infa.lt

tęsinys, ankstesnė ir vėlesnės dalys čia

Jei seniau dvasinis kūnas turėjo fizinį kūną kaip savo išraišką čia, žemėje, ir neverkė, jei tekdavo jį prarasti, tai dabar fizinis kūnas likęs našlaitis savo ruožtu, dvasinį kūną turėtų, jei jis nebūtų prarastas – ir mirties jis išvengti negali niekaip. Ir tu tęsk jo gyvenimą kaip nori, jis vis tiek baigtinis – materija suskyla į dalis anksčiau ar vėliau…

Todėl sugalvotas sekantis etapas – atimti iš žmonijos ir pačią jų gyvybę – paskutinę individualią sielos dalį – anima vegetabilis. – Sąmonės kibirkštis, ji irgi turi tapti bendra: ją turi būti galima palaikyti biokompiuterius ir robotus, kaip elektros srove iš bendro tinklo. Ir valio, štai jums nemirtingumas. Ir žmogaus kaipo tokio nebėra, visos jo individualios dalys subendrintos ir panaudotos kažkieno kito tikslams. Yra tada tik viena bendra masė, liaudis, žmonija, su vienu dievu, vienu protu, viena bendra socialine sąmone ir viena bendra pasąmone, ir vienu techniniu kūnu, kuris, gerai užlaikomas, užtikrins pereinamumą be esminių pertraukų, iš sudilusio bioroboto į naująjį, sekantį. Pasaulis bus pakeistas iš esmės ir per visai neilgą laiką, objektyviai žiūrint. Dvasios kaip nebūta, viskas – ekonomika, bet ir ji kris nuo to paties kardo, kurį kažkada prieš dvasią pakėlė. Kai viskas bus robotizuota, ekranizuota ir visiems po lygiai gražių paveiksliukų parodyta, liaudies masėse neliks tokių sąvokų kaip turtas, nuosavybė, atlygis už darbą.

Žinoma, tiems keletui, kurių rankose visa tai bus sukoncentruota, liks. Kaip atlygis nuo jų dievo už atliktą juodą darbą sunaikinant žmoniją. Bet, jų vietoj būdama labai aš tuo dievu nepasitikėčiau, kai jau žmonės liks nereikalingi, tai tam dievui bus nebereikalingi ir jie.

Ar seniau, kažkada, kai mokslo nebuvo, tiesa nežinota? – Kad ir kaip keistai jums atrodytų, bet iš tikro nėra nieko svarbaus, ko žmonija nėra žinojusi nuo pat pradžių… Tai čia dabartinio mokslo tiesos yra tokios, kad jas reikia iš naujo išrasti ir įrodyti kiekvieną savaitę.

J.Golovinas yra taip kalbėjęs apie skirtumą tarp Tradicijos ir naujųjų laikų mokslo: „Dieviškas intuityvus žinojimas yra opozicijoje eksperimentiniam materialistiniam mokslui. Tik dangiška siela ar aido apvaisinta forma numato ir nujaučia pasaulį. Kolektyvinis būsimo materialisto racionalumas įsisavinamas palaipsniui, nes jo sąmonė iš pradžių tabula rasa – baltas lapas. Iš čia begalinė daugybė eksperimentinių mokslų ir definicijų, atitinkanti begalinį motinos – materijos dalumą.

Kai, tuo tarpu, Tradicija ar tėvų žinios yra labai paprastos. Tradicija nėra dialektinė, ji – aksiomatinė. Kadangi žmogus dabar jos negauna, jinai nuo jo nuslėpta, jis turi ieškoti pats. Bet radęs, ieškojimus gali baigti – jokių amžinų ieškojimų nėra – ir imtis pagal rastus principus ir tiesas gyventi, tvarkyti, statyti savo gyvenimą ir santykius su pasauliu. Nes tai, kas vadinama dialektika, yra iš esmės tapatu patinų kovai už patelę – tiesą; ir tokios kovos beprasmiškumas akivaizdus, nes laimėtojo triumfas ir turėjimo džiaugsmas išsisklaido klaustuko stovyje, imančiame vėl augti tą pačią minutę, kai noras patenkintas. Diskusija, klausimai ir atsakymai, vienos nuomonės pastangos pirmauti prieš kitą, visa tai į niekur neatveda.

