infa.lt

Jonas Matuza

Ne vienas tikriausiai pastebėjome, kad juo toliau į „demokratiją”, juo labiau susiskaidžiusia tauta tampame. Kas ir kuomet nutiko, kad atgimimo laikų vienybės nebeliko taip visiškai, kad, regisi, Sąjūdžio įvykiai kažkada atsitiko kažkur kitur, kitoje šalyje, tik jau ne Lietuvoje. Kas pasidarė, kad aš nebesuprantu kai kurių savo tautiečių, ir jie manęs nebesupranta? Kokios priežastys privedė prie visuomeninio „Brauno judėjimo”, kuomet kiekviena atskira visuomenės dalelė, chaotiškai judėdama, chaotiškai įtakoja kitas tiek pat chaotiškas daleles? Norisi pabandyt išsiaiškinti, nuo ko čia, tėvynėje, viskas taip susijaukė. O aiškintis jau pakankamai sunku, nes priežastys nėra jau tokios akivaizdžios. Tad ir pradėti tenka iš toli.

Anot prancūzų filosofo Ivan Illich, antroje XX a. pusėje įvyko lūžis, kuomet iš esmės pasikeitė visuomenės dalelės- žmogaus- išgirstamų žodžių šaltinių santykis: iki II pasaulinio karo visus žodžius, kuriuos išgirsdavo pilietis, tik kas dešimtas būdavo iš oficialaus šaltinio- bažnyčios, mokyklos, kariuomenės, o devynis jis gaudavo iš savo betarpiško bendravimo. Šiandien situacija kardinaliai pakito- 9 iš 10 žodžių žmogus išgirsta ne iš artimiausios savo aplinkos, bet kažkokio „oficialaus” šaltinio, ir, paprastai, tie žodžiai būna pasakyti per mikrofoną…

Dar užpraeito amžiaus pabaigoje, pradedant amerikiečių sociologu Harold Laswell, buvo pastebėti, pradėti analizuoti ir moksliškai projektuoti semantine analize pagrįsti žodžių parinkimo būdai, kurių pagalba vėliau buvo pradėti tobulinti manipuliavimo žmogaus sąmone metodai. Ypatingų aukštumų praėjusio amžiaus keturiasdešimtaisiais pasiekė fašistinės Vokietijos ideologai-lingvistai, sugebėję taip užprogramuoti vokiečius, kad iš „űber alles” hipnozės jie atsipeikėjo tik II pasaulinio karo pabaigoje. Hitlerio propagandistai pastebėjo, kad gimtosios kalbos struktūros griovimas turi didžiulę įtaką manipuliacijoms tautiečių sąmone.

Vėliau kiti mokslinčiai-ideologai pastebėjo, kad gimtosios kalbos sudarkymas svetimais žodžiais, neturinčiais joje šaknų ir vėlesnis žmonių pratinimas prie tokios vienintelei „teisinga” kažkieno pripažintos kalbos ilgainiui sutrikdo normalią psichinę veiklą. Koks skirtumas tarp gimtosios ir „literatūrinės” kalbos? Gimtoji randasi iš asmeninio bendravimo žmonių, išsakančių savo mintis kasdienio gyvenimo klausimais, todėl ji tiesiogiai susijusi su sveika nuovoka (galima tarti, kad sveika nuovoka kalba gimtąja kalba). „Teisinga” kalba- tai skaitančio diktoriaus tekstas, patvirtintas redaktoriaus, kuris pakoregavo publicisto medžiagą pagal direktorių tarybos vertybines nuostatas ir nurodymus. Tai- nuasmeninti tauškalai, vienpusis žodžių srautas, skirtas kažkuo įtikinti tam tikrą žmonių kategoriją ir su sveika nuovoka neturintis ryšio, nes jo paskirtis- nešti tam tikrą tam tikrų autorių į jį sudėtą prasmę. Žmonės, patys to nepastebėdami, ir savo bendravime su kitais žmonėmis perėmę tokią kalbėjimo manierą, pradėjo atitrūkti nuo sveikos nuovokos, o tuo pačiu- darytis lengvu grobiu manipuliatoriams. Juolab, kad dabar devyni dešimtadaliai kiekvieno žmogaus išgirstamų žodžių- būtent tokie tekstai.

Kaip buvo kuriama „teisinga” kalba? Dar nuo H.Laswell laikų, iš mokslo į ideologiją, o po to ir į kasdienę kalbą didžiuliais kiekiais ėmė plūsti žodžiai „amebos”,- žodžiai su neaiškiu, perregimu turiniu, nesusijusiu su kasdienės kalbos kontekstu. Taip smarkiai nesusiję, kad juos galima laisvai įterpti į bet kokį kontekstą (pvz., „progresas”, „demokratija”, „rinka”… ). Tai žodžiai, tarsi neturintys prasmės šaknų, nesusiję su realaus pasaulio daiktais. Jie dauginasi, dalijasi, užgoždami ir prarydami senus žodžius. Regisi jie visiškai nesusiję, vienok tai- apgaulingas įspūdis. Jie susiję lygiai taip pat, kaip žvejybinio tinklo plūdės,- nei sąryšio, nei tinklo nematyti, bet tame tinkle susipainioja mus supančio pasaulio įsivaizdavimas.

Skiriamasis tokių žodžių bruožas- jų regimasis „moksliškumas”. Pasakysi „iškomunikuoti” vietoje senų „paskelbti, paviešinti, perteikti, parodyti”, arba „ambivalentiškas” vietoje „dviprasmiškas” ir tavo banalios mintys lyg ir tampa pastiprintos mokslo autoritetu. Galima net pradėt manyti, kad būtent šie žodžiai ir išreiškia kertines mūsų galvosenos sąvokas. Žmonėms ilgainiui ima atrodyti, kad „garbingoje publikoje” privalu būtent tokiais žodžiais reikštis ne tik savo rašiniuose, bet ir betarpiškame bendravime su kitais žmonėmis…

Tokių bešaknių žodžių sukūrimas ir tapo svarbiausiu būdu tautines kalbas griaunant, siekiant išskaidyti bendruomenes. Rusų kalbotyrininkas A.Afanasjevas pabrėžia žodžio šaknies reikšmę: „Žodžio šaknies užmiršimas liaudies sąmonėje atima iš visų nuo jo kilusių žodžių prigimtinį pagrindą, o be jo atmintis jau bejėgė išlaikyti visą reikšmių gausą; tuo pačiu ant šaknų giminingumo besilaikantis ryšys tarp atskirų suvokinių tampa nebeprieinamas”.

Ką gi mes šiandien stebime gimtinėje? Mūsų iškilių demokratų „kultūrinį projektą”- per prievartą, socialinę inžineriją uždusinti mūsų gimtąją kalbą, užpildant sąmones, ypač jaunimo, žodžiais- amebomis, žodžiais be šaknų, žodžiais, griaunančiais kalbos prasmę ir sveiką nuovoką.

Pvz., kuomet žmogus girdi „turgaus spekuliantas”, „samdomas žudikas” ir pan., šie žodžiai jame žadina ištisus klodus reikšmių, į kurias remdamasis asmuo nustato savo požiūrį į įvardintus reiškinius. Tačiau jei pasakyti „brokeris”, „kileris”, „rinka”, žmogus suvokia tik labai skurdžią, praktiškai bejausmišką, nežadinančią jokių asociacijų reikšmę. Todėl šių žodžių reali prasmė jau suvokiama iškreiptai, pasyviai, apatiškai. Metodiškas ir kruopštus gimtosios kalbos žodžių pakeitimas svetimais mums žodžiais-amebomis- jokia ne „kalbos tarša” ar atvirkščiai- kultūringumo požymis. Tai- būtina manipuliacijos mūsų sąmone dalis.

Paimkime, pvz., bet kurį pirmą pasitaikiusį buvusio iškilaus visuomenės veikėjo p. L.Donskio tekstą. Tarkime, kad ir „Užnuodyta viešoji erdvė”,- kiek jame žodžių-amebų? „Insinuacijos, sporadiškas, komfortabiliai, modernybė, ambivalentiška…”,- pabodo rinkti. Be to, šis atsitiktinis, nors pavadinimas visiškai netyčia pakliuvo labai jau simbolinis, pakančiojo Leonido tekstas nė neįpusėjus jau pritvinko tiek pykčio, kad nebesinori nė skaityti lig galo… Iš vienos pusės šie žodžiai lyg ir lakoniškiau išreiškia mintį, vienok iš kitos, neturėdami jokių šaknų gimtojoje kalboje, jokių asociatyvinių sąsajų, jie labiau nutolina nuo minties esmės, nei priartina. Juolab, kad lietuvių kalboje yra visaverčiai tokių žodžių atitikmenys, tik, jei jais pakeistume to paties teksto žodžius-amebas, dingtų visas šio rašinio „moksliškumas”, ir jame dėstomos mintys pasirodytų esančios visai banalios.

