infa.lt

Pirmą kartą publikuota 2018-06-12

Realizuojant bet kokio masto užduotį su daugeliu kintamųjų yra du pagrindiniai sunkumai: vienas fizinis, kitas psichologinis. Pirmasis – tai tos pastangų – energijos, laiko ir kitų resursų apimtys, kurias tenka panaudoti siekiant užsibrėžto tikslo. Antrasis – tai psichologinė įtampa, su kuria tenka susidurti sąlygomis, kai nėra tikslaus veiksmų plano ir nėra jokių sėkmės garantijų, rašo psichologas Oleg Satov.

Su fiziniais ar materialiais sunkumais susidoroti paprasčiau – jeigu resursų pakanka, galima tiesiog imtis darbo, jeigu ne – reikia jų gauti, sutaupyti, pasiskolinti, pasigaminti ir… tiesiog imtis darbo. O jeigu jau visiškai niekaip nesigauna tai nėra nieko baisaus ar smerktino tame, jei atsidustume ir atsisakytume tų tikslų. Visi juk puikiai supranta, kad stebuklų nebūna, ir bet kokie pasiekimai yra ribojami turimomis galimybėmis.

O štai su psichologiniais sunkumais viskas kur kas sudėtingiau, ir būtent ties jais nutrūksta didžioji dalis žmonių iniciatyvų.

Pagrindinė žlugimų dalis įvyksta ne todėl, kad nepakako jėgų, pinigų, laiko, kompetencijos ar dar kažkokių apčiuopiamų resursų, o todėl, kad nepavyko susidoroti su baimėmis, abejonėmis, nepasitikėjimu savo jėgomis ir nenoru sudaryti grėsmę savo idealiam įvaizdžiui.

Žmogiškoji psichika sudaryta tokiu būdu, kad mes paprasčiau išsprendžiame tas užduotis, kurių atžvilgiu mes turime aiškų supratimą, kokių būtent pastangų, kokia tvarka ir kryptimi reikia padėti siekiant tikslo. Nesunku dirbti pilna jėga, kai žinai, jog kiekviena laiko minutė, kiekvienas energijos vatas ir kiekvienas centas yra įskaitomi, o neprarandami veltui. Tačiau, tereikia mums atsidurti neapibrėžtumo situacijoje, kai nėra visiško aiškumo tame, kokios pastangos suteiks rezultatą, o kokios nueis vėjais, kažkas mumyse greitai nutrūksta, ir atrodytų labai įdomi užduotis netikėtai praranda mums bet kokią vertę.

Tuščiai prarastų pastangų baimė, klaidos, nesėkmės baimė, sukuria tokią galingą motyvaciją nieko nedaryti, jog ji tuojau pat nugali motyvaciją daryti bent kažką.

Su šia problema susitvarko tik tie, pas kuriuos motyvacija veikti pasirodo stipresnė už psichologinio saugumo motyvą, ir vyksta tai tik dviem atvejais: arba užduotis žmogui yra tiek svarbi, jog jam nusispjaut į visas psichologines rizikas, arba jis jau pasiekė tą brandumo stadiją, kai psichologinės baimės neturi jam didelės įtakos ir nėra esminiu stabdžiu praktinėje veikloje. Tai tinka bet kuriai sudėtingai užduočiai – nuosavo verslo pradžiai, rašyti knygą, dvasiniai ieškojimai ir viskas, kas įmanoma, kitaip. Visur mes susiduriame su šia dilema – arba rizikuoti psichologiškai, bet turėti nors kažkokią galimybę pasiekti tikslui, arba būti saugiai, tačiau prarasti bet kokį šansą kažkokiems rimtiems pasiekimams.

O kalbant konkrečiai apie Tiesos, Dievo ar atbudimo paieškas – viskas darosi daugybę kartų sudėtingiau. Problema čia tame, kad neegzistuoja aiškaus praminto takelio į šį tikslą, o motyvas tokioms paieškoms labai retai būna iš tiesų stiprus.

