infa.lt

Mark Rothko abstraktūs neabstraktūs darbai – šviesos tyluma

03 gegužės
03:43 2018

tekstų serija „Menas- tai labai rimta“

ištraukos iš olandų rašytojo Joost Zwagerman straipsnio:

Markas Rothko (1903- 1970) Latvijoje gimęs žydų kilmės Amerikos abstraktaus ekspresionizmo didmeistris. Kaip kalbėti apie jo meditatyvias drobes iš vėlyvojo periodo (nuo 1950-ųjų pabaigos), kai jis atsidėjo minkštoms, ryškioms ir į rūką kraštuose pereinančioms spalvų masėms ? – Jos taip ir prašosi perkeldinamos, išverčiamos į poeziją.

Pats M.Rothko savo rašytame tekste „The Artist‘s Reality“, tai, ko jis siekė mene, prilygino filosofo ar poeto siekiui: „ir vienas, ir kitas turi su dailininku bendrus tikslus, svarbiausias iš kurių yra konkrečia forma išreikšti idėją apie tai, kokia yra realybė. Visi jie užsiėmę laiku ir erdve, gyvenimu ir mirtimi, susižavėjimo viršūnėmis ir nevilties bedugnėmis“.

Laikas ir erdvė, gyvenimas ir mirtis – tai dideli žodžiai, o didelių žodžių vartojimas kaip tik ir yra poezijos problema: jie vartoti per daug, per dažnai: ir pats M.Rothko juos naudoja, ir kritikai, ir juo besižavintys, žiūrovai ir kolegos… Apie dailininko ištapytą koplyčią Hiustone amerikiečių poetas Stanley Kunitz pastebėjo, jog „M.Rothko pirmą kartą turėjo galimybę savo tapyba užimti pilną fizinę erdvę, ir jo tapybą čia ne tik matai, bet ir ja kvėpuoji“.

„užpildyti fiziškai“, „paveikslais kvėpuoti“ – tai jau ne prastai… Bet kiti išsireiškia dar platesniais išsisakymais, dar lyriškiau, kai nori perteikti savo potyrių didumą, tai, ką pergyvena Rothko tapybos įtakoje. Pvz. dokumentinių filmų serijoje „The Power of Art“(2006m.) Simon Schama, šalia serijų apie Caravaggio, Rembrantą, Berninį ir Picasso, paskyrė seriją ir M.Rothko. Pasakodamas apie pirmą savo susidūrimą su šio dailininko kūryba, jis naudojo pačius didžiausius žodžius: „ir štai paveikslai, kaip kad jie būtų manęs laukę“. Muzikinis fonas filme stiprėja: „kažkas šiose drobėse buvo giliai jų viduje, lėtai ir ritmiškai daužėsi, pulsavo, kaip iš kūno gilumos (…). Spalvų plotmės mane traukė, siurbė į vidų, kaip į paslaptingą visatos lerdvę, manęs laukė nežinomas nuotykis nežinomoje erdvėje… Kai aš nebuvau tikras, jog to nuotykio tikrai norėjau“.

Ir čia Simon Schama nebando apsimesti Harisonu Fordu ir įsigyventi į „indiana Džons“ serialą, kur šventas Gralis reprezantuoja paslaptingą vietą visatoje. Kalba eina apie žiūrėjimą į meno kūrinį. Ir S.Schama nėra išimtinis ar vienintelis atvejis, kuris tokį kalbos stilių naudoja – savo įspūdžius apie M.Rothko kūrybą gausė reiškė ir kiti, tiek prieš jį, tiek po jo. Aistringas, žinoma, bet labai blaiviai, kaip ir visi olandai, į pasaulį žiūrintis, tv laidų apie meną vedantysis Henk van Oss, irgi yra pasakojęs apie savo susitikimą su M.Rothko kūryba: tai buvo Bazelyje. 1960- tų gale, būdamas jaunas meno istorijos profesorius, pakeliui į Italiją, jis pamatė Rothko tapybą ir ‚sustojo kaip į žemę įkaltas“. Pamatytose spalvose ir šviesoj jis „pametė save“: „dar niekada nebuvau taip aiškiai supratęs, ko aš mene ieškau. dabar žinojau – išeiti į pakylėtą tylą. Atsisakyti savęs aukščiausioje ramybėje“.

Tokie apibūdinimai jau panašėja į mistinio- religinio potyrio aprašymą. Ir prie vėlyv0ojo Rothko periodo darbų žiūrovai kažką panašaus pergyvendavo dažnai. O ir pats dailininkas sakė: tai, jog žmonės, konfrontacijoje su mano darbais, kartais neišlaiko ir ima verkti, reiškia, jog mano tapyba perteikia bazines žmogiškas emocijas – tragediją, ekstazę, pražūtį ir t.t. Žmonės, kurie verkia, žiūrėdami į mano darbus, pergyvena tą patį religinį potyrį, kaip ir aš, juos kurdamas. Ir tie, kurie tvirtina, jog juos paveikė išskirtinai spalvų kompozicijos, nesupranta to, kas vyksta, esmės“.

Kas buvo svarbiausia pačiam Rothko? – Atsakydamas, jis irgi didelių žodžių nevengė. Pagal jį, jo paveikslai išreiškia ne patirtį, jis patys yra patirtys. Ir ne mažos. Rothko sakė:“žmonės nori sakralaus potyrio ir jie jį čia ras“. Todėl, metams bėgant, dailininkas ėmė dirbti su vis didesniais formatais. Dideli darbai, pasak jo, leidžia žmonėms pasinerti į pergyvenimą, tapti jo dalimi, kai mažas formatas žiūrovą pastato „už kardo‘ ir pergyvenime jis nedalyvauja. – Rothko paaiškinimas lenkia link „unio mistica‘, kur kūrinys užima Kristaus vietą ir pakeičia Kristų kaip esybę, su kuria stengiamasi susilieti ir susiliejama, jei pavyksta.

Jei turėti omenyje šį religinį komponentą jo kūryboje, galima manyti, jog M.Rothko jautėsi labiau giminingas Meisteriui Eckhartui ir Sint- Johan of the Cross, kurių raštus ir citavo, nei turėjo ką bendro su amžininkais Barnett Newman, Clyfford Still ir Ad Reinhardt. „Mano paveikslai yra nežinomos dramos“, „formos yra jų aktoriai“ – tai irgi Rothko pasakymai: aktoriai, tarnaujantys autoriaus planui atvaizduoti didžiąją dramą.

M.Rothko pabrėžtinai nelaikė savęs abstrakčiu tapytoju. Jo darbuose formos atstovauja didžius pasakojimus. Tie religijos įkvėpti pasakojimai yra sudaryti, pvz: iš spalvų susiraizgymų, slypinčių po intensyviu mėlynu monochromu ankščiau minėtoje Rorhko ištapytoje koplyčioje Hiustone. Apie tuos darbus kuratorė ir meno kritikė Diane Waldman rašė, jog „čia sukurta visa ekosistema, visaapimančio ir stulbinančio dvasingumo atmosfera“.

Kritikas Robert Huges, kuris Rothko darbus vertino gerai, bet šaipydavosi iš „didžių žodžių naudojimo verslo“, rašė: sublime, sublime, sublime aidi per Guggenheimo muziejaus baliustradas (tada ten buvo M.Rothko retrospektyva). Barnett Newman yra skelbęs, jog „the sublime is now“ – t.y. čia ir dabar momentas, ši akimirka. bet, tuo pat metu (jei kalbėti apie Rothko darbus, pradedant po 1949- tų ir iki jo savižudybės 1970- ais metais) visur, iki pačių jo didžiausių drobių porų ir visuose jo švytinčiuose, pritrenkiančiuose, skaidriuose darbuose, aukštesniuose, nei kasdienybė spalvų pasauliuose – Rothko verčia patį didžiausią konkretumą pačia didžiausia bendrybe, visuotinybe ir universalumu.

Aš pats mačiau 2002m. Londone netekusius amo žiūrovus, sustingusius prieš Rothko paveikslus, ir tikrai, ne vienas verkė. Ką aš tada rašiau apie konfrontaciją su didžiuoju Rothko? – „mes matome čia tai, kas didžiausia, sakraliausia, subtiliausia. Ir tuo pat metu suvokiame, jog esame supami švelniausio, šilčiausio, permatomiausio, tyliausio… Tai – dideli žodžiai? – ką padaryti, jei jų reikia…“

Ar galima pagal šitą tapybą rašyti eiles?- Amerikiečių poezijoje jų jau yra daug prirašyta. paradoksaliausia turbūt yra, jog jas apie Rothko kūrybą rašė ir Gerard Malanga – vienas iš hipsterių, supusių Andy Warhol jo atelje The Factory: kaip tik asistentas menininko, kuris Rothko akyse simbolizavo naujo bukumo amerikiečių mene įsikūnijimą – gyvą hologramą, Andy Warholą – būtent jis paskyrė eiles Rothko. James Breslin 1993m. rašytoje Rothko biografijoje yra aprašęs pirmą ir vienintelį Rothko ir Warholo susitikimą; Rothko atsisakė paduoti ranką šiam sparčiai tada į madą ėjusiam pop art karaliui. Ir bendrai, M.Rothko vengė bet kokio kontakto su dailininkais kaip Lichtenshtain ir Warhol, kurie pop art pagalba stengėsi sunaikinti viską, ką Rothko visą gyvenimą siekė įtvirtinti ir dėl ko kovojo: sukurti naują, amžiną vaizdavimo kalbą, kurios pasekoje bet koks meno figūratyvumas taps pasenęs ir nereikalingas. M.Rothko tikrai tikėjo, jog su jo (ir Barnett Newmann) kūryba išauš naujas amžius, ant visai įtvirtinantis abstrakčias formas mene.

O ta ateitis išvirto visai kitaip – drobėse buvo įamžinami Donald Duck ir Merlin Monro – Rothko stebėjo tai su siaubu ir bjaurėdamasis: jokių šventų išgyvenimų, tik „Look, Mickey, &‘ve hooked a big one!“, nupiešta Roy Lichtenstein. Rothko laikė pop art pionierius ne tik beraščiais debilais, bet ir blogio nešėjais. Warholo sriubos blešinė jam simbolizavo meno sunaikinimą, vandalizmą: tą skardinę atidarius, ten pasirodys esanti ne sriuba, bet įspjautas skreplys, kuris uždribs kaip tik ant jautrios, trapios, su begaline kantrybe Rothko tapytos ir šventos drobės – šitaip dailininkas tai pergyveno.

Yra plačiai žinoma, jog Rothko nepavargdavo kartoti, jog jo darbai, eksponuojami galerijose ir muziejų salėse, geriausiai atrodys pritemdytoje šviesoje. Jis buvo įsitikinęs teigiama pritemdytos („quiet light“) šviesos įtaka, ir, jei savo darbą parduodavo ar dovanodavo, pridėdavo instrukcijas, kaip apšviesti erdvę, kurioje jis bus eksponuojamas. Niekada ryškia šviesa – „white cube“, visada – prislopinta šviesa, pilkos sienos, neutralus fonas, kad jo darbas iš to pilko nekonkretumo ir apgaubtas švelnios šviesos, savaime, iš lėto, bet neginčijamai imtų švytėti.

Proporcingai, pripažinimui ir pasisekimui didėjant, Rothko gyveno, vis labiau panirdamas į pyktį. Kai jo darbai, net ir niūriausi – ypač Black on Grey serijoje (1960-tų pabaigoj) dažniau liudija depresiją ir kančią, ir, jei ir eina kalba apie agresiją, tai ji nukreipta prieš save patį, į savo vidų. Rothko niekada neeksponavo drobių, kurių agresija būtų nukreipta į pasaulį, bet, pasaulį jis pergyveno kaip agresyvų ir grėsmingą… Rothko drobės įneša šviesą į dirbtinai sukurtą, saugią tamsą, kur poetas Taggart nurodo į stebinantį faktą: jog už pačių tamsiausių ir grėsmingiausių Rothko spalvinių plotmių visada persimato kitos spalvos! – Neseniai restauratorių studijos šį faktą patvirtino: Rothko, po tais tamsiais sluoksniais, buvo tapęs šviesesnes spalvas, kurios, nepaisant viršutinio, tamsaus sluoksnio, niekada neišnyko ir nebuvo „prarytos“, bet liko gyventi savą gyvenimą.

„Juoda spalva švyti“ konstatvau aš, kažkada rašydamas apie Rothko ištapytos koplyčios freskas. Ir šitas faktas, ta įsižiebianti juoda, apšviečianti tamsą, yra ir Taggart poezijos eilučių varomoji jėga:“not in anger, not in anger“. Taip pat jis pabrėžia Rothko darbų mesianistinį charakterį: jis to garsiai neišsako, bet leidžia suprasti, jog Rothko darbai žiūrovą gali išgelbėti (nuo jo nuodėmių? nuo jo paties?). Rothko mėgta skaityti Sint- John of the Cross „Aukštoji giesmė“ kaip tik ir sako: „kas turi ieškoti to, kas yra paslėpta, turi į tą nežinomybę prasiskverbti iki pat tos slaptos vietos, kur tai, kas paslėpta ir randasi. Jei jis tai randa, tampa toks pat nematomas, kaip ir tai, ką rado“. Arba „mokytis gyventi yra drįsti įeiti į erdvę, kurią Dievas apleido“. – Galbūt Rothko per savo darbus taip ir elgėsi. Jo drobės rodo tuščias erdves, likusias po to, kai dievas jas apleido. Dievas egzistuoja kaip tik šituo savo visaapimančiu nebuvimu, taip labai trumpai būtų galima apibūdinti Sint- John of the Cross dievo supratimą.

Jei pasakyti dar trumpiau: pasirodyti yra dingti. Ir būtent tai Rothko darbuose ir vyksta: kažkas pasirodo, kad, praktiškai tuo pačiu metu į save ir pradingti. Autorius pradėjo sugebėti išreikšti, ką nori pasakyti, kai rado formą savo vaizdų idiomai – pakylėtas ir lyg susapnuotas spalvines plotmes. Nuo tada jis pradėjo tapyti aistrų paveikslus (passion paintings): kančių pasakojimus ant drobės. savo atelje jis beveik visada klausėsi Mociarto. kartais dar Šuberto, bet kitų – ne.

Apie savo Seagram Murals Rothko sakė: „tai didelio formato darbai, bet iš tikro, aš jais siekiu intymumo. Jie dideli, bet vis tiek, žmogiško mastelio. Kartais kažkas turi būti didelio formato, kad sukeltų smulkiausius ir subtiliausius sielos virpesius… O ir mano drobės yra tokios rūšies, kuri įsileidžia žiūrovą“. Palyginkim su muzika: Mociartas ir Bethovenas, pvz, šita prasme nesulyginami. Mociartas demonstruoja herojizmą ir ironiją, o Bethoveno ironijos supratimas yra valstiečio artojo ironijos supratimo lygyje. O heroikos jis nesuprato jokioje jos formoje… O aš Rothko darbus pats greičiau su Bachu lyginčiau.

1940- aisiais Rothko dažnai lankydavosi dabar jau neegzistuojančioje Cedar Tavern Niujorke, netoli Vašingtono skvero. Tai buvo abstraktaus ekspresionizmo pakraipos dailininkų susitikimo vieta – Jackson Pllock, Franz Kline, Willem de Kooning… Kai vakaras jau pereidavo į naktį, du pirmieji būdavo jau susipykę, o dažnai ir susimušdavo, o trečiąjį reikdavo išnešti ant rankų. Markas Rothko dažniausiai išeidavo pats, savom kojom ir su niekuo nesusipykęs. O jei išgerdavo per daug, imdavo dainuoti… Don Giovanni operos gabalus – Rothko kūryba yra pripažinta kaip naujoviška, atnaujinanti, o muzikinį skonį jis turėjo tradicinį, konservatyvų. XXa. kompozitoriai jo nedomino… Nors, ankstyvieji Rothko darbai buvo beviltiškai senamadiški jau tada, kai buvo tapyti, ir tik vėlyvojo periodo kūryba rodosi belaikė – be datos – galėtų būti nutapyti vakar, galėtų būti egzistavę visada.

M.Rothko apie tylą: “mūsų laikais viskas konfliktuoja su viskuo. Mes gyvename aistros pinigams, konsumerizmo, maniakališko poreikių tenkinimo laikais. Ir tik vienas fenomenas visame tame nedalyvauja – tyla… Silence is so accurate.”

Tipiška, jog žiūrovas jaučiasi kaip Rothko paveikslai būtų tapyti jam vienam, privačiai, specialiai. O kai parodos metu pasirodo, jog tokią pačią iliuziją turi ir kiti žiūrovai, tai ekspozicijos salėse tarp lankytojų kyla tikri “asmeninių teritorijų” karai; o iš kitos pusės, bet koks triukšmas – net ir nežymus tylos pertraukimas – sukelia tikrą dramą.

Kai Markas Rothko gimė progresyvioje žydo farmacininko Rotkovičiaus šeimoje jauniausiu berniuku, Daugpilis dar vadinosi Dvinskas… Šeima buvo neturtinga, skaitanti, linksma ir griežtai antireliginga. Po 1905m. revoliucinių įvykių carinėje Rusijoje buvo pakeisti įstatymai ir į karinę tarnybą pradėti imti ir žydai – kad nuo tos grėsmės jauniausią sūnų apsaugoti, jis buvo atiduotas nuo pat mažens … studijuoti Talmudo. Tautybė nuo armijos jau negelbėjo, bet religija dar suteikė išimtį. Iš dešimties metų, pragyventų Dvinske, Markas šešis jų atidavė religinėms studijoms – kai aš tai skaičiau jo biografijoje, jau tada tapo aišku, jog tas vaikas laimingu nebe bus, kad ir kaip klostytųsi jo gyvenimas toliau – jis tapo visai kitoks, nei visa jo likusi šeima, tėvai, broliai – jis juos labai mylėjo, bet buvo ir liko jų nesuprastas, svetimas tarp savų. Artėjant karui, šeima dalimis emigravo į JAV, Markas su sesrim -1913m. Ne tik atvyko per Ellis salą, bet ir buvo transportuotas per visą žemyną į vakarų pakrantę, į Portland, Oreagon. Kelionė buvo siaubinga jautriam vaikui, nekalbančiam angliškai, atrodančiam visai kitaip, nei vietiniai amerikiečiai (aprengtam rūbeliais iš Dvinsko) – jis tėvams šito perkėlimo į svetimą žemę, kurioje niekada nesijautė namuose, taip ir neatleido… Tėvas numirė beveik tuoj pat, kai Markas atvyko į JAV, šeima liko be lėšų, iš pripratimo įsijungė į progresyvų darbininkų judėjimą – Markas yra girdėjęs Emą Goldman, žymiąją anarchistę, kaunietę, iš Vilijampolės, sakant kalbas ir skaitant paskaitas… Jis mokėsi gerai, laimėjo stipendiją į Yale universitetą (1922m.), bet ir ten nesijautė savas – universitetas elitinis, antisemitizmas tuo metu Amerikoje buvo stiprus, ypač tuose sluoksniuose. Ėmė net leisti satyrinį laikraštį, todėl nieko stebėtino, kad po metų jam stipendijos nepratęsė.

Atvykęs į Niujorką, pirmą kartą susidūrė su meno studijomis, galimybe jomis užsiimti ir tai nulėmė jo tolimesnį kelią. Greitai ir pats ėmėsi dėstyti piešimą – menininko kelią pasirinkęs, labai nuvylė šeimą: jis buvo gabus, iš jo buvo tikimasi, jog jis pasirinks labiau finansiškai perspektyvią profesiją. Tuo labiau, kad prasidėjo Depresijos laikotarpis ir gerai, kad menininkams buvo galima gauti darbo valstybinės programos projektuose, kitaip būtų buvę galima mirti iš bado… 1933m. Portland Art Museum Rothko jau turėjo personalinę ekspoziciją, tiesa, pagrinde piešinių ir akvarelių.

