infa.lt

Susana Sontag. Žmogiškas ideologinės vėliavos veidas

Susana Sontag. Žmogiškas ideologinės vėliavos veidas

gruodžio 21
01:12 2017

Susana Sontag

1978 metais Jonathan Cott, vienas iš Rolling Stone žurnalo steigėjų ir redaktorių, žinomas jau iš jo interviu su B. Dylan, J.Lenon, L.Bernstein ir kt. kalbėjosi su Susan Sontag Paryžiuje ir vėliau Niujorke (viso įrašyta 12 valandų pokalbio). 1979 spalio 4d. spaudai buvo panaudota gal trečdalis medžiagos. 2013 metais Yale University press išleido visą interviu tekstą atskira knyga. Toliau seka mano versta įžanga ir keletas interviu fragmentų, pristatančių Susan Sontag kaip žmogų, rašytoją, intelektualią, mąstytoją, keliautoją:

“Proto gyvenimui galima sugalvoti tik vieną metaforą” rašė Hannah Arendt.”Tai yra pojūtis, jog esi gyvas. Nekvėpuodamas gyvenimu kūnas yra lavonas, be mąstymo žmogaus protas irgi yra miręs”… Susan Sontag su tuo sutinka. Antrojoje jos dienoraščių ir užrašų dalyje (“Consciosness Is Harnessed to Flesh”), ji pareiškė:”Būti protinga man nereiškia būti geresne savimi. Man – tai vienintelis egzistavimo būdas… Aš žinau, jog bijausi pasyvumo (ir būti  priklausoma). Naudodama protą, jaučiuosi aktyvi (ir autonomiška). Tai gerai.”

Eseistė, novelistė, dramaturgė, filmų kūrėja ir politinė aktyvistė, S.Sontag gimė 1933  ir mirė 2004 metais. Ji buvo puikus pavyzdys to, jog gyventi protinį gyvenimą ir galvoti apie gyvenimą, kurį gyveni, gali būti vienas kitą papildantys ir praturtinantys veiksmai. Nuo pat 1966, kai buvo publikuotas pirmas jos esė rinkinys “Against Interpretation“, kuriame kalba ėjo, džiaugsminga ir ne iš aukšto, apie The Supreams ir Simone Weil, apie filmus ir t.t. ji niekada neatsisakė lojalumo nei vienai iš dviejų, nei masinei, nei aukštajai kultūrai: “jei aš turėčiau rinktis tarp The Doors ir F.Dostojevskio, žinoma, aš rinkčiausi F.Dostojevskį. Bet, ar aš būtinai turiu rinktis?“

„Meno erotikos“ skelbėja, kartu su prancūzų rašytoju Roland Barthes ji dalijosi ne tik sąvoka „teksto malonumas“… Šiuo požiūriu ji sekė W.Wordsworth pėdomis, kuris įžangoje į savo „Lyrines balades“ nusakė poeto vaidmenį, kaip priemonę „suteikti tiesioginį malonumą žmogiškai esybei“- ši užduotis, pasak jo, buvo „visatos grožio pripažinimas“ bei „pagarba prigimtinei ir nuogai žmogaus didybei“, – ir tikino, jog įgyvendinti šį principą realybėje buvo „lengva pareiga tam, kas stebi pasaulį meilės dvasioje“.

„Kas man padeda jaustis stipriai?“ klausė savęs Sontag viename iš dienoraščio įrašų, ir pati į tai atsakė: “buvimas įsimylėjus ir darbas“, patenkindama savo ištikimybę „karštoms proto egzaltacijoms“. Aišku, kad Susanai Sontag mylėti, trokšti ir mastyti buvo savo esme sutampantys užsiėmimai. Jos jaudinančioje knygoje „Eros the Bittersweet“, poetė ir klasikė Anna Carson – rašytoja, kuria Sontag labai žavėjosi – pasiūlė „ jog panašu, kaip įsimylėjusio protą paveikia Eros, ir būdas, kaip mąstančiojo prote randasi žinojimas, šie procesai sutampa.“ Ir pridėjo: “kai protas smalsus jį supančios aplinkos atžvilgiu, troškimo erdvė atsiveria“. Sontag šiam pojūčiui pritarė savo esė apie R.Barthes, kai pastebėjo, jog „rašymas yra apkabinimas, glėbys; kiekviena idėja – tai rankos tiesimas.“

Sontag bandė mesti iššūkį stereotipinėms kategorijoms, tokioms kaip vyras/moteris, jaunas/senas, patarinėjo žmonėms gyventi nesuvaržytai ir rizikuoti; ji nuolat egzaminavo ir bandė savo pastabas apie tai, kad priešingybės, tokios kaip mąstymas ir jausmai, forma ir turinys, etika ir estetika, ir sąmonė bei jausmingumas faktiškai galėtų būti matomi kaip vienas kito aspektai – kaip aksomas, turintis dvi puses, su skirtinga tekstūra, atspalviais, skirtingais pojūčiais.