Galima pasakyti, jog tuo ar kitu lygmeniu, jis yra pas kiekvieną, tačiau tame ir bėda, kad įprastai jis labai jau silpnas – tiesiog vos vos ant suvokimo ribos. Ir netgi tie, pas kuriuos jis sąlygiškai stiprus, dažniausiai aptinka, jog nėra pasirengę pašvęsti tam visą savo gyvenimą ir susikauti šiame kelyje su pačiomis jautriausiomis savo psichologinėmis baimėmis. O pagal liekamąjį principą, dirbant puse jėgos, šios užduoties išspręsti neįmanoma – visi neišvengiamai nusirita link paviršutiniškos dvasinių paieškų imitacijos, kurią mes visur ir matome.

Kaip ir visose kitose rimtose iniciatyvose, griūtis šiame kelyje ištinka ne todėl, kad žmogui trūksta smegenų, įgūdžių ar laiko, o todėl, kad jo motyvacija nepakankamai didelė, kad nugalėtų šiame kelyje kontr-motyvus, kilusius iš baimės, nerimo ir abejonių.

Iš savo asmeninės patirties galiu patvirtinti, rašo autorius Oleg Satov, jog sunkiausia buvo susidoroti su dvasine įtampa, kylančia iš to – ar teisinga kryptimi dedamos pastangos. Ir energijos švaistymas šioms pastangoms nė iš tolo nesusilygina su didžiuliu jos pereikvojimu siekiant įveikti abejones savimi ir savo galimybių atžvilgiu.

Ir pasekoje, kai užduotis išsisprendžia, pagrindiniu sunkumu pasirodė buvusi ne procedūrinė jos dalis – ne tas fizinis darbas, kurį teko atlikti atveriant sau smegenis – o ta kantrybė, buvusi reikalinga, išlaikyti tą sumanymą, nenumesti jo po galais. Sugrįžti vėl ir vėl prie užsibrėžtos užduoties, neturint nė mažiausio supratimo, iš kurios dar pusės prie jos prieiti – tai reikalauja didžiulio vidinio tvirtumo.

Pagrindine parama, iš kitos pusės, buvo bendra psichologinės pusiausvyros būsena, kai visa karti tiesa apie save jau žinoma, visos baimės ištirtos skersai-išilgai, ir daugiau jau nėra rizikos susidurti su kažkuo nauju, gąsdinančiu ir neįveikiamu. Neatnešantis matomo rezultato darbas šioje būsenoje atliekamas gerokai paprasčiau ir nuolaidžiau, ir būtent toks ramus ir kantrus požiūris į reikalą, galų gale duoda savo rezultatus.

Tokiu būdu, jeigu mes norime padidinti savo sėkmės šansus bet kurioje sudėtingoje iniciatyvoje, mes tam turime tik du taškus dėti pastangoms. Motyvacijos paveikti mes negalime – kiek jos yra, tiek yra – todėl telieka tik:

1. pagerinti savo bendrą psichologinę būseną, kad motyvas veikti nebūtų užgožiamas saugomo poreikio motyvu.
2. kaip galima išsamiau išsiaiškinti užsibrėžtos užduoties esmę, kad dedamos pastangos būtų nukreiptos maksimaliai tiksliai.

Pirmoji užduotis sprendžiama psichologijos pagalba. Antroji – nuoseklaus prieinamos informacijos duota tema studijavimas arba kreipimasis pagalbos į atitinkamos srities ekspertą.
Būtent todėl individualus darbas su treneriu sporto salėje vyksta kur kas geriau ir paprasčiau, nei, jeigu ateitumėte ten pirmą kartą ir bandytumėt su viskuo išsiaiškinti patys. Treneris čia ir eksperto, tiksliai žinančio ką konkrečiai ir kaip reikia daryti, ir psichologo, padedančio nugalėti abejones ir patikėti savo jėgomis, vaidmenyje.