Markas Rothko savo kelyje perėjo ir fovizmą, ir kubizmą, ir ekspresionizmą… Prieš pat karą dar ir siurrealistų į Ameriką iš Europos spėjo pabėgti – jis su draugais jautėsi europietiško avangardizmo tradicijos paveldėtojais ir nešėjais. Apie 1940m. jau Antrajam Pasauliniam karui Europoje prasidėjus, jis pakeitė pavardę į Rothko (įprastinis trumpinimo variantas būtų buvęs Roth, bet jis jau irgi buvo automatiškai atpažįstamas, kaip žydiškas) ir buvo praktiškai nustojęs tapyti, nes skaitė. Skaitė Nyčės „Tragedijos gimimą“, skaitė Froidą, Jungą, mitus, graikų tragedijas, galvojo apie simbolių reikšmes sapnuose… Markas Rothko negalėjo susitaikyti su dailininkui skirta vieta JAV visuomenėje – priešingai, nei Europos inteligentai, Amerikoje kūrėjai buvo visiškai marginalizuoti ir jų įtaką lėmė ne tai, ką ir kaip efektyviai jie sugeba pasakyti, išreikšti, bet už kiek jų paveikslai parduodami… O jei tavęs neperka, tai ir tylėk. 1943m. jis kartu su kitais parašė laišką į New York Times apie tai, jog tęsti kultūrines tradicijas, atvedusias į karą, yra beprasmiška ir nusikalstama, jog reikia tapyti ne turtingas, bet nieko nesakančias formas ir kaitalioti stilius, bet tapyti formas paprastas, už tai daug pasakančias, atsakančias į svarbius klausimus, kalbančias apie pergyvenimus…

Asmeninis gyvenimas klostėsi sudėtingai, aišku, pinigų trūkumas irgi buvo ne į gerą.1937m. tai gyveno atskirai, tai vėl kartu su pirma žmona, ji buvo žinoma juvelyrikos kūrėja ir pagrindinė uždirbanti pinigus jų šeimoj, Markas netgi turėjo laikas nuo laiko jai padėti, kai ji nespėdavo užsakymų – nuo to laiko jis ėmė nekęsti taikomojo meno aplamai… 1938m. jis pagaliau tapo JAV piliečiu, nes buvo gandai, jog žydus žada deportuoti atgal į Europą.

1942m. M.Rothko jau tapė mitų motyvus, simbolius, pusiau iš sapnų, pusiau iš kažkokios kitos tikrovės, eksponavo Macy’s department store Niujorke ir recenzijos buvo negatyvios. Sekančiais metais vėl sekė atsiskyrimas nuo žmonos, ilga depresija… Susitinka su Peggy Guggenheim, garsia mecenate ir meno kolekcioniere, bet ir ji Rothko kūryboje nieko tokio neįžiūri: 1945m. jos galerijoje Rothko rodo personalinę ekspoziciją, kur parduodami keletas jo darbų už kainą, varijuojančia tarp 150 ir 750 dolerių. Recenzijos vėl negatyvios, Rothko išsiskiria su siurrealizmu ir vis labiau linksta prie abstrakcijos – jo darbuose atsiranda vis daugiau didelių monochrominių dėmių. Taip pat Rothko veda antrą kartą. Prasidėjo jo „multiformų“ tapybos periodas – „nežinomi nuotykiai nežinomose erdvėse“.

1949m. Modernaus meno muziejuje pamatė labai jį paveikusią Henri Matisso “Raudonąją studiją“. Iki tol spalvinės erdvės, vis tik, būdavo pildomos objektų, o Rothko jų atsisakė, jis pasiliko tapyti tik erdves… Kitas, labai Rothko įtakojęs dailininkas buvo… Rembrantas. dailininkas mėgo kartoti, jog jis pripažįsta tik vieną didį šiuolaikinį dailininką ir juo yra Rembrantas, jis tik per klaidą yra gimęs 300 metų per anksti.

Greitai Betty Parsons galerijoje buvo ir pirmoji šio stiliaus jo drobių ekspozicija – kritikams tai buvo kaip apsireiškimas… Pasisekimui augant, Rothko vis mažiau norėjo su savo paveikslais skirtis, užsidaręs savo studijoje gyveno su jais kartu: „drobė gyva kartu su tuo, kas šalia jos, išdidėdama, atgydama jautraus žiūrovo akyse. Be tokios kaimynystės ji miršta. Todėl išsiųsti savo kūrinius gyventi į pasaulį yra rizikinga ir žiauru: kiek kartų į juos ten žiūri vulgarios, nejautrios akys…“

