infa.lt

Marina Abramovič. Asilai, šv. Teresė, savas ir kitų skausmas

Marina Abramovič. Asilai, šv. Teresė, savas ir kitų skausmas

kovo 08
01:01 2018

Marina Abramovič

ištraukos iš Marinos Abramovič atsiminimų knygos „Walk Through Walls“:

Mano širdis – tai buvo kitas, atskiras klausimas – NASA treniruočių komplekso tokiems dalykams nėra. Aš ilgėjausi Paolo beviltiškai, norėjau, kad jis grįžtų, begėdiškai, labiau už viską. Žinoma, tai buvo ne tik jis. Vienas dalykas yra būti keturiasdešimties, kai išsiskiri, kaip kad aš buvau, kai mano santykiai su Ulay baigėsi. Ir kitas dalykas būti šešiasdešimties – vienatvė, kuri tavęs laukia, yra visai kita ir kitokia. Visas šitas reikalas buvo mišinys, kai jautiesi sena ir niekam nereikalinga. Jaučiausi izoliuota ir vos galėjau pakelti skausmą. Kreipiausi į psichiatrą, kuris prirašė antidepresantų, kurių aš niekada taip ir nepanaudojau.

Praėjo visi 2009 metai, kai su Paolo nesimatėm, kaip ir buvom pasižadėję: laukti iki birželio pradžios, kada nuspręsim, ar likti kartu, ar ne. Tų metų vidury aš sužinojau tiesą: draugas iš Milano papasakojo, jog egzistuoja kita moteris, ta, kurią susitikom Givenshy madų demonstravime, seksualinė antropologė. Ir jie buvo kartu nuo pat to susitikimo, kai kitą dieną Paolo nusprendė likti Paryžiuje. Užtruko per ilgai, kol susivokiau, jog jis paliko mane dėl jos lygiai tokiu pat būdu, kaip jis paliko Maurą dėl manęs. Kad jis manipuliavo manimi taip pat, kaip ir ja. Jausdama mirtį pačiame savo širdies centre, padaviau skyrybom. Jos tapo oficialios tą vasarą.

Žinodamas, kokioje aš būsenoje, Riccardo Tisci pakvietė mane atostogų, kartu su juo ir jo draugu, į Santorini salą Egėjo jūroje. Kai atvykau į Atėnų uostą sėsti į keltą, Riccardo buvo vienas. Kas atsitiko? paklausiau. „Jis ką tik mane paliko…“- Tai buvo pačios liūdniausios atostogos šioje žemėje, nors, kaip tik tada mes ir tapome tikrais draugais. Bet po to jis grįžo į Paryžių dirbti, o aš nukeliavau į Lamu salą Indijos vandenyne prie Kenijos pakrantės (N. Logsdail kvietimu). Tai buvo sena Swahili gyvenama vieta, be kelių, ir daugybė asilų ganėsi visur aplinkui. Atmosferą galima apibūdinti kaip post- Hemingway: salos šerifo vardas buvo Banana, kavinėje už baro stovėjo Satan. Nikolos virėjas buvo vardu Robinson. Aš paklausiau, ar jo pavardė nėra Cruzoe, ir jis atsakė ‚žinoma“. Tada, vieną dieną aš nusprendžiau grįžti prie darbo.

Salos asilai padarė man įspūdį. Jie buvo labiausiai statiški gyvūnai, kokius kada nors buvau mačiusi. Jie galėjo stovėti deginančioje saulėje, nejudėdami. Aš atsivedžiau vieną iš jų į Nikolos namo kiemą ir padariau su juo video, pavadinimu „Confession“ (išpažintis). Jame pirmiausiai pabandžiau atsistoti priešais gyvūną ir užhipnotizuoti jį žvilgsniu – jis stovėjo, sustingęs, apgaulingai atjaučiančiomis akimis. Tada aš pradėjau savo išpažintį, papasakojau jam mano nuodėmes ir klaidas iš viso gyvenimo, pradedant vaikyste ir baigiant šia diena. Po maždaug valandos asilas nusprendė išeiti ir video filmavimas baigėsi. Aš pasijutau truputį geriau.

