infa.lt

Penkios svarbiausios Napoleono karų pamokos

Penkios svarbiausios Napoleono karų pamokos

13 birželio
01:01 2015

nationalinterest.org

paveikslėlis

Šiemet pažymėsime 200 metų Napoleono karų pabaigos jubiliejų – 1815 metų birželio 18 dieną Napoleonas – žymiausias visų generolų ir taktikų žmonijos istorijoje, pralaimėjo mūšį prie Vaterlo, padėjusį tašką jo beveik 20 metų besitęsusiai karinei kampanijai. Tačiau iš Napoleono karų mes galime išmokti daugybę vertingų karinių, politinių ir diplomatinių pamokų. Toliau pateikiame penkias svarbiausias Napoleono karinių kampanijų pamokų.

Nevalia neįvertinti britų finansinių galimybių

Visi žinome, kad nuo Napoleono ir Hitlerio sėkmė nusisuko tuomet, kai jie įsiveržė į Rusiją. Tačiau Didžiosios Britanijos turtai ir resursai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį, lėmusį jų pralaimėjimą. Nežiūrint į gana nedidelį gyventojų skaičių ir teritorijos plotą, iš visų Europos šalių Didžioji Britanija sugebėjo vykdyti nuolatinį karą su Napoleonu (jei neskaitytume trumpalaikės taikos pagal Amjeno sutartį 1802-1803 metais, Didžioji Britanija be pertraukos kariavo su Prancūzija nuo 1793 iki 1815 metų, kai kitos šalys per tą laikotarpį spėjo ir pakariauti su Prancūzija, ir sudaryti su taiką, ir netgi įstoti su ja į aljansą).

Didžioji Britanija galėjo be perstojo kariauti su Napoleonu dėl šiuolaikinių bankinių ir finansinių sektorių, kurie labiau priklausė nuo kreditų ir paskolų, nei nuo pajamų ir žemių. Britai galėjo ne tik apmokėti nepaliaujamą jų armijos ir jūrų laivyno dalyvavimą kariniuose veiksmuose, nepadarydami ypatingos žalos savo ekonomikai, bet ir remti savo sąjungininkus. Britai sistemingai suteikė finansinę paramą tiek stambioms, tiek ir smulkioms valstybėms. 1813 metais jie finansavo 450 tūkstančių austrų ir rusų kareivių išlaikymą, taip niveliuodami demografinę prancūzų persvarą. Britanijos pakilimas ir Prancūzijos smukimas – tai, iš esmės, dviejų ekonomikų varžytuvės, ir Napoleonui vertėjo apie tai pamąstyti, kai jis Didžiąją Britaniją pavadino „turginių nacija“.

Svarbu žinoti, kaip teisingai elgtis Rusijos atžvilgiu

Rusijos užpuolimas, greičiausiai, baigsis ne visiškai sėkmingai dėl jos teritorijos ploto: armija paprasčiausiai gali atsitraukti į rytus, į Sibirą ir kariauti siekiant išvarginti priešą, o griežtas klimatas tam tik pagelbės. Tačiau, kaip suprato Napoleonas, nugalėti Rusiją ir sutarti su ja riboto karo metu prie jos sienų visgi įmanoma.

Iš tikro, kai kurios didžios Napoleono pergalės buvo pasiektos būtent prieš rusų armiją, kariavusią kartu su austrais ar prūsais. 1805 metais prancūzai sutriuškino rusus ir austrus mūšyje prie Austerlico, po kurio Napoleonas tęsė karą prieš Rusiją iki pat 1807 metų, kai jis pribaigė rusų armiją mūšyje prie Fridlando Rytų Prūsijoje. Po jo Napoleonas su Rusija sudarė Tilžės taikos sutartį, pagal kurį šios šalys tampa sąjungininkėmis – tai, pirmiausia, buvo naudinga Prancūzijai.

Vis dėl to, Napoleonas nusprendė paaukoti šią taikos sutartį, ėmęsis žingsnių, kurie prieštaravo Rusijos interesams ir Prancūzijai nedavė beveik jokios naudos: jis tik sustiprino atsikūrusią Lenkiją ir privertė Rusiją nutraukti prekybą su Didžiąja Britanija. Būtent tada buvo pasėta jo nesėkmingos 1812 metų karinės kampanijos sėkla. Kai prancūzų armija Rusijoje neteko šimto tūkstančių savo karių, persvara atiteko Rusijai, ir jos armija pajudėjo Paryžiaus link.

Kova su gerokai silpnesniu priešininku Artimuosiuose Rytuose – gana keblus reikalas

Prancūzų armija, vadovaujama Napoleono, įsiveržė į Egiptą 1798paveikslėlis metais ir bendru supratimu buvo gerokai stipresnė už neorganizuotą mameliukų kariauną, kurią jie sutriuškino mūšyje prie piramidžių 1798 metų liepos 21 dieną. Tačiau pagrindiniai sunkumai prasidėjo jau po Napoleono pergalės – ir ne tik todėl, jog britai sutriuškino prancūzų laivyną, atkirtę jiems kelią namo. Napoleonui teko ieškoti būdų valdyti Egiptą su nedideliu kiekiu ištikimų jam prancūzų, kurie turėjo sugyventi su daugybe vietinių gyventojų, reguliariai maištaujančių prieš jį.

Kad įveiktų vietinių gyventojų neapykantą, Napoleonui teko perimti daugelį ankstesnio vadovo-musulmono atributų, paskelbti save islamo bei prancūzų musulmonų draugu, kadangi tais laikas daugelis buvo deistai ir nepripažino Trejybės egzistavimo. Tačiau visa tai nepadėjo išvengti maišto Kaire 1798 metais, kurį Napoleonas buvo priverstas žiauriai numalšinti. Po to mameliukai išsibarstė dykumoje.