Kai tuo tarpu apie aksiomatinę tradiciją kalbantys, kalba apie tą patį – gal kitu kampu, smulkiau ar kažką papildomai aiškindami, bet tai – kaip improvizacijos ta pačia tema“.

Geometrijos kalba yra simbolių kalba, su materialia realybe ji nieko bendra neturi. Sunku tai paaiškinti tiems, kurie nesuvokia nei dirbtinės mokslo prigimties, nei kad todėl jis nieko nereiškia. Simbolių kalba kalbant, dievų teritorija yra apvali (o jie patys beformiai?) – maldos namų kupolai, tradicinės apskritos kapinių teritorijos, pilkapiai, užapvalintas altoriaus galas bažnyčiose. Žmogaus pasaulis, jis pats – kampuotas… Bet čia kalba net ne apie tai.

Nikolajus Kuzanskis kažkada pasaulio schemą yra piešęs sekančiai: kai buvo „aukso amžius“, tai pasaulį simbolizavo du trikampiai, vienas viršūne aukštyn, kitas – viršūne žemyn, ir tomis kryptimis vertikaliai vienas į kitą judantys – tai reiškia, jog dangus tada dar buvo dangus, o žemė – žemė, ir viskas buvo savo vietose; prasidedant Naujiesiems laikams buvo jau paišyta sekanti schema – abu trikampiai susmigę vienas į kitą iki tiek, jog jų viršūnės remiasi į vienas kito bazes – erdvė, susiformavusi jų viduje, vadinama Mėnulio dangumi, o Žemei ji jau pakeičia tikrąjį, vyrišką dangų, kuris nebematomas, su juo kontakto nebėra – o surogatinis dangus yra moteriškas, kaip ir žemė, jis viską iškreipia… Viskas nuėję į materialumą – žemė tapusi pirmine, svarbiausia, lemiama, tarp Mėnulio ir Žemės patekęs vyriškas pradas yra visiškai pajungtas ir netekęs bet kokio savarankiškumo. Bet, judėjimas yra amžinas, todėl trikampiai sminga vienas į kitą toliau ir šiandien, aš manau, esame situacijoje, kai jie persmeigę vienas kitą jau tiek, jog suformavę šešiakampę Dovydo žvaigždę. Ir tai labai daug ką mūsų laike ir pasaulyje paaiškina: valdžia ir visų kitų dievo pažadų išsipildymas. Visiems kitiems – naktis, tamsiausia prieš aušrą…

Prognozuojamas judėjimas, toliau, kurio rezultate trikampiai pereis vienas per kitą tiek, jog išlįs priešingomis kryptimis ir liks susijungę tik bazine linija – žemė žiūrinti sau, o dangus – sau.

Tada, matomai, paskutiniu teismu vadinamas momentas ir bus: kas su kuo ir kas esame kur… Normaliai gal turėtų praeiti šimtmečiai ir šimtmečiai iki tokios schemos susikūrimo, bet turint omeny visuotinį pagreitėjimą, kuris įgauna dar vis didesnį pagreitį, gali būti, kad dar ir mes tai pamatysim. Nei koks dievas ar dievai čia nebus aktualūs. Kiekvienas gravituos į ten, kur jis tinka ir priklauso, iš ko jis sudarytas: dvasia prie dvasios, materija prie materijos. Dvasia kūną gali sudvasinti tiek, kad pasiims jį su savimi, o kūnai be dvasios eis link kūniško, materialaus, bedvasio poliaus. Paprasta, greita ir efektinga. Išsiskirs kiekvienas į savą stichiją ir viso gero.

Nes toliau rasis atstumas tarp trikampių, ir jis tik didės jiems toliau judant priešingomis kryptimis. Naktis baigsis vienur ir liks amžina kitur. Ir lauks kažkokie kiti, sekantys išbandymai…

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji