infa.lt

tęsinys, ankstesnės dalys čia

Antikinių graikų dėmesio – sąmonės centras buvo dvasioje, todėl jie kovėsi, žuvo, mylėjo ar mirė, jiems nebuvo skirtumo, ką kūnu veikti. Jie ne susijungę su savo dievais buvo, jie buvo dievai, gyvenantys ir žemėje… Paskui -herojais… Paskui tapom tik krikščionys su siela, kurią reikia saugoti, globoti, gelbėti, gydyti – jau sielą matėm iš kūno taško… O tada atėjo Šeilokų metas, beždžionės mylinčios auksą. Ir net nebežinančios, kodėl. Auksas yra vienio simbolis, o Šeilokai yra jau tik dalis, fragmentas, pusė. Problema, jog jis simbolio simboliškai nebesupranta, jis supranta viską tiesiogiai.

Panirus į J.Golovino tekstus, pasaulis ima atrodyti kitaip.

Kas ieškojo magijos, tokios kaip knygose, mokslinės techninės, tai juo nusivylė, jiems jis pasirodė per daug užsiimantis kultūra, mitologija, poezija, – naudojami simboliai, asociacijos per daug nekonkretūs, išplaukę, neaišku ką reiškiantys, iracionalūs. Būtent. Tie, kas nemato būtinybės iš loginio mąstymo pereiti į iracionalų, tas akligatvyje yra, ir jame ir liks. Ir tik visų klausinės ir vis ieškos atsakymų, ką daryti, kaip gyventi, ir jų neras. Jo dalia ir likimas bus depresija ir beprasmybė. Ne veltui J.Golovinas sakė: mokykitės plaukti!… o kas laisvai po iracionalius vandenis juda, sugeba sekti netikėčiausias fragmentų, temų, simbolių jungtis, tie jau į plaukiojimą išėję, ir tik nuo jų pačių priklausys, kiek toli jie nuplauks, ir ar kokį tai kitokį krantą pasieks. Nes plaukti jau yra ne klausinėti, plaukti jau yra būti pilnam atsakymų – konkrečiai jų, suformuluotų, kaip ir neturi, bet esi ramus, jog kiekvienu reikiamu momentu tu juos iš savęs atitinkamus ištrauksi…

Plaukia neplaukiantis, o besiblaškantis klausimuose ir ieškojimuose trypčioja vietoje. Ir eina iš proto, nes jūra šaukia ir jį…

Jeigu maginis pasaulis gyvas, o techninis ir racionalus – miręs, tai nuo Prancūzų revoliucijos laikų, nuo privalomo mokslo įvedimo Prūsijoje, pasaulis ir žmogus sąmoningai marinami. „Anglas, norėdamas paaiškinti, kodėl mokslas yra dėl mokslo, dėl progreso (o ne dėl žmogaus), labai greitai ims prieštarauti sau pačiam, nes anglas pirmiausia dar yra žmogus, individas. Jei tai šnekėtų vokiečių specialistas, filosofas, kuriam mokslas yra profesija, kuris pirmiausia nužudė savo žmogiškumą ir tada jį palaidojo savo filosofijoje, jis išaiškintų žymiai geriau, kodėl mokslas turi tarnauti mokslui ir žinios turi būti kaupiamos, kad kauptų žinias“ – taip XX a pradžioje kalbėjo M.de Unamundo.

Tada šis reiškinys, t.y. jog racionalumas ir mokymasis žmogų, individą paverčia mirusiomis masėmis, dar labai gerai matėsi, dar buvo su kuo lyginti. Yra daug anglų liudijimų iš Pirmojo Pasaulinio karo frontų apie visoms kitoms kariaujančioms nacijoms netikėtą, neįprastą, šokiruojantį, nes beprasmį, metodišką vokiečių armijos žiaurumą – žiaurumą dėl žiaurumo. Vokiečių pusėje, kiek dar tarp karininkų buvo senosios aristokratijos atstovų, tiek vokiečiai dar žmoniškai elgėsi su kariaujančių pusių karininkais, galantiškai, pagal garbę. O karininkai iš karo mokyklų, naujieji profesionalai jau buvo žudymo mašinos, kaip ir kareiviai, pradinį mokyklinį išsilavinimą turintys – yra sakoma, kad vokiečių naciją „sulydė“iš įvairių regionų į naująją Vokietiją nuo XIX a antros pusės įėjusių, padarė vokiečių tauta… mokytojas, per kurio rankas visi jie, trumpesniam ar ilgesniam laikui, praėjo.