Rašydama apie save kaip „pamišusią dėl estetikos“ ir „obsesyvią moralistę“, Sontag galėjo konkuruoti su W.Wordsworth pastaba, kad „mums nepatinka niekas, išskyrus tai, kas mums neša malonumą“ ir, kad „kada mes simpatizuojame skausmui, tai paieškoję rastume, jog simpatija gimus iš, ir nešama subtilioje kombinacijoje su malonumu“. Taip kad visai nekeista, kai Sontag pilnai pasiduoda malonumui to ką ji vadina „pliuralistine, polymorfine kultūra“, niekada nenustoja „matyti kitų skausmo“ – pavadinimas, kokį ji davė paskutinei savo knygai, parašytai prieš mirtį – ir bandyti jį palengvinti.
(Jonathan Cott prisimena:” pabaigęs Kolumbijos Koledžą 1964, aš persikėliau į Berkley studijuoti Anglų literatūros Kalifornijos universitete, ir tuojau pat pasijutau naujo didžiulio Amerikos socialinio, kultūrinio ir politinio atsibudimo centre”.

“Palaima buvo gyventi šiuo aušros metu“ – W. Wordsworth rašė prieš 200 metų, prasidedant Prancūzijos Revoliucijai. Dabar vėl, žmonės dar kartą pergyveno tikrą gyvenimo dramatizmą, ir nesvarbu kur bebūtum, rodėsi, jog „muzika buvo kavinėse naktimis ir revoliucija ore“, kaip dainavo B.Dylan.

Prisimindama šitas dienas po 30 metų, įžangoje perleidžiamai „Against Interpretation“, Sontag rašė: „retrospektyvoje, kaip puikiai viskas atrodo. kaip norėtųsi, kad bent kiek to įžūlumo, optimizmo, komercijos niekinimo būtų išgyvenę iki šių dienų. Du malonaus sentimentalumo poliai yra nostalgija ir utopija. Gali būti, jog laiką, dabar vadinamą 60- taisiais,  įdomiausiai charakterizuotų tai, kad tada buvo taip mažai nostalgijos. Šita prasme tai buvo utopinis judėjimas…“

“1967 metais persikėliau į Londoną, – toliau prisimena Jonathan Cott – užimti pirmo europinio Rolling Stone žurnalo redaktoriaus pareigų. Į Niujorką grįžau 1970, nors žurnalui rašiau ir toliau. Susanos Sotag interviu norėjau prašyti jau seniai, bet tinkamas momentas pasirodė 1978. Buvo ką tik pasirodžius jos knyga ‘On Photography” ir dvi kitos knygos, “I, Ecetera” ir “Illness as Metaphor”. S.Sontag buvo operuota ir praėjo chemoterapiją nuo krūties vėžio tarp  1974 – 77 ir jos kaip pacientės potyriai paskatino ją parašyti knygą”.

“Aš mėgstu interviu formą” sakė Sontag. “Man ji patinka todėl, kad esu pokalbio, dialogo mėgėja, žinau, jog daug mano apmąstymų yra pokalbių produktai. Tam tikra prasme, sunkiausia rašyme yra tai, kad esi vienas ir turi vesti pokalbį pats su savimi, kas yra fundamentaliai nenatūrali veikla. Man patinka kalbėti su žmonėmis – tai daro mane neatsiskyrėle – ir pokalbis duoda man galimybę sužinoti, ką aš pati galvoju. Man neįdomu ką galvoja auditorija, nes tai abstrakcija, bet aš, žinoma, noriu žinoti, ką galvoja vienas ar kitas individas, o tam reikia bendrauti asmeniškai.

