infa.lt

Patti Smith. Sapnai ir prisiminimai, kava ir nuotraukos

Patti Smith. Sapnai ir prisiminimai, kava ir nuotraukos

01 kovo
01:01 2018

Patti Smith

Fragmentų ir fragmentacijos problemą išsprendžia autoriaus asmuo – ar jo gyvenimas pakankamai turtingas, ar jam šita ir kitos fragmentų tematikos įdomios iš esmės, sudaro teisėtą gyvenimo ar kūrybinės biografijos ar jo pasaulio dalį? – jeigu taip, tai fragmentuoti galima kiek nori, tekstas (ar kitas meno kūrinys) bus sulydytas kaip daugiabriaunis brangakmenis, ne loginės sekos, bet atsiminimų, pergyvenimų, to, kas pragyventa ar sapnuota. Dabar lietuviškai išleista patti Smith prisiminimų knyga „Just Kids“, o čia pateikti fragmentai iš tęsinio – prisiminimų knygos Patti Smith „M Train“:

Staiga sapno pradžia. Kaip man sapne dažnai pasitaiko, stoviu tos pačios kavinės vidury. Padavėjo nėra ir nėra kavos. Aš turiu pati eiti ieškoti susimalti kavos pupelių ir užkaisti kavą. aplinkui nėra nieko, išskyrus kaubojų. Pastebėjau jį turint siaurą randą, kaip lyg gyvatė vingiuotų jo kaklu link raktikaulio. Įpyliau mums abiems po garuojantį puodelį, bet vengiau jo akių žvilgsnio.“Graikų legendos mums nepasako nieko“ jis prakalbo. „Legendos yra pasakojimai. Žmonės juos interpretuoja, mato juose moralus. Kai iš tikro, Medėja ar Nukryžiavimas, jų negalima išaiškinti. Lietus ir saulė užėjo tuo pačiu metu ir rezultatas – vaivorykštė. Medėja sugavo Jasono žvilgsnį ir paaukojo jų vaikus. Taip būna su viskuo, nepermaldaujamas domino efektas gyvenime.“

Jis nuėjo į tualetą, o aš galvojau apie Aukso vilną pagal Pasolini… Stovėdama tarpduryje ir žiūrėdama į horizontą. Dulkina lyguma su įterptom kalvų uolom, ant kurių niekas neaugo. Įdomu, ar į tokias uolas Medėja kopė, kai jos įtūžis buvo pasotintas? Įdomu, kas toks tas kaubojus?- Į Homerą panašus klajūnas, pamaniau. Aš dar laukiau jo grįžtant, bet viskas truko per ilgai. Radosi ženklai, sakantys, jog viskas keisis: greitai tiksintis laikrodis, besisukanti baro taburetė, virš stalo paviršiaus (kremo spalvos emalė) dūzgianti bitė… Aš norėjau visa tai išsaugoti, bet nieko negalėjau padaryti. Vos neišėjau už kavą nesusimokėjus, bet persigalvojau ir numečiau keletą monetų ant stalo, prie benusibaigiančios bitės. Turėtų pakakti už kavą ir kuklioms laidotuvėms degtukų dėžutėje.

Pasistengiau išsiblaškyti iš sapno, atsikėliau iš lovos, nusiprausiau veidą, susiradau apsiaustą ir dienoraštį, ir išėjau, vis dar galvodama apie kaubojų, aiškinantį apie Euripidą ir Apolonijų. Pradžioje jis mane suerzino, bet, turiu pripažinti, dabar jo neišnykstanti kompanija mane guodė. Aš galėjau jį vėl rasti, jeigu ką, ten pat, ant ribos, kur prasideda sapnas. Aš perėjau Šeštąją Aveniu, „Maria Callas yra Medėja yra Maria Callas“ mintyse kartodama afišos užrašą, už kurio užkibo žvilgsnis, pagal mano aulinių batų, taukšinčių šaligatvio plytomis, ritmą. Pasolini aktorių pasirinkimui užmetė akį į savo „krištolinį rutulį“ ir pasirinko Maria Callas, vieną ekspresyviausių mūsų laikų balsų, epiniam vaidmeniui su minimaliu dialogu ir visiškai be dainavimo. Medėja nedainuoja lopšinių, ji žudo savo vaikus. Tobula dainininkė Marija nebuvo, ji sėmė iš savo bedugnių šulinio gelmių ir nugalėjo pasaulius savo pasaulyje. Bet visas jos herojų tragiškumas neparuošė jos jos pačios tragedijai: išduota, palikta, be meilės, pasirinkusi tarp vaiko ir balso, pasmerkta gyventi vienatvėje. Man mieliau įsivaizduoti M.Callas laisvą nuo sunkių Medėjos šarvų, sudegintą karalienę blyškiai gelsvoje drobulėje. Ji dėvi perlus. Šviesa užplūsta jos Paryžiaus apartamentus, kai ji siekia mažos odinės dėžutės. „Meilė yra brangiausias brangakmenis“, – sušnabžda ji, nusisegdama perlus nuo kaklo, liūdesio svorį, kuris kažkiek pasilieka ir po to išnyksta.

