infa.lt

Kenneth White ir geopoetika. Kukli globalizmo pradžia

Kenneth White ir geopoetika. Kukli globalizmo pradžia

sausio 18
01:04 2018

ištrauka iš knygos Marius Wilk „Laukinių žąsų keliais“:

Kenneth WhiteŠiuolaikinio klajūno pavyzdys man – Kenneth White. Žmonių ir knygų susitikimai būna įvairūs. Kartais žmogus ieško knygos, kartais knyga randa žmogų. K.White „Mėlynas kelias“ laukė manęs pilkame voke su mano vardu ant portje staliuko Krokuvos „Name po gaubliu“. Kas jį man ten paliko, nežinau. Gal kažkas iš skaitytojų, atėjusių į mano knygos „Namas prie Onegos ežero“ pristatymą klube „Alchemija“. Tai buvo 2006 m. gegužė. Iki to laiko apie K.White, sąvokos „intelektualinis nomadizmas“ autorių, nebuvau nieko girdėjęs.

Knygą atsiverčiau mažam viešbučio bare Slavkovskoj gatvėj prie puodelio rytinės kavos. Ir nuo pat pirmo puslapio jos autorius mane visiškai užbūrė. Atėjęs iki frazės „gal svarbiausia yra nukeliauti kaip galima toliau – iki pat savęs paties ribų – kol neatsirasi ten, kur laikas pavirsta erdve, kur daiktai pasimato visoje savo nuogumo pilnatvėje ir vėjas pučia bevardžiai“, supratau, jog sutikau giminingą sielą. Žmogų, „ištremtą į Vakarus (jo paties žodžiais tariant) ir priverstą – kad įgytų savus Rytus – pereiti per Šiaurę“. Pažiūrėjau knygos gale trumpai apie autorių. Gimė 1936m. Glazge. Mokėsi filosofijos ir kitų humanitarinių mokslų gimtajame mieste, paskui Miunchene. Nuo 1959m. dėstė prancūzų poeziją Glazgo universitete. 1967m. įsikūrė Prancūzijoje, Pirinėjų papėdėje iš Atlanto pusės, dabar gyvena šiaurinėje Bretanės pakrantėje. Apgynė disertaciją tema „Intelektualinis nomadizmas“. Nuo 1983m. vadovauja XX a. poezijos katedrai Sorbonoje. Įkūrė tarptautinį Geopoetikos institutą, leido „geopoetikos sąsiuvinius“. Parašęs apie dvidešimt knygų. Už „Mėlyną kelią“ gavęs Medičių premiją, taip pat apdovanotas už poeziją ir literatūrinę kūrybą bendrai (Prancūzijos Akademijos Grand- Prix)… Yra apie ką pagalvoti.

Grįžau į knygos pradžią. Kava atšalo. „Mėlynas kelias“ pasakojo apie K.White klajones po Labradorą (Šiaurės Kanada). Kodėl po Labradorą? – O jam atsibodo „jehoviška pasaulio okupacija“. Kitaip tariant, jis pajudėjo į Šiaurę, stengdamasis išsilaisvinti nuo Švento Rašto ir jo sukelto intelektualinio chaoso. Tikėdamasis Labradore pamatyti savo pirmapradį veidą. „Labiausiai – prisipažino jis – man reikėjo erdvės, milžiniškos baltos alsuojančios tuštumos galutinei meditacijai“. Be to, Labradore White, kuriam atsibodo tautos ir valstybės, norėjo pamatyti gentis.

„Po velnių, negaliu būti škotu visą gyvenimą“ – skaičiau aš, baigdamas šaltą kavą, – „ir visą laiką plepėti apie tą patį. reikia perlaužti šitą ribą ir susimaišyti su pasauliu.“- Po velnių, pakartojau aš iš paskos, negalima visą gyvenimą likti lenku!… ir dar ne vieną dieną aš kartojau paskui jį jo mintis. „Mėlynas kelias“ – nedidelės apimties, aš greitai išmokau jį beveik mintinai, ir po kas antra fraze būčiau pasirašęs ir pats. Man buvo artimi svarstymai apie Vakarų kultūros išsisėmimą ir viltis, dedama į kitą, Kitokį (jo inuitai priminė mano samius) – kuriam gamta yra išgyvenimas, sugyvenimas, o ne pavergimas ir valdžia.

„Pasaulis, po kurį verta keliauti, jau likęs tik senose knygose“ N.G.Davila (1913- 1994), kolumbietis rašytojas, mąstytojas ir politinių aforizmų autorius.