“Rašytojo darbas yra stebėti pasaulį. Nes aš esu prieš įsitikinimą, kad jūs viską galite rasti savo galvoje. Jūs nerasite. Pasaulis yra, egzistuoja, nežiūrint, ar jūs esate jame ar ne. Ir patiriant kažką įspūdingo man žymiai lengviau rašyti apie tai, kas iš tikro vyksta su manimi, nei stengtis nuo to atsitolinti, užsiimant kuo kitu, nes kitaip pasekoje tiesiog perskilčiau į dvi dalis. Žmonės sako, kad aš turėjau jaustis “per atstumą”, kad galėčiau rašyti “Illness as Metaphor”, bet aš visai nerašiau per atstumą.”

“Taip, skaitymas yra mano pramoga, mano prasiblaškymas, mano paguoda ir mano laikina savižudybė. Jei aš nepakeliu pasaulio, aš tiesiog susiriečiu ant sofos su knyga, ir tai prilygsta nedideliam erdvėlaiviui, kuris mane nuskraidina tolyn nuo visko. Bet mano skaitymas jokiu būdu nėra sistematiškas. Man labai pasisekė, kad aš skaitau greitai, ir aš manau, lyginant su dauguma žmonių, jog esu greita skaitytoja, kas turi savo pliusą tame, kad galiu daug perskaityti, bet minusą, nes aš neapmąstau, ką perskaičiau: visa tai aš tiesiog suimu į save ir tai kažkur toliau manyje virškinasi. Aš žinau žymiai mažiau, nei žmonės mano. Jeigu manęs paklaustumėt, ką reiškia struktūralizmas ar semiologija, – aš jums neatsakyčiau.
Aš galiu atsiminti vaizdą, R.Barthes’o prasme, ar įspūdį, bet aš negaliu išaiškinti. Taip, aš turiu interesų, bet aš darau ir normalių žmonių dalykus, turiu reikalų, kaip ir jie.”

“Aš noriu pasakyti, jog rašau, dalinai tam, kad pakeisčiau save, kad, jei jau aš jau kartą apie tai parašiau, tai man daugiau nebereiktų apie tai galvoti. Ir kai aš rašau, tai tam, kad realiai atsikratyčiau tų idėjų. (…) Ir tai sudaro sunkumus, kalbant apie savo darbą, nes žmonės nori kalbėti, jiems įdomu, o man nebe – aš jį padariau ir jau esu nuėjusi toliau. Iš kitos pusės, apie naujus darbus nesinori šnekėti irgi, nes aš juos dar dirbu, esu procese.

Jei esi žinomas žmogus, iš tavęs tikimasi, kad tu liksi tame vaidmenyje visą laiką, vaidinsi, kalbėsi, demonstruosi savo asmenybę. (…) Aš nenoriu daryti to, ką pastebiu kartais darant – ypač protingus žmones – t.y. absoliučiai atsikabinti nuo savęs paties ir sakyti:”nekreipkit dėmesio į tas knygas, kurias aš parašiau… Čia tik paprastas aš.” Jie yra pasiruošę prisitaikyti, kad tik likę žmonės jų neišsigąstų, bet taip darydami jie iš tikro paneigia tai, kuo jie yra. Ir nuvertina savo darbą norėdami įtikti, ir vietoje to šneka apie vyną, maistą ar orą, nes yra toks pojūtis, kad darbas yra kažkas kita ir juo neišeina dalintis. Aš pati mielai šneku apie tai, kas man įdomu ir neapsimetu paprastesne, nei esu, nes kitaip rizikuoju pradėti santykius su kitu žmogumi ant melagingo pagrindo.”

“Savo galvoje aš turiu susigalvojusi Prancūziją, kurią sudaro Valery, Flaubert, Baudelaire, Rimbaud, Gide. Bet tai neturi nieko bendra su Prancūzija, kuri egzistuoja šiandien, man svarbi ta Prancūzija, kuri mano galvoje. Vis tiek pats turi sau susikurti savo erdvę, kur bebūtum – su daug tylos joje, ir daug knygų.

Trumpame, S.Sontag 1996 metais rašytame tekste “Laiškas Borgesui“, ji rašė tai, kas galėtų būti parašyta ir apie ją: „jūs sakėt, jog mes esame skolingi literatūrai beveik viską, kas esame ir kuo buvome. Jei knygos išnyktų, istorija išnyktų, ir žmonės išnyktų irgi. Aš įsitikinusi, kad jūs teisus.