Vėliau Napoleonas pasiekė Levantą ir 1799 metais pabandė apgulti osmanų ginamą Akro miestą. Ir štai čia jis patyrė vieną iš triuškinančių pralaimėjimų tiesiogiai nuo priešininko rankos. Tvirtovės gynėjai priešinosi itin aršiai, kadangi buvo įsitikinę, jog, jei Napoleonas ją paims, tai jis laisvai nueis iki paties Konstantinopolio. Po kurio laiko Napoleonas suprato, kad šitos tvirtovės paėmimas nebuvo vertas tokių pastangų, resursų ir laiko, reikalingų planui realizuoti. Karas Artimuosiuose Rytuose – ypatingai keblus reikalas dėl klimato sąlygų, nesuskaičiuojamų ginkluotų gaujų ir tos gynybos, kurią sukilėliams suteikia vietiniai gyventojai ir dykuma.

Svarbu žinoti, kada laikas sustoti

Skirtingai nuo daugelio kitų užkariautojų ir priešingai jau nusistovėjusiai nuomonei, Napoleonas visiškai nebuvo militaristas. Pradžioje daugelis jo karinių kampanijų buvo nukreiptos į tai, kad apsaugotų Prancūziją ir Prancūzijos revoliuciją nuo britų, austrų, rusų ir prūsų išpuolių.

Tačiau jo bėda buvo ta, kad jis siekė kontroliuoti kiekvieną žingsnį ir paprasčiausiai negalėjo nepabaigti pradėto dalyko iki galo. Šis jo siekis viską kontroliuoti lėmė tai, jog jis neprašomas dalino patarimus įvairiausiais klausimais, liečiančiais tiek kasdienį gyvenimą, tiek ir asmeninius santykius. Politinėje sferoje šis jo pomėgis kartais duodavo vaisius – prisiminkime, pavyzdžiui, kad ir Napoleono Kodeksą, kuris tapo daugelio šiuolaikinių Europos valstybių civilinio kodekso pagrindu. Vis dėl to, šis jo liguistas siekis kontroliuoti visą Europos sistemą privedė prie persitempimo.

Po 1807 metų Napoleonas jau praktiškai buvo pavergęs visą Europą, sudaręs taikos sutartį su Rusija ir pašalinęs Prūsiją. Nors Prancūzija vis dar kariavo su Didžiąja Britanija, pastaroji viena negalėjo nugalėti Napoleono. Vis dėl to, aitros apimtas Napoleonas nusprendė galutinai sutriuškinti britus ir visiems laikams uždrausti prekybą su ja savosios Konstantinopolio sistemos rėmuose. Tam jis 1808 metais įsiveržė į Ispaniją ir Portugaliją, o 1812 metais – į Rusiją. Taip jis savo paties dėka neteko naudingos pozicijos ir įsitraukė į daugelį alinančių karų ir taip palengvino britų dalią. Jo nuolatiniai bandymai kištis į sąjungininkų reikalus lėmė, kad jie buvo pasiruošę greičiau stoti prieš jį, nei palaikyti jį jo kampanijose. Po pralaimėjimo rusų kampanijoje Napoleonas turėjo daugybę progų sudaryti taikos sutartį, tačiau jis paprasčiausiai negalėjo sutikti su svetimomis taikos sąlygomis. Galiausiai Prancūzija neteko didelės dalies teritorijos, užkariautos per Napoleono karus.

Siūlant taikos sutartį nugalėtam priešui, būtina išlikti kilniam

Po Napoleono pralaimėjimo 1814 metais, nugalėjusios šalys susirinko Vienoje. Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) puikiai įvertino Vienos kongreso, užsitęsusio iki 1815 metų, rezultatus, jog jis tapo pavyzdžiu, kaip yra būtina sudaryti tvirtas taikos sutartis, skirtingai nei 1919 metų Paryžiaus taikos konferencija, kurios rezultatas buvo sutryptas jau po dviejų dešimtmečių. Sistema, atsiradusi po Vienos kongreso, valstybių Koncertas, leido išsaugoti tokį jėgų balansą, kuris saugojo Europą nuo stambių karinių konfliktų iki pat 1914 metų.

Tai tapo įmanoma dėl tokių patyrusių diplomatų pastangų kaip Metenichas (Austrija) ir Taleiranas (Prancūzija). Idėja buvo tokia – kad nė viena valstybė neliktų visiškai patenkinta arba nepatenkinta kongreso rezultatais jų strateginių ir teritorinių interesų atžvilgiu. Daugybė šalių vienu metu ir gavo ir prarado dalį savo teritorijos. O Prūsijos ir Rusijos teritorijų didėjimas buvo apribotas.

Be to, pagrindinei nugalėtai valstybei – Prancūzijai – buvo pasiūlyta taika gana dosniomis sąlygomis ir greitai ji sugebėjo grįžti į Europos sistemą nepraradusi orumo. Nors Prancūzija ir prarado visas teritorijas, kurias gavo Napoleono karų laikais, ji pilnai išsaugojo savo pradinę teritoriją. Tai leido išvengti pykčio ir nepasitenkinimo, kurie vėliau būtų virtę revanšistinėmis nuotaikomis ir nauju europietiškos sistemos nestabilumu. Deja, patys prancūzai nesugebėjo panaudoti išmoktomis kilnumo pamokomis po Vokietijos sutriuškinimo Pirmajame pasauliniame kare.

parengė: Darius Dimbelis

 

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Penkios svarbiausios Napoleono karų pamokos* - nuoroda: https://infa.lt/1959/penkios-svarbiausios-napoleono-karu-pamokos/