(M.Wilk beveik identiškai pakartojo K.Withe keliautą maršrutą po Kanados šiaurę, nuo tos kelionės praėjus geriems dvidešimčiai metų, apie ką ir rašo toliau knygoje, vert. past.)

Pavydžiu Kenneth, jo nespaudė laikas. Dar daugiau, jis iškeliavo į Kanados pakraštį, kad rastų teritoriją, kur laikas virsta erdve, t.y. tikėjosi išsilaisvinti iš laiko vergijos – ir, tuo pačiu – išsigydyti nuo istorijos. Nes istorija – tam tikros rūšies liga! Baltojo žmogaus liga. Prieš laiką, kai čia atsirado europiečiai, nei indėnai, nei inuitai istorijos neturėjo ir nežinojo (kaip ir vodkos bei raupų), jie gyveno tiktai erdvėje. Praeitis buvo mitas. Iš mitų ateidavo protėvių dvasios ir jų pasakojimai. Šiaurės Amerikos kontinento istorija prasideda nuo čia pasirodžiusių blyškiaveidžių. Kvebek City istorija matosi kiekviename žingsnyje. Tai vienintelis Šiaurės Amerikos miestas, turintis miesto sienas – nieko keisto, kad sienos egzistuoja ir čia gyvenančių žmonių galvose.

Iš čia Kvebeko separatizmas ir oficialus provincijos devizas „Je me Souviens“ – „aš atsimenu“. Nacionalistai interpretuoja tai kaip dalį frazės „aš atsimenu, jog gimiau po Lelijos ženklu, nors užaugti turėjau po Rožės“ ir primena Prancūzijos ir Anglijos kovas istorijos eigoje. Kenneth juokėsi:“būdamas škotu turiu daugiau priežasčių atsiminti, skųstis, rašyti ilgas politines poemas ar mosuoti vėliava, erzindamas anglus.“ Ir kartojo savą kredo: „Po velnių, nebūsiu visą gyvenimą škotu!“ Negyvensiu visą gyvenimą apsuptas sienų.

Aš pritariu jo evangeliškų pavadinimų antipatijai. Pvz, ežeras, vietinių kalba vadinasi Piekoiagami, kas reiškia „negilus“ ir žymiai tiksliau išreiškia tai, ką aš matau, nei Šv. Jono vardas, kad ir koks šventas jis bebūtų (oficialiai ežeras vadinasi Saint Jean). K.Withe rašė apie „jehovišką pasaulio okupaciją“ ir toponimika yra viena jos išraiškų. Kita religinio pasaulio užkariavimo forma – visur prikaišiota tikėjimo simbolių. Kelyje visur kryžiai ir koplytėlės, kyšo kaip nukariautojų vėliavos peizaže. (…) Ir ką, ar dievo nuo to daugiau? – Jų kryžiai netinka prie peizažo, kaip ir jų šventųjų vardai prie indėnų ežerų. Vietinių santykius su baltaisiais, krikščionybės misionieriai ir sugadino.

Jie nuo pat pradžių darė viską, kad sugriautų indėnų gyvenimo ritmą, pakeistų klajoklišką jų gyvenimo būdą į sėslų. Nes suprato, jog laisvą klajūną ne taip lengva atversti į naują tikėjimą. O sunaikink gyvenimo ritmą, sako Kenneth, ir sumaišysi protą. Atplėšk gyvenimo supratimą nuo gyvenimo ritmo, ir žmogus patikės kuo tik nori ( globalizmo ideologija žmonėms kišama lygiai tuo pačiu būdu tik atgaline kryptimi, iš sėslių turime tapti naujais nomadais, be šaknų, istorijos, tradicijų, vien tik su ekonominiais interesais. Vert. past.) Prie krikščioniškų misijų radosi parduotuvės, kur valgį buvo galima nusipirkti visada – ar sekėsi medžioklė, ar ne; o taip pat išgerti, alkoholiu prislopinant kaltės jausmą dėl misionierių jiems primetamų nuodėmių. Pasak Kenneth, – tai buvo pabaigos pradžia. Liko tik raudonodžius suvaryti į rezervatus, kur dėka teisiųjų misionierių darbštumo ir pasiaukojimo, jie galėjo sėkmingai ir galutinai išmirti.

