infa.lt

Arvydas Daunys. Mažasis pėstininkas

Arvydas Daunys. Mažasis pėstininkas

rugsėjo 24
01:01 2018

Arvydas Daunys

Na, ką, – sužaisime? – ištarė virš stiklinių grindų sklendžianti skaidri būtybė, žiūrėdama žemyn į lėtai besisukantį ir iš vienos pusės Saulės apšviestą Žemės rutulį.

– Nuobodokas žaidimas patapo, – žaidimo figūrų mintis susmulkėjo visomis prasmėmis, tikslai niekingi, idėjų nulis, viskas susiveda vien į ekonominius klausimus, kuriuos galima įvardinti paprasčiausia prekeivių matematika – resursai-rinka-pelnas, – sugaudė antroji – žalia būtybė, materializavusis iš erdvės ir pakibusi virš to paties perregimo ekrano virš kurio kybojo, jei galima taip pasakyti, pirmoji.

– Na taip, minties mastai pastebimai smuko, dabartinės figūros už idėją nepasiaukos, o ir įkvepiančių idėjų tiesiog nėra. Menas Žemės planetoje nusirito iki visiškos parodijos, kurią reikalaujama pripažinti menu, o kartais netgi klasika. Teatruose statomos 100-200 metų senumo pjesės ir baletai, o koncertų salėse grojami tokio paties senumo ir dar senesni muzikos grandų kūriniai. Bachas, Bethovenas, Mocartas, Rachmaninovas, Šubertas ir daugybė kitų – tai seniai praėjusių laikų genijai. Šiandien nei genijų, nei polėkio nėra – visa tai praeityje. Ką mes kažkada planavome, kai pradėjome šį žaidimą? – pasiteiravo skaidri būtybė. – Jei neklystu, prieš gerą dešimtį tūkstančių Žemės metų žaisdami matėme stulbinantį minties, dvasios polėkio ir fantazijos lygio augimą aborigenų tarpe. Ir tą buvo net miela stebėti, nes savotiškai atkartojo mūsų pačių vystymosi evoliuciją.

– Mes tada planavome, jei nepainioju, nors painioti negaliu, atminties įrašai deimantu įrėžti, – mes tikėjomės, jog jie išsivystys ir pasuks kitokiu keliu, nei mes, ir, galbūt, mes net galėsime pasisemti iš jų kažkokių idėjų ar vystymosi krypčių. Tačiau, sprendžiant iš to ką matau, jie iš idėjinio-dvasinio vystymosi lygmens pasuko link matematinių, griežtai apibrėžtų modelių, kur minties polėkiui, fantazijai ar dvasios išraiškai vietos jau nebėra, – pastebėjo žalioji būtybė ir apsisiautė raudonu rūku, kuris turėjo reikšti sutrikimą. – Jie kažkodėl pasirinko iš anksto apribotą modelį, užkardantį bet kokį dvasios minties vystymąsi. Matematinis pelno siekimo modelis visose gyvybės srityse iš anksto prognozuoja bankrotą, nes planetos resursai nors ir be galo dideli naudojant juos taupiai, tačiau vis tik riboti, ir to pasekoje, žiūrint matematiškai pro vartojimo augimo prizmę, visi dalyviai vienodai proporcingai pelno turėti negali. Kažkam gresia bankrotas, ir, jei tas kažkas su tuo nesitaikstydamas imsis branduolinio ginklo, o branduolio energiją jie jau atrado – tai bus šios planetos pabaigos pradžia, – niūriai sududeno būtybė. – Gal turi kokių minčių?

Skaidrioji akimirkai susimąstė ir ištarė:
– Žaidimas šioje planetoje pateko į aklavietę, – ji padarė judesį, kurį Žemės žmonės pavadintų „pasikasė pakaušį“. – Kiek jau kartų mes bandėme iš naujo prikelti Žemę naujam gyvenimui, pradėdami žaidimą iš pradžių? – Mažiausiai keturis kartus per pastaruosius 40 000 metų, ir kiekvieną kartą žaidimas baigdavosi pato situacija, – visiško susinaikinimo grėsme, nesant jokio pasirinkimo, – pratęsė mintį skaidrioji ir patamsėjo, – toks įspūdis, kad puikios išgyvenimo sąlygos ir turtingi planetos resursai aborigenuose pažadina matematinius instinktus, apskaičiuojant kiekvieno savo žingsnio pelningumą, tikimybes gauti dar daugiau ir nenumaldomą vartojimo troškulį, kai tik jie išmoksta tuos resursus išgauti ir/ar atimti iš kitų. Kažkur mūsų žaidimo modelyje įsivėlė klaida….