Pokario dešimtmetyje Rothko su žmona pirmą kartą grįžta į Europą, keliauja, lanko muziejus… Jo personalinės parodos rengiamos kasmet, tai vienur, tai kitur, dalyvauja ir grupinėse (kartu su Jackson Pollock, pvz), prasideda pykčiai su kolegomis ir draugais, Bernett Newman, pvz, apkaltina, jog Rothko stengiasi jo prie dalyvavimo tose parodose neprileisti, kiti, imdami pavydėti augančio populiarumo, kaltino jį noru užgrobti vadovavimą ar tuo, jog jis ima apie save per gerai galvoti… Kai Fotune žurnalas paminėjo Rothko paveikslus kaip gerą būdą investuoti pinigus, tai draugai visai pašėlo, apkaltino jį buržua aspiracijomis ir Clyfford Still parašė, reikalaudamas grąžinti visus jo darbus, padovanotus per ilgus draugystės metus… Ir visa tai nutiko žmogui, jau ir taip psichologiškai pasaulio traumuotam ir užtraumuotam. Nors maždaug tuo metu gimė jo dukra ir finansinė situacija ėmė gerėti, jam prasidėjo ilga depresija… Nepaisant pasisekimo ir išgarsėjimo, jis vis labiau traukėsi į save, jautėsi kaip žmogus ir kaip dailininkas nesuprastas: jis bijojo, kad žmonės perka jo darbus tik investicijai, tik todėl, kad jis atėjo į madą, kai jis norėjo kalbėti su žiūrovu, paveikti jį, parodyti jam tiesą. Jis iš visų jėgų stengėsi savo kūryboje eiti toliau, nei tiktai abstraktus menas, spalva jam – tik instrumentas tame kelyje.

Tipiška istorija- 1958m. jam buvo užsakyta dekoruoti Four Seasons, naują prabangų restoraną – jis gavo galimybę „atnešti dramą į pačią žvėries irštvą“ kur turtingi ir kvaili pramogauja… taip gimė didžiulių abstrakčių darbų serija Seagram murals, kurių … galų gale jis nusprendė užsakovui neatiduoti. Grąžino avansą ir darbai dabar randasi Tate Modern galerijoje Londone, Japonijoje ir Vašingtone. kadangi jų stovis yra labai trapus, mažai tikėtina, jog jie dar kada nors susitiks visi kartu vienoje ekspozicijoje, kaip kad autoriaus buvę užmanyta. 2012m. vandalas vieną šios serijos darbų Tate galerijoje supaišė juodu tušu, labai sužalodamas, nes tušas įsigėrė į gilesnius drobės sluoksnius…

Įdomus faktas, rodantis Rothko išgarsėjimą – John F.Kennedy inauguracijoje dailininkas dalyvavo, pasodintas garbingoje vietoje šalia prezidento tėvo, Joseph Kennedy… Ir iš to paties laiko likę Rothko pasakymai, vadinantys pop art menininkus šarlatanais ir oportunistais. 1963m. jam gimsta sūnus ir jis maždaug tuo laiku pasirašo sutartį su Marlborough galerija dėl jo darbų pardavimo užsienyje (ir to nepasigailėjo tik todėl, jog kai buvo aptiktos finansinės machinacijos su jo drobėmis ir įsiliepsnojo vienas didžiausių skandalų meno rinkoje, jis jau buvo miręs – teismuose dešimt metų su galerijos atstovais ir testamento egzekutoriais kovėsi jau jo vaikai, dukrai tada buvo 19, sūnui – 6 metai amžiaus).

Rothko koplyčia – mažas ir belangis pastatas prie Hustono universiteto Teksase. Dailininkas, ją ištapydamas, norėjo palikti patį stipriausią, patį tikriausią pasisakymą apie meną, meno filosofiją – koks jis turi būti, kokį jis jį mato. Tai turėjo tapti piligriminių kelionių tikslu: dabar, žinoma, koplyčia yra nebe priskirta jokiai konfesijai, bet Rothko ją ištapė turėdamas omeny, kad ji tada buvo Romos katalikų!… Mat, su žydų tikėjimu ir jų dievu jis buvo susipykęs jau seniai ir ant visai – vaikystėje, kai, tik atvykus į JAV, nuo vėžio mirė jo tėvas. Nuo tada jis kojos nebe kėlė į sinagogą… Paveikslus ant koplyčios sienų jis kūrė kaip kankinamas ir jo tikslas, galiausiai, buvo sukurti kūrinius, į „kuriuos niekas nenorėtų žiūrėti“. Jam jau aiškiai buvo ėmę trūkti ir grynai fizinių jėgų, kad užbaigti tokio dydžio darbus, samdė du asistentus. Galiausiai, koplyčia kainavo paskutinius 6 jo gyvenimo metus, ir, panašu, kad ne jis užbaigė kūrinį, bet kūrinys užbaigė, peržengė savo autorių. Rothko niekada nepamatė jos pabaigtos, kai 1971m. ją atidarė, jis jau buvo miręs. Praktiškai metų bėgyje neliko ir jo antros žmonos, nors jie jau keletą metų irgi gyveno atskirai.