Šiaurinių teritorijų krikštas padarė jų pavergimą įmanomu. Prie ko tai privedė, K.White pamatė, lankydamasis Šeferfilde. Geležinkelis į Šeferfildą iš Šiaurės pakrantės buvo nutiestas ten, kur ankščiau ėjo senasis indėnų traktas, jungęs Šv. Lauryno upę su Ledinuotojo vandenyno pakrante: „kokį erdvės pojūtį turėjo turėti indėnai!… Kanadiečiams toks ir nesisapnavo. Praėjo dar tik amžius nuo to laiko, kai šimtų tūkstančių kvadratinių mylių šiaurinė teritorija, priklausiusi Hudson Bay kompanijai, buvo prijungta prie Kvebeko, ir šis faktas vietinių gyventojų sąmonės dar iki šiol nepasiekęs.

Palyginimui pasakykim, kad prie Prancūzijos, pvz, būtų buvus prijungta teritorija didumo sulig Sibiru. Toks pats yra ir kasdieninio supratimo santykis su poetine erdve.“ Tada Šeferfildas buvo turtingų geležies rūda kasyklų miestu, su barais diskotekomis, garsia muzika naktimis ir alkoholiu į valias – ten buvo visko, ko reikia balto žmogaus laimei. Galimybė užsidirbti ir mėgautis gyvenimu, kaip tvirtino reklaminių prospektų autoriai. Su indėnais buvo kitaip…“

K.White cituoja vado Sietlo žodžius: „nėra žemėje vietos, kuri mums būtų ne šventa. Indėnų atmintis yra syvuose, maitinančiuose medžius… Kas bus su gyvenimu, jei nebegirdėsime paukščių balsų?- tai bus gyvenimo galas ir apgailėtinos agonijos pradžia.“… White lygina Labradorą ir Tibetą, nes tai ne tik jo kelionės aprašymas, bet ir kalba apie dvasinį kelią. Kalba eina apie erdvių panašumą – tylą ir vienatvę. Cituoja Lamą Anagariką Govindą („Baltų debesų kelias“) apie Tibeto peizažą, pabrėžusio fizinę aukščio ir tam tikrų meteorologinių sąlygų įtaką žmogaus sąmonės būklei.

Tą patį galima pasakyti ir apie Tolimos Šiaurės peizažus. K.White pastebi, jog analogiškai ryšį tarp fizinio, psichinio ir dvasinio pradų, naudoja jogos praktika, apjungdama kvėpavimo pratimus, pozas ir koncentracijos meną… Kitaip sakant, peizažo tuštuma koresponduoja su vidiniu tuštumos pergyvenimu ir leidžia išeiti iš už siaurų savojo aš narvelio ribų. Labiau civilizuotose platumose ši praktika tapo neįmanoma – „kultūra“ sunaikino vienatvės ir tuštumos erdvę, užpildžius kiekvieną tuščią vietą savo IT įrenginiais.

Sociologas Z.Baumanas knygoje „Besikeičianti dabartis“ lygina naują visuomenę su kempingu, atviru kiekvienam, kas turi kemperį ir pakankamai pinigų susimokėti už paslaugas – dušą, elektrą, kanalizaciją. Turistai atsiranda, išnyksta vėl, ir nieko nedomina įstatymai pagal kuriuos kempingas funkcionuoja: svarbiausia, kad funkcionuotų, kaimynai ne per daug triukšmautų ir sutemus pritildytų muziką. „Mūsų akyse“ tvirtino sociologas, „baigiasi epocha, kai dominavo sėslūs gyventojai, o valkatos buvo mažumoje. Dabar prasideda nauja klajoklių era.“ Keliaujantys žiūri į pasaulį iš išorės, o klajokliai iš vidaus; pasaulį reikia pergyventi, o ne slysti jo paviršiumi, nuo vieno kempingo iki kito..

(geriausia pasaulį išgyveni, būdamas jame ilgą laiką vienoj vietoj, jei manęs klausiat. Bet tai, kaip suprantu, mums jau daroma neįmanoma… vert.past.)

Pasaulis dabar suskirstytas smulkiais langučiais, ir ką kalbėti apie kokį nors gryną matymą ant ribos, tarp savęs ir ne savęs? – Gal šiame turistiniame fotografavimo išprotėjime ir yra prasmės? Pirmiausia nerimaudami ir skubėdami „apfotografuojame“ kokį nors pasaulio kampą, o po to, sugrįžę į savo urvą, apžiūrinėjame pasaulį jau fotografijose. Namie mūsų niekas nejudina ir neskubina, atvaizduose mums netrukdo kiti žmonės ir nėra musių… Turizmas užmušė kelionių paslaptį.

Inuitų šamanas aiškino, lygindamas baltųjų kelią ir vietinių takus: baltasis visada eina trumpiausiu keliu į tikslą, kai inuitai – aplinkui; baltieji gyvena laike, inuitai gyvena erdvėje; baltieji turi tam tikrą kiekį jiems dar likusių metų, kad suspėtų kaip galima daugiau, o inuitui reikia praeiti tam tikrą kiekį mylių, todėl, kuo lėčiau jis eina, tuo daugiau mato – mylių kiekis nuo to nesikeičia… „kiekvienas amžius pas mus atitinka savą pasaulio kryptį. Vaikystė, už kurią atsako elnias, atsisukus į Rytus, jaunystė – į Pietus, branda žingsniuoja į vakarus, o senatvė juda į Šiaurę… per gyvenimą, ratą galima praeiti ir kelis kartus.“

Mūsų tikrasis kelias per gyvenimą vyksta gilyn, daugybę kartų grįžtant prie ištakų, o dabartinė turizmo mada, ypač pagyvenusiųjų tarpe, yra lenktynės dėl erzaco, dirbtinio pakaitalo, sensacijos. Atvaizdo nuotraukoje paieškos, kurios liudija nebrandumą. Lyg prigyvenę iki žilo plauko, dar taip ir nesuprato, jog visko suspėti negalima. Iš čia skubėjimas… Kam bastytis po erdves, leidžiant pinigus ir eikvojant jėgas, kai galima keliauti laike – savo širdies ir prisiminimų būgno ritmu, kur žodžiai nuneš? – pas samius supratau, jog ne aš, per žemę eidamas taką praminu. Takas pramina mane…

Apie K.White keliones galima pasakyti tai, ką jis savo ruožtu sakė apie Henri Thorau: jis praėjo savo vidiniais ir išoriniais – miško takais, galiausiais susijungusiais į vieną. Tuo būdu jame sintezavosi pažinimas ir poezija, leisdamas tiesiogiai išgyventi Žemę ir pasaulį.

K.White pradeda nuo pastebėjimo, jog svarbiomis temomis paskutinį kartą viešai buvo kalbama XVIII a. ir kaip tik gulbės buvo diskusijos centre – diskusijos apie laukinę prigimtį ir civilizaciją, primityvumą, natūralumą ir dirbtinumą…. Po to atėjo galas gamtos filosofijos disciplinai, kurioje pynėsi poezija, mokslas, filosofija; kur buvo skiriamas dėmesys bendriesiems tyrinėjimams ir ieškoma globalių sąmonės patirčių. Toliau prasidėjo konkretikos epocha ir laukinės gulbės buvo prijaukintos, nebeskraidė pakirptais sparnais.

(tada aš jau ir pati nuėjau ieškoti, kas ta geopoetika ir koks konkrečiai Kenneth White sumanymas buvo, vert.past.)

„Santykis su žeme ir atsivėrimas pasauliui“ rašo Škotų geopoetinis centras.

Geopoetika yra giliai kritiška Vakarietiškam pasaulio matymui paskutinius 2500 metų, tiek mąstymui, tiek praktikai, ir vietoj to teigia Visatą esant integralia visuma, kaip jai ir priklauso būti, ir poetikos pagalba apjungti visas siauras sritis į kurias žinios buvo sudalintos, Žemei skiriant centrinę vietą šiame naujame pasaulio matymo būde ir mūsų potyriuose.

Geopoetika ieško pėdsakų tų, kurie praeityje jau bandė palikti Vakarų civilizacijos autostradą, ieškodami naujų mastymo būdų ir naujų gyvenimo būdų, be kita ko, „intelektualinių nomadų“ raštuose, tokiuose, kaip F.Nyčė, A.Rimbo, H.Thorau ir P.Geddes. Ji siekia naujo ar atnaujinto pasaulio, erdvės, šviesos, energijos pajautimo, tiek intelektualiai, išplečiant žinias, tiek jutimiškai, išplečiant mūsų pojūčių naudojimą – įsiklausyti, susidraugauti su pasauliu. Tam reikia rimtų treniruočių, o ir didele dalimi pamiršti, ko esi išmokytas ar įpratęs, dirbti su savimi, tiek savo protu, tiek kūnu. Geopoetika nori išreikšti jautrų ir inteligentišką kontaktą su pasauliu poetinės kalbos pagalba, t.y. kalbos, ateinančios iš buvimo būdo, besistengiančio išreikšti realybę įvairiomis priemonėmis – šnekamąja kalba, rašymu, vaizduojamaisiais menais, muzika ir visų tų formų kombinacija.