Ino kavinė buvo atidaryta, bet tuščia; vienišas virėjas kepė česnaką. Aš nuėjau į kepyklėlę šalimais, nusipirkau kavos ir pyrago gabalą, ir sėdėjau ant suoliuko Father Demo skvere. Žiūrėjau, kaip brolis pakelia savo jaunesnę sesutę, kad ji galėtų atsigerti vandens iš fontanėlio. Tada atsigėrė ir pats. Balandžiai jau būriavosi. Išvyniodama pyragą įsivaizdavau įvykio sceną, kaip reikiant sujudusius balandžius, tamsų cukrų ir ekstremaliai motyvuotų skruzdžių armijas. Pažvelgiau žemyn, kur žolė kuokštais buvo prasiveržus pro cemento plyšius. Kur dingę visos skruzdės? Ir bitės, ir maži balti drugeliai, kuriuos seniau matydavau visur? O kur dar medūzos ir krintančios žvaigždės? Atsiverčiau dienoraštį, peržvelgiau kelis piešinius. Skruzdė prabėgo puslapiu, skirtu Čilės lijaninei palmei, atrastai Orto Botanico Pizoje. Buvo nupieštas nedidelis jos kamienas, bet be lapų. Mažas dangaus eskizas, bet be žemės.

Gavau laišką. Rašė Casa Azul, Fridos Khalo namų-muziejaus (ir paskutinės poilsio vietos) direktorė, prašydama ir klausdama, ar negalėčiau pasakyti kalbos apie dailininkės revoliucinį gyvenimą ir kūrybą? Kaip atlygis už tai, man bus leista fotografuoti jos asmeninius daiktus, jos gyvenimo talismanus. Laikas keliauti, atsiliepti į likimo šauksmą. Nors aš mėgstu vienatvę, nusprendžiau nepraleisti progos kalbėti tame pačiame sode, į kurį taip norėjau pakliūti būdama paauglė. Aš apsilankysiu name, gyventame Fridos ir Diego, vaikščiosiu po kambarius, kuriuos mačiusi tik knygose. Aš sugrįšiu į Meksiką.

Šešioliktojo gimtadienio proga mama man padovanojo knygą „The Fabulous Life of Diego Rivera“, iš kurios ir sužinojau apie Casa Azul. Ta knyga man labai tiko ir tik sustiprino mano norą užsiimti menu pačiai. Aš svajojau nukeliauti į Meksiką, pajusti jų revoliuciją, žengti jų žeme, melstis prieš medžius, kuriuose gyvena jų paslaptingi šventieji. Dar kartą perskaičius laišką, pajutau entuziazmą tik sustiprėjant. Ėmiau galvoti apie laukiančią kelionę, ir prisiminiau save jauną, nukeliavusią į tenai, – į 1971- tų pavasarį. Man buvo 20 su trupučiu. Susitaupius pinigų, nusipirkau bilietą į Mexico City, su persėdimu Los Andžele – atsimenu, mačiau ten didžiulį reklaminį skydą, vaizduojantį moterį, nukryžiuotą ant telegrafo stulpo – „L.A.Woman“. Iš radijo imtuvo sklido The Doors daina „Riders on the Storm“. Tada aš neturėjau tokio laiško, neturėjau jokio realaus plano, bet aš jaučiausi pašaukta šitai misijai ir to man pakako. Aš norėjau parašyti knygą pavadinimu „Java Head“. William Burroughs man buvo sakęs, jog geriausia pasaulio kava yra auginama Meksikoje, kalnuose aplink Veracruz ir aš buvau pilna ryžto ją rasti.