Knygos yra ne tik tam tikra mūsų svajonių suma ir mūsų atmintis. Jos taip pat suteikia mums modelį, kaip išaugti aukščiau savęs pačių. Kai kurie žmonės skaitymą laiko tik tam tikra galimybe išnykti; pabėga nuo „realaus“ kasdieninio gyvenimo į įsivaizduotą gyvenimą, knygų pasaulį. Bet, knygos yra tiek daug daugiau. Jos yra mums galimybė būti pilnai žmonėmis.“

Parinko ir vertė Gaiva Paprastoji

Vertėjos pastaba:

Daug blogio pasaulyje atsitinka, darant gera ar bent jau geriausių ketinimų vediniems.
Kol viskas vyksta konkretaus žmogaus paieškų, kaip geriausia gyventi, kaip veikia pasaulis, kas jame pridėtina ar atimtina, masteliu, tai viskas gerai ir visi tam turime teisę. Bet, kai vieno žmogaus požiūris, mintys, nuomonė paimama ir padaroma instrukcija kaip gyventi visiems likusiems, įskaitant tuos, kuriems ir taip gerai, ir ką nors keisti jie niekada neplanavo, tada jau blogai… Bet kuriuo atveju gaunasi mažumos išlaisvinimas daugumos sąskaita, bet prie to nesustojama. Einama į pozityvią diskriminaciją, į daugumos žodžio ir nuomonės laisvės suvaržymą politkorektiškumo instrumentu…

Panašu, jog toks yra S.Sontag idėjų, tekstų ir pasaulėžiūros likimas: vieną ar kitą mintį ji pagalvojo, užrašė ir pamiršo… O pastebėkime, praėjo tik nedaug laiko ir jau lyties pasirinkimas tampa pageidautinu, o socialinės lyties tai jau ir privalomu. – idėja apie lyties socialinę konstrukciją buvo vos ne S.Sontag ideja- fix: ji matė konkrečių patvirtinančių pavyzdžių ir jau pati juos bendrino. O po jos tas traukinys tik nuėjo vis tolyn ir tolyn… Tas pats su multikultūralizmu: ji matė ne tik skirtumus tarp žmonių – kultūrinius – bet ir pabrėžė būtiną jautrumą jiems. Labą dieną, todėl šiandien visuomenė ir privalo būti labai jautri ir mandagi ir atsargi su skirtumais, mažumas nuo daugumos skiriančiais…

„Dabar, kai Aukštoji kultūra sunaikinta norisi šaukti, bet palaukite, Šekspyras vis tiek yra geriausias…“ yra jau rašius ir pati Susan Sontag. Pradžioje ji dar tik teisinosi, „ jog rinktis tarp populiariosios ir Aukštosios gi neprivaloma?“ – O dabar jau nebėra iš ko rinktis, o ir kas toks Šekspyras irgi jau nežinoma… Toks buvo užmanymas nuo pat pradžių? – Ne.
O tai kas tada kaltas? – Gal reiktų pagalvoti apie pasekmes, jei tavo knygos į primityvias,  bet labai energingas rankas paklius?… Jei asmeninė patirtis tokia, kad iš vieno kraštutinumo išsiveržus į laisvę, pakliūvama į kitą kraštutinumą, tai kuo čia dėta visuomenė? Kiti jos nariai ir jų gyvenimai ar tradicijos?…

Ir tas nuolatinis kalbėjimas apie malonumą, kai net nežinoma, kas tai yra – norisi žinoti, norisi jausti, bet gal pradžiai dėl to reiktų užsičiaupti? Susivokti, jog jam nereikia žodžių, jog malonumas  ne žodžiais reiškiamas, jis išjaučiamas arba ne… Tas pats su intymumu – kai pasaulį intelektualas mato kaip per proto stiklą – nori su juo susijungti, bet neišeina. Tada per saugų atstumą lengva ir galima daug apie tai plepėti… Tiek, kad kitam, proto stiklo tarp savęs ir pasaulio nepažįstančiam, netgi nepatogu klausytis.

O tuo tarpu atvirumas apie intymumą, begalinio dalinimosi ir šnekėjimo politika žygiuoja nesustodama toliau…S.Sontag jau kada nebėra, o ką daryti mums?
G.P.
Daugiau interviu teksto fragmentų, patvirtinančių ir išplečiančių šias mano mintis, bus kitą savaitę.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Susana Sontag. Žmogiškas ideologinės vėliavos veidas* - nuoroda: https://infa.lt/19364/susana-sontag-zmogiskas-ideologines-veliavos-veidas/