Rothko buvo 66 metų amžiaus, kai jo asistentas 1970m. vasario 25d. atėjęs ryte rado jį mirusį prie kriauklės virtuvėje, su didele doze išgertų vaistų ir perpjauta vena, kraujo klane… Tą pačią dieną Tate Londone atsidarė jo darbų personalinė ekspozicija. Greitai po to testamento vykdytojas pardavė už kapeikas minėtai Marlborough galerijai didelę dalį menininko pakilimo ir pelną pasidalino pusiau. Po ilgų metų teisminių bylinėjimųsi jie grąžino vaikams apie dešimt milijonų dolerių kaip kompensaciją – skirtumą, nors tada Rothko darbų kainos jau buvo tokios, kad tai buvo, vėlgi, kapeikos…

Rothko pilnas darbų sąrašas (drobių) sudaro 836 darbus.

2004m. vaikai išleido prieš gerus 50 metų tėvo rašytą ir tarp popierių išlikusį rankraštį „The Artist‘s Reallity“.

Nuo 1973 m.Rothko koplyčia funkcionuoja kaip internacionalinis taikos ir teisingumo pasaulyje kolokviumų centras. 1981m. šios koplyčios vardo premiją, skirtą kovotojams už taiką ir teisingumą pasaulyje, gavo lietuvis disidentas, tade kalėjęs Sibiro lageriuose, Balys Gajauskas .Jau metais anksčiau JAV Kongresas buvo minėjęs Balį Gajauską tarp kandidatų Nobelio Taikos premijai gauti, o šią premiją už negalintį dalyvauti B.Gajauską priėmė Tomas Venclova. – į šį garbingą M.Rothko ryšį su Lietuvą mano dėmesį atkreipė žurnalistė Irena Vitkauskienė, artimai su Baliu Gajausku bendravusi, padėjusi jo atsiminimų sutvarkyme ir juos redagavusi…

Daugpilyje, ant upės kranto stovi paminklas Markui Rothko ir restauruotose Arsenalo patalpose įkurtas Marko Rothko Meno centras, kur, be kitų parodų, galima pamatyti ir jo paties drobes., Mark Rothko Estate suteikia galimybę juos ten eksponuoti – kad bent kažkiek įsivaizduoti tokio gesto vertę, pažiūrėkim, kokios gi dabar yra Rothko darbų kainos. Jei 1967m. Nacionalinė Berlyno galerija įsigijo Rothko paveikslą už 22.000 dolerių, tai 2005 m. Rothko „Homage to Matisse“ (1954m. tapytas) aukcione jau buvo parduotas už 22,5 milijono dolerių… Bankininkas Davidas Rokfeleris 2007 m pardavė Rothko drobę už 72,8 milijono dolerių.

2012 m. Christy’s aukcione Niujorke Rothko darbas buvo parduotas už 86.862.500 dolerių ir tai buvo naujas rekordas, kiek sumokėta už pokarinės tapybos darbą.

Dabar MoMa Niujorke galima netgi užsirašyti į kursus išmokti tapyti technika, kuria naudojosi savo kūryboje M.Rothko – jis daug eksperimentavo, tai ir yra priežastis, kodėl jo paveikslų kokybė yra labai trapi, spalvų pigmentai gresia išblukti – vienam trečdaliui pigmento jis ėmė du trečdalius skiediklių – terpentino ir linų sėmenų aliejaus – tapė spalvą sunaikindamas, išplaudamas, o ne sukurdamas, jei galima taip pasakyti… Ir mūsų laikams tipiška yra galvoti, jog jei įvaldyti Rothko techniką, tai ir tapysi paveikslus, turinčius Rothko sukurtų kūrinių efektą. Ir niekam neįdomu, jog tapyti kaip Rothko reikia būti gyvenus kaip Rothko… Ir, gal net ir mirti, kaip ir jis.

Parinko ir parengė Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 1 064

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...