infa.lt

Eugenija Černišova

Būna, užgriūna tiek problemų, jog vienintelė išeitis išsigelbėti nuo jų – tai padaryti žingsnį į šalį nuo realybės ir paklaidžioti po fantazijos užkaborius. Kažkas, pamiršęs apie poreikius, neatsiplėšdamas skaito fentezi, kažkas žiūri serialus, kažkas nugrimzta į kiber-erdvę – būdų retiruotis, panašu, egzistuoja daugiau, nei priemonių ar sugebėjimų susidoroti su sunkumais.Tiesa, didelė pagunda likti iliuzijų pasaulyje visam laikui. Kodėl mes bėgame nuo savęs pačių ir kur, tiesą sakant, bėgame?

Kas yra eskapizmas ir kas tokie yra eskapistai

„Žvilgtelėkite į savo gyvenimą. Ar yra jame kažkas tokio, su kuo jūs vengiate turėti reikalų? Darbas? Atsakomybė? Santykiai? Vienatvė? Praeitis? Sveikatos problemos? Kenksmingi-ydingi įpročiai? Finansiniai sunkumai? Jeigu jūs atsakėte „taip“ nors į vieną iš paminėtų punktų, galite drąsia laikyti save eskapistu“, – taip rašoma viename iš amerikiečių psichologijos portalų Personal Exellence. Citatos esmę suprasti nesudėtinga: pas absoliučiai bet kurį žmogų atsiras kažkas, apie ką norėtųsi neilgam arba visam laikui pamiršti. Tačiau atskirti tą ploną ribą tarp nepavojingo „atsitraukti ir pasvajoti“ ir „pabėgti nuo gyvenimo“ pakankamai sudėtinga.

Eskapizmo fenomenas mokslinėje literatūroje nušviestas pakankamai nedaug ir dažniau traktuojamas buitiniame lygmenyje. Eskapizmas (nuo angl. Escape – pabėgti, išvengti) pačia nepavojingiausia savo išraiška – tai laikinas pasitraukimas nuo aktualių problemų. Pats savaime „psichologinio dezertyravimo“ reiškinys atsirado prieš šimtus ar net tūkstančius metų – kai tik atkrito būtinybė kasdien kovoti už išlikimą ir atsirado galimybė skirti laiko savo dvasios poreikiams. Visi šio pasaulio didūs žmonės buvo eskapistais, tik kažkas visa galva pasinerdavo į kūrybos ar mokslo pasaulį (prisiminkime mums žinomus išprotėjusius mokslininkus ar menininkus), o kažkas visgi sugebėjo suderinti iliuzinį gyvenimą su realiu.

O, štai, terminas „eskapizmas“ pirmą kartą atsirado žodynuose 1940 metais, tačiau paplito truputį vėliau – kartu su mada skaityti fentezi žanro literatūrą. Todėl padėjusiu pagrindus eskapistų judėjimui dažnai vadinamas autorius-fantastas Džonas Tolkinas (John Tolkien).

Tiesa, skirtingai nuo šiuolaikinių psichologų, rašytojas pasitraukimą nuo realybės interpretavo iš išimtinai palankaus požiūrio taško. Apie tai jis kalba savo nedidelėje, tačiau talpioje „Stebuklingoje pasakoje“: „Ir tik meilė pasakoms gali išsaugoti mumyse ar sugrąžinti mums vaikystę, tai yra vaikišką požiūrį į pasaulį“. Tolkinas buvo tvirtai įsitikinęs, jog tik sugebėjimas fantazuoti daro žmogų iš tikrųjų laimingu: kur, jei ne pas save galvose, mes esame tais, kuo norime būti? Šios idėjos savo laiku pateko į derlingą dirvą: 1960-ųjų metų laisvę mylintis jaunimas ėmė traktuoti jo knygas kaip alegoriją kovos su susiklosčiusia visuomenės santvarka.

2000-aisiais, po populiarios kino-trilogijos „Žiedų valdovas“ ekranizacijos, meilė Tolkinui išsiliejo į masinę vaidmenų subkultūrą – žmonių, kurie demonstruoja savo alter-ego rengdamiesi kaip veikalų personažai. Be to, kai kada tai įgydavo gan keistas formas: 2002 metų gyventojų surašymo metu Rusijoje, rašytojo gerbėjai pildydami apklausos lapus, skyrelyje „tautybė“ nurodydavo „elfas“ ar „hobitas“.

