė biblioteka tarsi užima vietą ir įkūnija „pasirūpinimą“, kad istorinė misija turėtų tik tokias spalvas ir atspalvius, kuriuos mėgsta ir priima šis žmogus.