Atvykus į Mexico City, tuoj pat nuėjau į traukinių kasas ir įsigijau bilietą kelionei į šalies gilumą. Naktinis traukinys turėjo išvykti po septynių valandų. Į krepšį sudėjau dienoraštį, tušinuką, rašalu suteptą Artaud antologiją ir nedidelę Minox fotokamerą, o likusį bagažą palikau saugojimo kameroje. Išsikeitus kažkiek pinigų, aš užėjau į kavinę, kiek tolėliau dabar jau nesančio Hotel Ortega, ir užsisakiau porciją žuvies troškinio. Iki šiol man akyse stovi žuvies atšakos, plaukiojančios šafrano spalvos buljone, ir viena iš jų, ilga, užstrigo mano gerklėj. Aš ten sėdėjau viena ir springau. Galiausiai man pasisekė tą ašaką ištraukti pačiai iš gerklės su nykščiu ir rodomuoju pirštu, neapsivemiant ir nepatraukiant kitaip į save dėmesio. Aš susivyniojau ašaką į servetėlę, įsidėjau į kišenę, pasišaukiau padavėją ir susimokėjau. Šiek tiek atsipeikėjus, įlipau į autobusą, važiuojantį į Coyoacian, pietvakarinėje miesto dalyje, turėdama kišenėje Casa Azul adresą. Diena buvo graži ir aš buvau kupina laukimo jaudulio.

Atvykus radau muziejų uždarytą ilgalaikiam remontui. Stovėjau prieš aukštas mėlynas sienas apstulbusi, nieko negalėdama padaryti, niekur negalėdama dėl to kreiptis. Į Casa Azul tą kartą aš nepatekau. Nuėjau keletą kvartalų iki Trockio namų, kur jis ir buvo nužudytas; už tokį intymų išdavimo aktą Genet būtų žudiką paskelbęs šventuoju. Krikštytojo bažnyčioje uždegiau žvakelę, ir sėdėjau suole sukryžiuotomis rankom, tik laikas nuo laiko pasičiupinėdama ašakos šiek tiek pakenktą gerklę. Grįžus į traukinių stotį ir įlipus į traukinį palydovas leido man įsitaisyti kupe ankščiau. Mano buvo mažas miegamas kompartimentas. Ten buvo sulankstyta medinė kėdė, kurią apdengiau spalvotu dryžuotu šaliu, pastačiau Artaud knygą prieš nusilupinėjusį veidrodį ir jaučiausi laiminga. Buvau kelyje į Veracruz, svarbų kavos auginimo centrą Meksikoje. Aš įsivaizdavau, jog tenai parašysiu post- bitnikų meditaciją apie mano mylimiausią substanciją.

Kelionė traukiniu praėjo be nuotykių ir be Hičkoko efektų. Aš revizavau savo planą: man nereikalingi nuotykiai, reikia susirasti nakvynę ir tobulą puodelį kavos. Aš galėjau išgerti 14 puodelių be jokios įtakos savo miego kokybei. Atvažiavus, pirmas pasitaikęs viešbutis (International) pilnai man tiko. Jame aš gavau išbaltintą kambarį su praustuvu, ventiliatorium ant lubų ir langu į miesto aikštę. Aš išplėšiau Artaud nuotrauką darytą Meksikoje iš savo knygos ir atrėmiau ją ant plastmasinio rando palei sieną, šalia liktorėlio. Jis mylėjo Meksiką, ir aš pamaniau, kad jam patiko grįžti. Truputį pailsėjus, suskaičiavau pinigus, pasiėmiau kiek man reikia, o likusius įkišau į rankomis megztą medvilninę kojinę su nedidele išsiuvinėta rože ant kulkšnies. Išėjus į gatvę, pasirinkau geroj pozicijoj esantį suoliuką ir ėmiau stebėti aplinką. Visą rytą žiūrėjau, kaip vyrai periodiškai išeina iš vieno ar kito viešbučio ir eina gatve tolyn. Vieną iš jų diskretiškai pasekiau, einant siaura vingiuota šalutine gatvele į kavinę, kuri nepaisant kuklios išorės pasirodė besanti kavos verslo centrų. Iš tikro tai nebuvo kavinė, ten buvo didmeninis kavos verslas: be durų, grindys priminė šachmatų lentą ir buvo pabarstytos pjuvenomis. Palei sienas stovėjo drobiniai maišai, sunkūs, pilni pupelių, vidury keletas staliukų, bet visi kas ten buvo mieliau stovėjo stati. Moterų nebuvo. Moterų nebuvo niekur, tai aš irgi praėjau pro šalį.