Įdomu tai, jog didžioji tolkinistų dalis neabejoja, kad knygose aprašytas pasaulis kažkada egzistavo iš tiesų, ir jį įmanoma atkurti. Tai, galimai, kabiausiai išvystytos eskapizmo formos pavyzdys. Čia pat galima būtų priskirti kosplejerius (Cosplay). Kosplejeriai – žmonės, kurie persirengia multiplikacinių filmų, anime, video žaidimų, komiksų herojais ir/ar prisistato šiais įvaizdžiais teminiuose festivaliuose. Kažkas iš jų taip persiima vaidmeniu, jog ir kasdieniame gyvenime elgiasi.. šiek tiek įtartinai. Suprantama, nereikėtų visų matuoti pagal vieną kurpalį: daugeliui žmonių tai tik hobis, niekaip neįtakojantis kasdienybės.

Kur, kodėl ir kam mes bėgame?

Kaip taisyklė, viskas kur kas banaliau. Sąlyginai eskapizmą galima išskirt į tris rūšis, priklausomai nuo to, kas verčia mus pasitraukti: pati savaime realybė, nuolatinės problemos ar praeinantys laikini nemalonumai. Prie „bėgančių nuo realybės“ galima priskirti žmones su patologinėmis priklausomybėmis: kenčiančius nuo alkoholizmo, narkomanijos ar žaidimų manijos, o ir visus tuos, kurie pateko į aklavietę ir nemato iš jos išeities.

Pabėgti nuo problemų tenka dažnam iš mūsų, bet, kaip taisyklė, toks eskapizmas pakankamai greitai baigiasi. Tarp priežasčių: nuovargis, nervingumas, nesugebėjimas atrasti sprendimo čia ir dabar.

Ir, galiausiai, trečia rūšis – pabėgimas nuo nemalonių dalykų – tai pats sveikiausias eskapizmo pasireiškimas, taip mano specialistai: kiekvienam kartais tenka pasiimti atokvėpį, kad po to galima būtų imtis reikalų su pailsėjusia galva ir praskaidrėjusiu mąstymu.

Čia ir kyla ginčai, ką galima laikyti eskapizmu, o ko – ne. Filosofai, psichologai ir medikai šiuo klausimu iškelia visiškai skirtingas teorijas, ir kompromisu čia, laimei ar nelaimei, kol kas net nekvepia.

Ar galima ir ar reikia kovoti su eskapizmu?

Na, kol kas oficialus ligos statusas eskapizmui nepriskirtas: tokios sąvokos medicinos knygose nėra. Tačiau kartais žmogus tiek stipriai įsiknisa neegzistuojančiose vertybėse, jog tai tampa pačia tikriausia manija – tokius atvejus reikia ir svarbu gydyti.

Įvyksta tai maždaug taip: mintimis būdamas ten, kur komfortiška ir malonu, jis jaučiasi absoliučiai laimingu, o staiga žvilgtelėjęs išorėn suvokia, jog gyvenimas eina pro šalį, ir tikruosius malonumus pakeičia nekokybiškas surogatas Dažnai tas suvokimas būna tiek kartus, jog priverčia dar giliau panirti kuo toliau nuo tikrovės ir, galų gale, atsiranda tikimybė galutinai prarasti ryšį su tikrove.

Universalių patarimų kaip sugrįžti į gyvenimą neegzistuoja: kiekvienas sau padeda pats. Pasikartosime: kartais mes naudojame eskapizmą kaip gynybos priemonę ir tuo pačiu gelbėjame save nuo begalinės rutinos. Svarbiausia yra suprasti, kas būtent verčia mus slėptis, ir, galbūt, tada taps aišku su kuo mums reikia kovoti. Ne mažiau svarbu yra įsiklausyti į savo tikruosius troškimus ir bent pabandyti juos realizuoti – šio proceso pojūčiai nesusilygins nė su vienu serialu.