2018.04.05 21:25
autoriaus nuotr.
Rytą lėtai, bet jau atsiranda šviesa. Dešimt minučių po nelaisvės skambučio apsimesti, kad negirdėjai, paklausyti tylos – ir keliesi būti tokiu, kokiu reikia. Toks mūsų protestas.
Nupjovęs liežuvį išgirsi lietuvį, prapjovęs lietuvį – atrasi amžinai prieš visą nekaltą pasaulį kaltą baudžiauninką.
Sušildo srovelės į kelnes iš baimės kalbėt ką galvojam. O ką valdžia ar kaimynai pasakys, o ką rusai ar Briuselis pagalvos, o ką gėjai ar žydai atsakys, o jeigu marsiečiams nepatiks?
Tik viena lietuviui nerūpi – ką lietuviai pasakys. Susijaudinę prieš svetimuosius kaip trylikmetės, ištroškę šokiuose visiems patikti, nors mums niekas nenori patikti. O kaip net nepaprašyti mokam atsiprašyti, nors mūsų niekas nei nemano atsiprašinėti!
Drąsioji nebylių šalis, namus pamiršę tūkstantmečio vaikai, viešųjų pinigų ir orių vėtrungių karta. Vis pučiamės, kad labai svarbūs, nes mus nukariaus – kam tas vargas, jei galima nebrangiai nusipirkti?
šaltinis: algimantasrusteika.wordpress.com
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
222