Tą rudenį aš su Marco Anelli nukeliavom į Gijon, Ispanijoje, padaryti naują kūrinį. Nuotraukų ir video komplektą pavadinimu „Kitchen“ (Virtuvė). Veiksmas vyko tikroje virtuvėje, įspūdingoje architektūrinėje erdvėje apleistame Kartuziečių seserų vienuolyne, kuris, kai dar veikė, maitino tūkstančius našlaičių. Nors kūrinys gimė kaip sumanymas pagerbti šv. Teresę iš Avilos, kuri savo raštuose pasakoja apie mitinę – mistinę levitaciją, nutikusią jai virtuvėje, jis tapo autobiografinis – meditacija apie mano vaikystę, kai mano močiutės virtuvė buvo mano pasaulio centras, kur buvo išpasakoti visi pasakojimai, man duoti visi patarimai apie gyvenimą, iš kavos tirščių išpranašauta visa ateitis. Mane labai domino šv. Terezos levitacijos pasakojimai, paliudyti ir daugelio liudytojų. Vieną dieną, buvo pasakojama, po to, kai ji levitavo ilgą laiką bažnyčioje, ji išalko ir nusprendė eiti namo ir išsivirti sriubos. Ji grįžo į savo virtuvę ir pradėjo virti, bet, staiga, nesugebėjusi sukontroliuoti dieviškos jėgos, pradėjo levituoti vėl. Ir taip, virimo vidury, ji sklandė virš verdančio sriubos puodo, nepajėgdama nusileisti ir valgyti, alkana ir pikta tuo pačiu metu. Man labai patiko idėja, kad ji galėjo pykti ant tų pačių jėgų, kurių dėka ji buvo šventa.

Marina Abramovič - knygos viršelisAš grįžau į Niujorką, bet negalėjau pakelti Kalėdų ir Naujų metų sutikimo viena, negalėjau žiūrėti į laimingas švenčiančias poras. Todėl vėl iškeliavau. Šį kartą į Pietų Indiją, mėnesiui, panchakarmos terapijai (su Marco Agnelli ir filmavimo grupe). Panchakarma yra Ajurvedos gydomoji terapija, pilna detoksikacija trijų savaičių bėgyje, kasdieniniai masažai ir meditacija. Kiekvieną rytą reikia gerti skystą nuskaidrintą sviestą (ghee), kad jis „suteptų“ kūno ląstelių vidų. Aš pragyvenau ten mėnesį ir jaučiausi labai švari. Rodėsi, jog visos bakterijos mano kūną apleido, įskaitant Paolo. Tada atsitiko įdomus dalykas. Grįžti namo iš Indijos man užtruko beveik 36 valandas: ilgas kelias automobiliu į vietinių skrydžių lėktuvą, skrydis, kad pasiekčiau sekantį lėktuvą, vėl persėdimas Londone, laukimas laukiamosiose salėse, žurnalų skaitymas, snaudimas. Kai galiausiai pasiekiau Niujorką ir sekančią dieną nuėjau į kiną, aš pasijutau serganti kaip šuo. Vėmimas, aukšta temperatūra, siaubinga. Visą tą laiką M. Agnelli ir filmavimo grupė dirbo toliau, filmavo mane. Aš supratau, mano širdyje vis dar buvo skylė nuo Paolo. Bet jos viduje aš prisiminiau, ką man buvo sakiusi mano močiutė: kas prasideda blogai, baigiasi gerai. Todėl pagalvojau: gerai, gal taip ir bus – nuo visiškos sveikatos ir švaros, į visišką ligą. Tada, vieną rytą pasijutau geriau, ir tada atėjo laikas projektui „The Artist Is Present“ (menininkas, autorius dalyvauja).

Minios rikiavosi eilėj prie MoMa nuo pat pirmos performanso dienos, 2010 m. kovo 24. Taisyklės buvo paprastos. Kiekvienas asmuo galėjo atsisėsti prieš mane ir sėdėti tiek ilgai ar trumpai, kiek norėjo. Akių kontakte. Liesti manęs ar ką nors man pasakyti publika negalėjo. Ir taip mes pradėjome. Aš buvau tenai 100% , ne, visais 300% – kiekvienam iš žmonių, asmeniškai. Ir aš pajutau tampanti ypatingai receptyvi. Jaučiau, jog suprantu Van Gogho sąmonės būseną, kurią jis pasiekdavo tapydamas: kai jis tapė oro lengvumą. Aš jaučiau, jog irgi galiu matyti mažas erdvės dalelytes aplink kiekvieną sėdintį priešais mane, kokias matė ir jis. Labai anksti šiame procese aš supratau nepaprastą dalyką: kiekvienas žmogus sėdėjęs kėdėje prieš mane palieka po savęs specifinę energiją. Žmogus nueina, o energija lieka. Vėliau šiuo mano projektu susidomėjo Amerikos ir Rusijos mokslininkai, jie norėjo matuoti ilgalaikio akių kontakto iššaukiamą partnerių smegenų veiklą – bežodžio kontakto tarp dviejų nepažįstamųjų. Ir jie rado, jog tokioje situacijoje smegenų bangos sinchronizuojasi ir sklinda tuo pačiu ritmu. Kas tuoj pat krito į akį, tai, jog žmonės, sėdintys prieš mane, labai susijaudindavo. Nuo pat pradžių jiems imdavo tekėti ašaros, ir man irgi – aš buvau kaip veidrodis? – Aš jaučiausi esanti daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą. Manau, žmonėms buvo netikėta, kad atsisėdus juos užklupdavo skausmas. Žmonės dabar realiai jau nebesigilina į save. Mes visi bandome kiek įmanoma išvengti konfrontacijos. Bet šita situacija buvo visiškai kitokia. Pirmiausia, valandas reikėjo stovėti eilėje, tada atsisėdama prieš mane. Publika žiūri į mus. Mus filmuoja ir fotografuoja. Aš žiūriu į tą žmogų irgi, jam nelieka kur kitur dingti, tik eiti gilyn į save. Ir tame visa esmė, žmonės turi tiek daug skausmo, ir mes visi visą laiką stengiamės jį slopinti. O emocinį skausmą laikant užspaudus per ilgai, jis tampa fiziniu skausmu.