XX a. viduriui artėjant, jau buvo labai aišku, jog technika prieš žmogų laimi, kad reikia kurti tokį žmogų, kuris galėtų būti jai atsvara, o ne tik ją aptarnautų ir būtų nuo jos visokeriopai priklausomas. Musolinis, Hitleris, Stalinas visi jie aiškiai bandė tai padaryti. Ne asmenybes kurdami iš savo tautiečių ir bendrapiiečių – konkurencijos nei vienam iš jų nereikėjo – bet keldami bendrą masių lygį… Tačiau jie nesuprato, jog techniką ir mokslą stumia tie, kas su juodąja magija susidėję ir jų tikslas yra kaip tik žmogų sunaikinti – o gal suprato ir todėl priešinosi… Yra gi atgarsių, kad bent jau Stalinas ir Hitleris kartu, ruošėsi eiti į Indiją. Kokio galo, dabar jau mes visai nesuprantam. Indija – In Deo – taip visais laikais buvo vadinama antroji mums žinomo, mūsų gyvenamo pasaulio pusė – ten, kur baigiasi žmonių žemėlapiai, kur gyvena dievai. Iš Europos buvo plaukiama laivais, ieškoma kelio į Indiją – dievų žemę, pilną aukso ir kitokių vertybių, buvo Rytų indijos ir Vakarų indijos. Kai žemiškos nepažintos teritorijos baigėsi, tapo aišku, kad dievų reikia ieškoti… kažkur kitur. Ne veltui tiek fašistai, tiek bolševikai domėjosi antgamtiniais reiškiniais, magija, rinko artefaktus, užrašinėjo legendas, ieškojo senų žemėlapių: buvo aišku, kad aniems – amerikonams ir anglams – padeda „kita pusė“. Norint juos nukonkuruot, reikia arba jų „kitą pusę“ sunaikinti, arba užmegzti kontaktą su ja patiems ir tapti tokiais pat galingais. Arba, jei pavyks, dar galingesniais.

Arba jie nespėjo, arba jiems nepavyko, arba jiems sutrukdė, neleido… Arba protus sumaišė. Aišku, negi sėdės ir lauks, kol juos nugalės ar jų galią perims. Ir nuo tada ne tik individas pasmerktas masėmis tapti, bet ir masės savo lygiu važiuoja vis žemyn. Nes nei mokslas, nei technika iš esmės nesivysto, bet ,dar daugiau, buvę genialūs išradimai patyliukais naikinami, nauji – užgesinami vietoj, viskas daroma tik žmogaus sukvailinimui ir jo vystymosi sustabdymui. Jei robotai negali susilyginti su žmogaus potencialu, tai reikia žmogų nuleisti tiek, kad jis taptų lygiu robotui, apie tai jau kiek rašyta… Žmonės turi būti negyvi, kitaip priešinsis.

Grįžimas į maginį pasaulį – išeitis. Bet kitas vartų stulpas – visada reikia praeiti per vidurį tarp jų abejų – negrįžti į nesąmoningą gamtos dalių lygį, kaip kad dabar esame nesąmoningi technikos pasaulio elementai. Turim būti sąmoningi. Bet iracionalūs. Atsargiai ir atidžiai, nes „visa, kas gyva yra antiracionalu, nemąsto, o visa, kas yra racionalu ir mąsto, jau yra didele dalimi negyva“. (M.de Unamuno)

Gal tame ir prasmė: vaikštom po šį pasaulį kaip žmonės, atsiskyrę nuo savo dieviškos dalies, ta dalis vis tiek viršesnė, vis tiek ji vadovauja, todėl tai jaučiame kaip likimą, ir dažnai tragišką… bet, kažkiek nuosavos sąmonės turim ar suformavom, tai susijungę sąmoningai, būtume ne tik dievai, bet ir žmonės – turim patirtį, kas tai yra būti tik žmogumi. Ji padėtų mums tada koreguoti ir dievus, ir likimą, ir antgamtiškumą, nes tai jau irgi būtume mes.

Tie, kurie valdo dabar, tie savo antgamtiškai daliai tiesiog tarnauja. Ir, pirma, ta jų dalis yra grynas blogis, o antra, jie jos nekoreguoja…

Gaiva Paprastoji