– Panašu, kad mums, jei žinoma dar turėtume tam noro, reikėtų pradėti iš naujo žaidimą Žemėje, – judesiu sustabdė norintį įsiterpti pašnekovą skaidrioji – nutraukiant dabartinės aborigenų civilizacijos kančias anksčiau, nei jie tą padarys patys, kartu sunaikindami ir Žemę. Jų civilizacijos susmulkėjimas, susikoncentruojant vienintele kryptimi, darosi visiškai niekingas vystymosi požiūriu – vystosi vien techninis lygmuo priskirtas matematiniam pelno-vartojimo modeliui, tačiau prarandami dvasiniai resursai ir galimas minties potencialas, – tai galima būtų pavadinti degradacija, jei ne keletas mažų grupių Žemėje dar kovojančių už praeityje pripažįstamus dvasinius kristalus, kuriuos jie, kažkodėl, vadina vertybėmis. Gal todėl, kad kristalai jiems neapčiuopiami ir nematomi?

– Nepamiršk, kad jie dar randasi kitame lygmenyje, nei mes, todėl, kai kuriuos dalykus gali vertinti tik savo mintyse pagal tai, kokias jie sukelia emocijas. Dvasios kristalai-vertybės – tai dovana, kurią Žemės planetoje stengiasi išlaikyti, išsaugoti ir perduoti ateities kartoms vos keletas pėstininkų šioje žaidimų lentoje, kurią mes vadiname Žemės planeta, – priminė žalioji būtybė. – Didieji žaidėjai – valdovės, karaliai, bokštai – jau užsiėmė pozicijas, kurios nekelia jokių klausimų. Rikiai ir žirgai – 50×50, na o pagrindinė aborigenų masė eis ten, kur parodys nugalėtojai, jei tokių apskritai bus, kas, sprendžiant pagal dabartinę situaciją kelia pagrįstų abejonių, vėl apsisiautė raudonu rūku ji.

– Cha, nėra viskas taip paprasta, – reikia turėti omenyje, kad mūšius galiausiai laimi ir teritorijas užima pėstininkai, – pastebėjo skaidrioji ir akimirkai tapo oranžine. – Ir todėl mums tereikės stebėti, kokią mintį nešantis pėstininkas pakils į žygį.

Žalioji suabejojo, – tai siūlai dar palaukti, tęsti žaidimą – rizikuoti Žemės planeta?

– Taip, šiame žaidime pėstininkas teikia vilčių man, ir aš tiesiog privalau rizikuoti – atsilyginti už jo pastangas, paliekant viltį jam ir jo bendraminčiams, ir mūsų civilizacijai tame tarpe, – jeigu jam pavyks prasiveržti pro tą mintį blokuojantį matematinį barjerą ir pamatyti dvasios kristalą-vertybę grynuoju pavidalu – bet kuri rizika atsipirks neišmatuojamą daugybę kartų – mes galėsime kartu eiti Paukščių Taku į begalybę, papildydami vieni kitus, – tvirtai pasakė skaidrioji. – Mažasis pėstininkas šiame žaidime yra pagrindinė figūra, nors neįsigilinus gali pasirodyti priešingai.

Kažkas panašaus į šypseną pasirodė jos skaidriame vos vos šešėlio apibrėžtu kontūru veide:

– aš dar prisimenu, kad mūsų civilizacijos vystymesi pagrindinį vaidmenį suvaidino būtent pėstininkas.

Sekti autorių Facebook

komentarai 4

  1. Algirdas    -  2018-09-24, 01:38

    Oho, Arvydas labai maloniai nustebino.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Ona    -  2018-09-24, 09:05

    Nuostabu, mokyklų vadovėliuose tai turėtų būti

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Viktoras    -  2018-09-24, 11:06

    Arvydai, einu pasigirt draugams, kad tave pažįstu :) Ačiū

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Pritariu    -  2018-09-25, 10:12

    Tikrai maloniai skaitosi

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Arvydas Daunys. Mažasis pėstininkas* - nuoroda: https://infa.lt/25546/arvydas-daunys-mazasis-pestininkas/