Geopoetika yra augantis tarptautinis judėjimas, įsteigtas Kenneth White, škotų poeto ir mastytojo, Prancūzijoje 1989m. Jo steigiamoji kalba skambėjo sekančiai:

„XXa. pabaigoje atsitraukiame nuo visokių antrinių diskusijų ir grįžtame prie pagrindų – poetikos. Visa protinė kūryba savo esme yra poetika. Dabar tik reikia rasti, kur poetika labiausiai reikalinga, kur ji gali atnešti didžiausią naudą, ir ją ten taikyti. Nuo 1978m. kalbu apie „geopoetiką“ dėl dviejų priežasčių. Viena – tampa vis aiškiau, kad Žemė, biosfera yra pavojuje, ir kad reikia rasti giluminius ir efektyvius būdus, kaip ją saugoti. Ir kita – aš visada buvau įsitikinęs, jog turtingiausia poetika ateina iš kontakto su žeme, iš panirimo į biosferą, iš bandymo skaityti žemės energijos linijas (songlines).

Nuo tada pavadinimas paplito ir naudojamas įvairiuose kontekstuose. Atėjo laikas sukoncentruoti tas energijos sroves į vieningą lauką, todėl įkuriame Geopoetikos Institutą. Siekiant pabrėžti, jog tai – didelis judėjimas, ir kalba eina apie žmonių gyvenimo Žemėje pagrindus. (…) Bet geopoetika nėra išskirtinai poetų ir mąstytojų teritorija. H.Thorau buvo ir ornitologas, ir meteorologas (audrų inspektorius), kaip ir poetas, ar galima ir taip pasakyti, jis įjungė mokslą į savo poeziją. Geopoetika ne tik suteikia erdvę, vis labiau ir labiau reikalingą ten, kur poetika, mintis ir mokslas gali susieiti ir viena kitą įkvėpti, bet ir erdvę, kur įvairių rūšių specialios disciplinos, pasiruošę apleisti savo griežtai apibrėžtas ribas, galėtų susitikti ir susieiti į globalią, kosmopoetinę erdvę. Ir kalbėti svarbiausiais klausimais: Kaip gyventi Žemėje, kaip sekasi pasauliui…“

Kenneth White knygą „Klajonės priešaušryje. Nihilisto kelionės.“ Jean Clarence Lambert pristatė sekančiai:“K.White priklauso planetarinei generacijai, kuri laisvai naudojasi epochų ir kultūrų daugiabalsiškumu, nesijaučia apribota nei laiku, nei erdve…“

x

Atrodo, lyg intelektualinis nomadizmas mus tik praturtina ir jo įsigalėjime nieko neprarandame, kaip lyg sumaišydami visą ką į vieną krūvą – pagal savo poreikius tuo momentu – rezultate turėsime ne supaprastinimą, suprimityvėjimą ir nuskurdimą, ir purvo spalvos kokteilį. bet kažkokiu stebuklingu būdu jame išliks neprapuolęs ir įvairumas, ir atskiri koloritai, ir savi ypatumai. Susikoncentruojama į naudą, o apsižiūri, kad jau gyveni tai, ką reikėjo jau tada apgalvoti kaip pavojų… tik dabar jau ir apgalvoti nelabai lieka ką. Jei senieji, tradiciniai nomadai – klajoklės tautos – buvo bent jau dvasiškai turtingi, tai naujieji nomadai – mes, esame skurdžiai ir materialine, ir dvasine prasme.

Kenneth White dėstė Bordo miesto universitete, kai jį iš ten išmetė už dalyvavimą studentų protestuose 1968m. gegužę. Nuo 1969m. jis toliau dėstė Paryžiaus VII universitete ir toliau, 1983- 1996m. užėmė XX a. Poetikos profesoriaus vietą Sorbonoje. Žodžiu, tipinis laimėjusios trejetukininkų revoliucijos atstovas, kai kalbama gražiai, žaidžiama netikėtais minčių kontrastais ar poetiniais junginiais, o po tais žodžiais nieko neslypi, jie yra tušti – gal todėl gražiai ir skamba? Ant popieriaus viskas labai gražu, o realūs procesai, kuriuos jie dangsto, yra negatyvūs, ir kaip su jų pasekmėmis elgtis, nežino kol kas niekas…

Parinko, išvertė ir komentavo Gaiva Paprastoji

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Kenneth White ir geopoetika. Kukli globalizmo pradžia* - nuoroda: https://infa.lt/19829/kenneth-white-ir-geopoetika-kukli-globalizmo-pradzia/