Fotografas Marco Agnelli praleido su manimi kiekvieną minutę iš 756 valandų, kurias truko performansas. Fotografavo kiekvieną iš daugiau nei 1500 žmonių, sėdėjusių priešais mane. Vėliau jis išleido tų nuotraukų albumą.

Performansui aš buvau specialiai susimodeliavusi suknelę, ilgą ligi žemės, iš vilnos ir kašmyro, kad man visada būtų šilta. Šou prasidėjo ankstyvą pavasarį, erdvė, kurioje reikėjo sėdėti, buvo pilna skersvėjų. Suknelė buvo man kaip namai, kuriuose gyvenau. Ją turėjau trijų spalvų variantus – mėlyną, kad mane ramintų, raudoną – kad suteiktų energijos ir baltą, švaros pojūčiui. Pirmą dieną aš dėvėjau raudonąją ir pasirodė, jog man jos labai prisireikė: tos varginančios dienos gale, po daugiau kaip pusšimčio žmonių, sėdėjusių prieš mane ir atnešusių man savo skausmą, atėjo dar vienas – Ulay. MoMa suorganizavo jo ir jo naujos draugės kelionę – jis vėl ruošėsi vesti – į Niujorką mano prašymu, iš pagarbos, nes, pagaliau, jis gi buvo pusė mano 12 metų trukusios kūrybos, eksponuojamos muziejuje. Taigi, aš žinojau, kad jis yra. Jis buvo garbės svečias. Bet aš nesitikėjau, kad jis prieš mane atsisės. Tai buvo sukrečiantis momentas, visi mūsų gyvenimo metai kartu praskriejo man prieš akis per akimirką. Man jis buvo tiek daug daugiau, nei eilinis lankytojas, todėl tą vieną kartą aš sulaužiau taisykles, ištiesiau rankas, uždėjau ant jo plaštakų, mes žiūrėjome vienas kitam į akis, ir, dar net nesupratę, kas vyksta, abu buvom paplūdę ašaromis.

Labai greitai po to jis grįžo į Amsterdamą ir jau rugpjūčio mėnesį jam konstatavo vėžį. Neilgai trukus po to, jis nusprendė pradėti teismo procesą prieš mane dėl pelno iš mūsų kūrybos kartu. Mums prisireikė teisėjo, kad priimtų sprendimą, dėl kurio negalėjome sutarti patys pastaruosius 26 metus. Taigi, gyvenimas ne tik nesustojo, bet ir ėjo toliau, kupinas netikėtų posūkių.