Tačiau, jei mes kalbame apie tokią sudėtingą ir nesuprantamą sferą, kaip dvasinės paieškos, kur labai maža tikrų trenerių-ekspertų, pačia geriausia kapitaline investicija bus pastangos, nukreiptos pasiekti psichologinio stabilumo, pusiausvyros ir brandos. Šios investicijos atsipirks visada, nepriklausomai nuo to ar bus pasiekta konkreti duota užduotis ar ne. Jeigu ne šita, tai kokia nors kita, kuri taip pat būtinai pareikalaus kantrumo, drąsos ir nuolankumo prieš galimo žlugimo viziją.

Ir tai nekalbant jau apie tai, kad ant prabudimo slenksčio jūsų lauks visos asmeninės baimės, nuo kurių jums iki šiol pavykdavo pasprukti. Ir, jeigu jų pasirodys pernelyg daug, – nematysite jūs savo prabudimo, kaip savojo „Aš“. Todėl… bet kurioje nesuprantamoje situacijoje kaupkite asmeninę galią – tą patį efemerinį daikčiuką, kuris suteikia galimybę įveikti bet kokias vidines kliūtis.

Na, ir žinoma gi, būtų neblogai prisiimti vargus ir išsiaiškinti sprendžiamos užduoties esmę. Netgi dvasinių paieškų sferoje, kur viskas taip drumsta ir neapibrėžta, informacijos šiai dienai daugiau nei pakankamai – ją tik reikia surinkti ir įdėmiai išanalizuoti, atskiriant esminę dalį nuo dekoratyvinės. Tai nėra paprasta, tačiau, jei nėra noro remtis visokiais guru-ekspertais, tai pilnai galima visame tame išsiaiškinti savarankiškai. O jau visose kitose žmonijos gyvenimo veiklos sferose, išsiaiškinti įmanoma tuo labiau.

Nesant vidinės pusiausvyros, jūs prarandate bet kokių rimtų pasiekimų šiame gyvenime šansus, todėl kad psichologinio saugumo poreikio motyvas visada pasirodys stipresniu už motyvą siekti bet kokių svarbesnių tikslų. Nesėkmės ir skausmingo smūgio asmenybei baimė sustabdys jus dar iki realaus darbo pradžios ar tik susidūrus su pirmaisiais sunkumais, o juk bet koks rimtesnis uždavinys būtinai numato labai rimtų sunkumų, siekiant jį išspręsti.

Nesuprasdami užsibrėžto uždavinio esmės, neišsiaiškinę to, kaip būtent jis sprendžiamas, jūs pasmerkiate save baksnoti pirštu į dangų, o jūsų sėkmės galimybės tada artėja prie nulio. Vien atkaklumo ir vidinio atsparumo nepakanka, svarbu dar nors apytiksliai suvokti kryptį, kuria reikėtų judėti, ir visą laiką ją koreguoti atitinkamai gaunamiems rezultatams. Be šito visos pastangos – tai paprastas oro kaitinimas, aktyvumo imitacija.

Neapgaudinėkite savęs – naivi vaikiška viltis praslysti pro šias dvi kliūtis veda link neišvengiamos nesėkmės ir nusivylimo. Net dirbant su treneriu, kuris viską žino, būtina dar teisingai suprasti jo instrukcijas ir susidoroti su savo ego, kad jis nesipainiotų po kojomis ir nevestų iš kelio. Ir, koks bebūtų geras tas treneris, pagrindinį darbą atlikti vis tik teks jums, o tai vėl klausimas jūsų atsparumui atlaikyti smūgį ir tęsti dedant pastangas, esant psichologinių grėsmių spaudimui.

Bet kuri suaugusiųjų gyvenimiška užduotis reikalauja sau suaugusio požiūrio. Ir dvasinių paieškų atveju, suaugusio branda ir vidinė pusiausvyra – tai ne atsibudimo tiesai rezultatas, o būtinas pamatas tam, kad turėtumėte bent mažiausią šansą iki šios pačios tiesos prisiliesti.

autorius psichologas, Oleg Satov