O, prašokus daugiau kaip pusę šio iškilaus veikėjo rašinio, pabaigoje pacituotas Horacijaus raginimas: „sapere aude“ – vadovaukis protu- tik dar labiau padidina įtarimą, ar kartais p. Leonidas neturi kokių slaptesnių tikslų, nei regimoji-racionalioji visų jo pasisakymų tema. Nes man, pagonių palikuoniui, skirtingai nei Donskiui, palikuoniui tų, kurių tikėjimas skelbia – „sutikęs pagonį- užmušk jį geležine lazda”, atrodo, kad Horacijus klydo. Vadovautis reikia ne protu, o širdimi, nes praktika jau galybę kartų įrodė, į kokias baisias neteisybes gali įpulti protas, nesivadovaujantis širdimi.

Mistinių dalykų ištrynimas iš kasdienybės irgi daro sąmonę nestabilią. Tokie skirtingi mąstytojai, kaip Ničė ir Vėberis, remdamiesi kiekvienas savo samprotavimais pabrėžė, kad pagrindinį vaidmenį sąmonės logizavime nuo reformacijos laikų vaidino žydai- aistringi visų laikų visuomenės „modernizatoriai”. Nežiūrint į tai, kad aktyviai stūmė mąstymo racionalizavimą, patys savo suvokime pasiliko ženklią mistinę dedamąją.

Pagonys mąstė ne logiškai. Ne anti, ne alogiškai- tiesiog kitaip. Jų suvokime buvo daug iracionalumo, kuomet jų išmintis ir poelgiai nebuvo atskirti papildoma logikos grandimi, kuomet žinojimą jie semdavosi tiesiogiai iš mums, įpratusiems tik prie loginio mąstymo, nebesuvokiamų šaltinių. Todėl dabartinis nuovokos skaldymo rezultatas, pritraukiant bešaknius gimtojoje kalboje žodžius, primena dirbtinai sukeltą šizofreniją,- nuo graikiškų šizo- skaidyti ir fren- protas. Tokios proto suskaidymo pasekmės priveda prie to, kad žmogus nebesugeba surišti į loginę sistemą gaunamų pranešimų ir nebegali kritiškai mąstyti, jam belieka tik sutikti su malonaus diktoriaus teiginiais, nes priešingu atveju, kaip tikras šizofrenikas, dėl savo įprastos suvokimo visumos išderinimo patirtų didžiulę psichologinę įtampą.

Loginė mąstymo sistema labiausiai pažeidžiama manipuliacijos, nes veikia pagal griežtus dėsnius. Užtenka truputį pakoreguoti loginės sistemos programą, ir jos veiklos nuokrypį jau galima prognozuoti, pasitelkus tą pačią logiką. Vaizdžiai tai iliustruoja inteligentija, kuri, ideologinių lūžių-perversmų metu, kaip tik ir išsiveržia toliausiai į priekį dirbtinės šizofrenijos fronte. Kuo mąstymo logiškumas labiau išgrynintas, kuo racionalumas labiau išlaisvintas iš „etikos dogmų”, tuo lengviau tokiu mąstymu manipuliuoti. Ir atvirkščiai,- neracionalūs mąstymo elementai (nuojautos, „iš kažkur” žinojimas) stabilizuoja adekvatų situacijos suvokimą. Ar nepastebėjote, kad psichologiškai stabiliausi, mažiausiai pasiduodantys manipuliacijai yra paprasti valstiečiai (nepainioti su kaimo inteligentija), žmonės, kurių būtis mažiausiai užteršta žodžiais-amebomis, kuri vis dar pilna ne asmenybinį trūkumą, bet kitokį suvokimą ženklinančio iracionalumo ir mistikos.