Gilus emocinis skausmas, kurį mačiau priešais, padėjo pamatyti mano pačios širdies sopulį iš tolimesnės perspektyvos. Bet jaučiau ir fizinį skausmą. Projektuodama kėdę performansui aš padariau klaidą, nepadarydama jai ranktūrių. Estetiškai ji buvo tobula, kaip ir viskas, kas yra paprasta. Bet ergonomiškai man tai buvo pragaras, nes po valandų ir valandų sėdėjimo, mano nugaros ir krūtinės ląstos skausmas peržengė visas ribas. Pasidėjusi rankas ant ranktūrių aš būčiau galėjusi sėdėti tiesiai, kiek tik reikėtų, bet be jų buvo blogai. Ir vis tiek, aš nei sekundei nepagalvojau savo klaidą ištaisyti. Performansas prasidėjo, taisyklės nustatytos… O ir kėdė buvo labai graži tokia, kokia buvo. Reikdavo kentėti, kol jau rodėsi, – nebegali, prarasi sąmonę. Ir tada skausmas išnykdavo ir aš jo nebejausdavau. Trijų mėnesių bėgyje, kol vyko performansas, aš perėjau per daug pojūčių – kiekvieną dieną atsitikdavo stebuklų… Buvo žmonių, kurie grįždavo vėl ir vėl, aš ėmiau kai kuriuos iš jų pažinti. Jaučiau netgi žmones, laukiančius eilėje. Muziejuje buvo beveik šimtas apsaugos darbuotojų, ir jie visi buvo prieš mane sėdėję. Tie, kas sakė, jog performansai išėję iš mados, tie pasirodė esą neteisūs. O man pačiai performansas tęsėsi jau taip ilgai, kad buvo tapęs pačiu gyvenimu. Ir aš ėmiau intuityviai galvoti apie savo egzistavimo tikslą. Iš viso 850 tūkstančių žmonių buvo atėję žiūrėti renginio, vien paskutinę jo dieną 17 tūkstančių. Ir aš ten buvau kiekvienam iš jų, ar jie sėdėjo prieš mane ar ne. Didžiulis grynos meilės kiekis, ateinantis iš visiškai svetimų žmonių, suteikė nepaprastą jausmą. Aš nebežinojau ar tai yra menas. Ir kas tai yra tada? Ir kas yra menas iš viso? – Šis performansas nuėjo toliau performanso, tapo gyvenimu.

Aš visada sakiau, iš performanso, kai jis prasideda, reikia priimti viską, kas jame beatsitiktų… Ir tada atsirado Paolo. Priešingai, nei Ulay, jis niekada neturėjo drąsos atsisėsti prieš mane. Bet dabar jis buvo čia, laikas sustojo, mes apsikabinom, bučiavomės. Jis sušnabždėjo man į ausį „tu esi neįtikėtina, tu – didi menininkė“. Ne „aš tave myliu“… man reikėjo daugiau. Aš atsisveikinau su juo, kaip maniau, paskutinį kartą. Sekančią dieną MoMa ir Givenshy iškėlė man didelę puotą, švenčiant mano performanso išpildymą. Man buvo siurrealu išeiti iš visiško atsiskyrimo tiesiai į prožektorių šviesų centrą. Tai progai Riccardo padarė man ilgą juodą suknią ir ilgą juodą apsiaustą iš 101 gyvatės odos – aš tikiuosi, kad jos mirė sava mirtimi… Aš atvykau su Riccardo, ėjau raudonu kilimu, jaučiausi laiminga – jaučiausi padariusi kažką tikrai svarbaus savo gyvenime, mus supo šimtai žmonių. Grįžau namo. Vėl viena. Išmokau vairuoti mašiną, būdama 63-jų, tuo labai didžiavausi. Visą savo gyvenimą buvau pakeleivio sėdynėje. Tada paskambino Paolo. Tada sekė trys dienos rojuje ir mes likom kartu. Rugsėjyje aš vėl lankiausi Paryžiuje, Givenshy madų šou. Ir štai čia ji buvo, seksualinė antropologė, sėdinti publikoje tiesiai priešais mane. Aukšta, oda balta kaip kreida, raudoni plaukai, šalta išraiška veide. Jos nebuvo galima nepastebėti. Po renginio aš nuėjau iki jos – mes niekada nebuvom supažindintos – prisistačiau, pilnai pasitikėdama savimi. Paolo grįžo pas mane, nors mes ir buvome oficialiai išsiskyrę. Aš buvau įsimylėjusi, mano širdis atvira. Buvau laiminga, norėjau visiems atleisti ir su visais draugauti. Ir, kai ji pasiūlė eiti išgerti kartu kavos, aš nusišypsojau ir atsakiau „žinoma“.

Toms Kalėdoms aš pasikviečiau draugų švęsti kartu su mumis, tai buvo šilta, puiki šventė. Ir jos viduryje Paolo priėjo prie manęs, atrodydamas kaip pasimetęs šunytis, ir pasakė: „aš ilgiuosi jos vėl.“ Aš pasijutau, lyg jis man būtų įspyręs į skrandį: kad jis mane jau buvo palikęs, buvo bloga, bet, kad jis sugrįžo, nebūdamas tikras ar sugrįžta, ne iš tikro, tai buvo pats žiauriausias dalykas, kokį buvo galima padaryti. – Ir, jei jūs galite patikėti, mes dar likome kartu devynis mėnesius po tų Kalėdų.

parinko ir vertė Gaiva Paprastoji

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Marina Abramovič. Asilai, šv. Teresė, savas ir kitų skausmas* - nuoroda: https://infa.lt/20969/marina-abramovic-asilai-sv-terese-savas-ir-kitu-skausmas/