Kitą dieną aš įėjau. Įėjau taip – mindama per pjuvenas – lyg man taip ir priklausytų. Dėvėjau sportbačius ir brangų, bet pirktą antrų rankų parduotuvėje lietpaltį. Sugalvojau, jog prisistatysiu kaip žurnalistė iš Coffee Trader Magasine. Prisėdau už vieno iš apvalių staliukų ir kilstelėjau du pirštus – nebuvau tikra ką tai reiškia, bet, kiti vyrai darė taip pat ir gaudavo norėtą rezultatą. Taip pat aš be perstojo rašiau dienoraštyje, į ką niekas nekreipė dėmesio. Sekančios lėtai praslinkę valandos gali būti apibūdintos tik kaip nepaprastos. Už kavos pupelių maišo pastebėjau užkištą kalendorių su užrašu Chiapas. Buvo vasario 14d., ir nuo tobulo kavos puodelio – mano širdies troškimo, mane skyrė tik kelios akimirkos. Jis man buvo patiektas gana ceremoningai, savininkas stovėjo palinkęs virš manęs ir laukė. Aš nusišypsojau jam plačiai, dėkinga. „Hermosa“ pasakiau, ir jis plačiai nusišypsojo man atgal. Kava iš aukštai kalnuose augintų pupelių, sumaišytų su laukinėmis orchidėjomis ir apibarstyta jų žiedadulkėmis – eliksyras, suvienijęs gamtos priešingybes.

Likusį ryto laiką aš sėdėjau, stebėdama, kaip vyrai ateidavo ir išeidavo, ragavo kavą ir uostė įvairių rūšių pupeles. kratė jas, laikė prie ausies, kaip jūros kriaukles, kočiojo jas ant stalo paviršiaus mažomis storomis rankų plaštakomis, lyg norėtų iš jų atspėti likimą… Tada jie pasakydavo užsakymą. Visą tą laiką šeimininkas ir aš nepersimetėm nei žodžiu, bet kavą jis man vis nešė, kartais puodelyje, kartais – stiklinėje. Pietų metu visi išėjo, įskaitant ir savininką. Aš pakilau ir apžiūrinėjau maišus, išsirinkdama keletą pupelių kaip suvenyrus ir įsidėdama jas kišenėn. Sekančią dieną veiksmas vyko lygiai taip pat. Galiausiai aš prisipažinau, kad nerašau žurnalui, bet rašau poeziją. „Svajoju parašyti odę kavai“, paaiškinau neatsiprašinėdama, „ką nors panašaus į Bacho Kavos kantatą“. Savininkas stovėjo priešais mane sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Kaip jisai sureagavo į tokią nesąmonę? Jis tada išėjo gestu man parodęs likti kur esu. Aš nežinojau, ar Bacho kavos kantata yra geniali, bet jo manija kavai tuo metu, kai į ją buvo žiūrima kaip į svaiginančią substanciją, buvo gerai žinoma. Glen Gould, kai grojo Goldberg Variacijas, šį įprotį buvo aiškiai perėmęs: jis net išrėkė tam tikru momentu „I am Bach!“ – O aš tai nebuvau niekas… Aš dirbau knygyne ir pasiėmiau atostogas, kad parašyčiau knygą, kurios niekad taip ir neparašiau.

Savininkas grįžo su dviem lėkštutėmis, kuriose buvo juodos pupelės, keptais kukurūzais, tortilom su cukrumi ir kaktuso skiltimis. Mes valgėme kartu ir tada jis man atnešė puodelį kavos paskutinį kartą. Aš susimokėjau sąskaitą ir parodžiau jam savo dienoraštį. Jis pakvietė mane pasekti jį prie prekystalio, ištraukė savo oficialų verslo antspaudą ir užantspaudavo juo paskutinį teksto puslapį. Mes paspaudėm vienas kitam rankas žinodami, jog tikriausiai daugiau niekada nebesusitiksim, ir kad aš niekada niekur neberasiu tokios kavos, kuri mane šitaip tiesiog pakeltų ir transportuotų į aukštesnius lygmenis. (…tuo tarpu P.Smith vėl atskrido į Meksiką, dalyvavo priėmime JAV ambasadoje, įsigudrino apsinuodyti vietiniu maistu, visą naktį viduriavo ir matė keistus sapnus…)