Neabejoju, jei būtų atlikta „Sekundės” banko klientų analizė, pasirodytų, jog devynis jų dešimtadalius sudarė tuometinė arba buvusi (pensininkai) inteligentija ir miesto darbininkai, o valstiečių ten greičiausiai nebuvo iš viso. Nežiūrint į tai, kad bet koks inteligentas jau tuomet tikrai turėjo aiškiai ir lengvai susiprasti, kad „Sekundės” aferistų reklamuojamų palūkanų uždirbti neįmanoma, didžiulė jų dalis lengvai pasidavė anuometinės reklamos manipuliacijai jų mąstymo tipu ir, įpuolę į dirbtinę šizofreniją, entuziastingai sunešė „žulikams” savo pinigus.

O jei šiandien sustabdytumėte gatvėje praktiškai bet kurį akivaizdžiai inteligentijos luomui priklausantį žmogų ir paklaustumėt, kuomet buvo daugiau demokratijos- Tarybinėj Lietuvoje, ar dabar- atsieit nepriklausomoje, jis nė nemirktelėjęs, be šešėlio abejonės išpoškintų,- tai žinoma, kad dabar. Bet jei paklaustumėt, o kiek tiksliai daugiau šiandien asmeniškai nuo jo priklauso valstybės politika, visuomeninės vertybės ir tikslai nei priklausė sovietmečiu, bijau, kad tiek pat beapeliacinio ir entuziastingo atsakymo nesulauktumėt. Bet jei nuo mūsų, paprastų piliečių, šiandien priklauso ne ką daugiau, nei priklausė anuomet, kokios demokratijos pas mus padaugėjo? Kad anuomet nebuvo galima garsiai apie tam tikras problemas kalbėti, o dabar nebegalima garsiai kalbėti apie kitas? Bet juk tai- tik smulkutė detalė, nekeičianti esmės: liaudžiai šiandien priklauso lygiai tiek pat valdžios, kiek priklausė tada. Tuomet kas iš viso yra ta demokratija? JAV socialinė santvarka? Ir ką, ten nuo paprastų piliečių valstybės politika priklauso bent kiek daugiau, nei Lietuvoj? Va ir išeina, kad šiandieninių įvairiausio plauko šalies ir pasaulio veikėjų kalbos pilnos žodžio be jokio turinio. Pilnos žodžių be turinio. Pilnos žodžių, bet tuščios turiniu.

Arba jei to paties inteligento paklaustumėt, ką jis girdėjo apie Vaclavą Havelą, kaip mat, pagūglinęs savo laptope, išpoškintų, jog tai- iki aksominės revoliucijos mažai kam žinomas biednas intelektualas ir idealistas, pirmasis „aksominis” Čekijos prezidentas! Tik vargu ar jo kompiuteris lengvai jam atskleistų, kad šis nesavanaudis idealistas atidavė visus savo pinigus į fondą, įsteigtą mirusios žmonos atminimui, išskyrus, kaip pats įvardijo, „mažą dalį”, skirtą asmeninių poreikių tenkinimui: kino studiją „Barrandov”, kelis viešbučius ir kelis pelningus namus Prahos centre… Nes jei tai lengvai sužinotų paprastas valstietis, jam galėtų kilti klausimas, ar visi tie idealistai, užšokę ant Atgimimo bangos, irgi kartais nebuvo jau tokie nesavanaudžiai, kokiais anuomet save vaizdavo…

Gimtosios žmonių kalbos skurdinimas, trinant iš jos šakninius žodžius, priverčiant žmones patiems atsisakyti ryšio su protėvių žiniomis, vertybėmis ir tradicijomis priveda prie to, kad racionalus mąstymas nebeturi „koordinačių sistemos”, su kuria galėtų sieti savo vertinimus. Kiek, pvz., mes kiekvienas dar pamename patarlių- tiesioginio protėvių išminties paveldo? Kokias tris-keturias? O jei mūsų vaikai perskaitytų bibliotekose dar išlikusius etnografų kruopščiai surinktus patarlių rinkinius, bijau, kad didžiosios dalies jų nė nesuprastų, arba suprastų iškreiptai. Patarlės dingo ne tik iš „teisingos” kalbos, jų praktiškai nebėra nei buitinėje. Ar ne į tai norėjo atkreipti dėmesį prancūzų režisierius Jean-Pierre Jeunet savo filme „Amelija iš Monmartro”? Toje scenoje, kurioje Amelijos draugė Džina tikrina Nino nuovokumą, bandydama sužinoti, kiek jis dar žino patarlių…<

————————————————————————-
*- Pagal S.Kara-Murza knygą „Manipuliavimas sąmone”.