Atsibudus ryte apsičiupinėjau kaip jaučiuosi. Blogiausia rodėsi jau praeityje, bet jaučiausi silpna, praradus daug skysčių, ir galvos skausmas nukeliavo nuo viršugalvio žemyn link kaklo pradžios. .Kai Casa Azul automobilis atvyko manęs paimti, aš tikėjausi, jog visa tai praeis ir aš galėsiu įvykdyti ką suplanavus. Direktorė išėjo manęs pasitikti, o aš atsiminiau save jauną, stovėjusią prieš mėlynas duris, kurios tada neatsidarė… Nors, Casa Azul dabar muziejus, dviejų didžių menininkų gyvenamoji atmosfera išlaikyta. Darbo kambaryje viskas manęs jau laukė: Fridos Khalo suknelė ir odiniai korsetai buvo išdėlioti ant balto vyniojamo popieriaus. Jos vaistų buteliukai ant stalo, jos ramentai prie sienos. Aš staiga pasijutau netvirtai, man vėl sukilo blogumas, bet keletą fotografijų padaryti sugebėjau. Fotografavau greitai, nes šviesos sparčiai mažėjo, ir polaroidus, neatplėšus, dėjau tiesiog į kišenę. Mane nuvedė į Fridos miegamąjį. Virš jos pagalvės kabojo drugeliai, kad ji gulėdama lovoje galėtų žiūrėti į kažką gražaus. Juos padovanojo skulptorius Isamu Noguchi, kai ji neteko kojos. Lovą, kur ji tiek kentėjo, aš irgi nufotografavau.

Ilgiau nuslėpti, kaip prastai jaučiuosi, nebegalėjau. Direktorė davė man stiklą vandens, aš sėdėjau sode, susiėmus galvą rankomis. Jaučiau, kad tuoj apalpsiu. Pasitarusi su kolegomis direktorė pasiūlė man eiti prigulti į Diego Riveros miegamąjį. Aš norėjau protestuoti, bet negalėjau pratarti žodžio. Lova buvo kukli, medinė, baltu apklotu. Ant grindų pasidėjau kamerą ir nedidelę krūvelę polaroidų. Moterys dviese išskleidė didelį musliną uždarydamos įėjimą į kambarį. Aš pasilenkiau ir ėmiau atplėšinėti nuotraukas, bet neturėjau jėgų į jas žiūrėti. Gulėjau, galvodama apie Fridą, jaučiau jos artumą. Jaučiau jos užgniaužtą kentėjimą, susimaišiusį su revoliuciniu entuziazmu. Kai man buvo šešiolika, jinai ir Diego buvo mano slapti vadovai per gyvenimą. Aš pyniausi kasas kaip Frida, nešiojau šiaudinę skrybėlę, kaip Diego. O dabar aš liečiau jos sukneles ir pogulio gulėjau Diego lovoje. Įėjusi moteris uždengė mane šaliu. Kambarys buvo beveik tamsus ir aš dėkinga užmigau.

Direktorė pažadino mane susirūpinusi: tuoj ims rinktis žmonės. „Nepergyvenkit“, atsakiau. „Man jau gerai. Aš tik prašau, pastatykit kėdę“… Aš atsikėliau, apsiaviau savo aulinius batus ir susirinkau nuotraukas. Fridos ramentų siluetai, lova ir suktinių laiptų vaiduoklis – iš jų sklido ligos atmosfera. Tą vakarą aš sėdėjau prieš maždaug 200 žmonių publiką sode, nelabai galiu pasakyti, apie ką kalbėjau, bet pabaigoje dar jiems padainavau. Tai buvo daina, kurią sugalvojau, gulėdama Diego lovoje, apie drugelius, Noguchi dovanotus Fridai. Mačiau, kaip direktorės ir kitų moterų, kurios buvo rūpinęsi manimi, ir kurių veidų aš nebeprisimenu, tekėjo ašaros.. Vėlai, tą patį vakarą, buvo šventė parke priešais mano viešbutį. Mano galvos skausmas buvo visai praėjęs. Susidėjus daiktus aš žiūrėjau pro langą. Medžiai buvo išpinti kalėdinių lempučių girliandomis, nors buvo gegužės 7d. Nusileidau į barą ir išgėriau stiklą labai jaunos tekilos. Baras buvo tuščias, visi buvo parke. Aš sėdėjau dar ilgą laiką, man vėl pripylė stikliuką. Tekila buvo lengva kaip gėlių sultys. Aš užsimerkiau ir mačiau traukinį, ant kurio buvo užrašyta raidė M.

vertė Gaiva Paprastoji


Žymos

1 Atsiliepimas

  1. Polaroid    -  2020-03-17, 13:21

    Puikiai pamenu polaroidinius fotoaparatus – va čia tai išradimas buvo :)

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, kad karantinas bus atšauktas iki rinkimų spalio mėnesį?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Patti Smith. Sapnai ir prisiminimai, kava ir nuotraukos* - nuoroda: https://infa.lt/20765/patti-smith-sapnai-ir-prisiminimai-kava-ir-nuotraukos/