infa.lt

Tarptautiniams stebėtojams netikėtumu tapo Jaroslavo Kačynskio (Jarosław Kaczyński) valdančiosios Lenkijos partijos TiT sprendimas gruodžio 7 dieną pakeisti populiarią (tačiau paprastą) šalies premjerą Beatą Šidlo impozantišku ekonomikos ir finansų ministru Mateušu Moravieckiu (Mateusz Morawiecki). Sprendžiant pagal viską, sėkmingo vadybininko ir bankininko Moravieckio, laisvai kalbančio angų ir vokiečių kalbomis paskyrimas į šį postą, tapo bandymu parodyti vakarų partneriams „civilizuotą“ lenkiškojo nacionalizmo veidą.

Lenkija randasi gan sudėtingoje padėtyje: Eurokomisija užvedė prie ją du tyrimus – ryšium su pagrindinių demokratinių laisvių pažeidimu ir atsisakymu priimti pabėgėlius pagal ES kvotų sistemą. Visa tai gresia didele pinigine bauda, o blogiausiu atveju ir balso teisės praradimu pagrindiniuose ES organuose. ES turi ir kitų pretenzijų Lenkijai: šalis, pasak ES, užsiima darbo jėgos dempingu, o taip pat savo mažai apmokamais „tolimųjų reisų vairuotojais“ griauna transporto pervežimų sistemą Vakarų Europoje.

Gynybos srityje Lenkija užsispyrusiai perka amerikiečių karinę techniką taip nepalaikydama europiečių gamintojų. Atvirų ir nuslėptų pažeidimų sąrašas, bendrai priimtų europietiškų taisyklių atžvilgiu iš Lenkijos pusės, didelis, bet jau šiandien akivaizdu, jog kažkoks konkretus kritinis taškas Varšuvos ir Europos Komisijos santykiuose, pasiektas. Ryšium su tuo daugelis užduoda klausimą – ar naujasis premjeras derins savo pozicijas prie Briuselio ir „vyresnių“ partnerių ES reikalavimų? Sprendžiant pagal jo pirmuosius pareiškimus – ne.

Moraveckis savo programinėje kalboje Seime pareiškė, jog jo šalies nacionaliniai interesai visada turės prioritetą prieš bendraeuropietiškus. Premjeras pabrėžė „ypatingą Lenkijos kelią“ Europos Sąjungoje: „Jeigu anglosaksų kapitalas sukuria nelygybę, o franko-italų modelis nekonkurentabilus, tai Lenkijos socialinis-ekonominis modelis bus pats sėkmingiausias Europoje. Jis parodys, kaip galima sujungti socialinį solidarumą su dinamišku augimu“

Mateušas Moravieckis nusiteikęs tęsti anglies pramonės gelbėjimo kursą, priešingai Briuselio reikalavimams pereiti prie ekologiškesnių energijos resursų. Ypatingą akcentą naujasis premjeras padarė į kovą su vengiančiais mokesčių ir mafija, pažadėjęs „sugrąžinti pinigus tautai“.

Iš esmės Moravieckis savo programinėje kalboje nepasakė nieko naujo, – jis tik patvirtino ištikimybę Jaroslavo Kaėynskio partijos „Teisė ir Teisingumas“ (TiT) kursui. Ši partija randasi valdžioje nuo 2015 metų ir jau spėjo pridaryti triukšmo savo antivokiškais, antiukrainietiškais ir antieutopietiškais pareiškimais.

Marovieckas išreiškė palaikymą teisės reformai Lenkijoje, kurią ES laiko antidemokratiška, ir pavadino Europos Komisijos reakciją „neteisinga“. Migracijos klausimu Moravieckis taip pat patvirtino, kad pabėgėlių paskirstimo sistema pagal kvotas Lenkijai nepriimtina. Savo partijos liniją Moravieckis siekia perteikti visai Europos Sąjungai pareiškęs: „taip, mes Europos Sąjungos dalis, tačiau mes norime ją transformuoti, – vėl padaryti ją krikščioniška“.

Jis taip pat pasisakė prieš Lenkijos prijungimą prie €uro-zonos, kuri šiandien patiria sunkumus. Pasak naujojo premjero, Lenkija išsaugos nacionalinę valiutą. Kai TV žurnalistai priminė Moravieckiui apie galimas baudžiamąsias ES akcijas, tame tarpe nutrauktą paramą iš ES plėtros fondų, jis atsakė: „Lenkija kaip didi ir išdidi nacija neleis savęs gąsdinti ir nepasiduos šantažui!“.

Užsienio politikos srityje Moravieckis pažadėjo atkurti strateginę partnerystę su Ukraina, Gruzija ir Lietuva. Jis tą paaiškino tuo, jog Lenkija yra „jungiamoji galia“ regione, ar tai būtų „Vyšegrado ketveriukė“ , ar „Trijų jūrų iniciatyva“, ar „Tarpjūrio projektas“

Kalba eina apie modernizuotą senosios Lenkijos idėjos versiją „nuo jūros iki jūros“, kuria sekant Žečpospolita kontroliavo erdvė nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Bet dabartinėje „trijų jūrų“ versijoje čia prisideda Adrijos jūra. Kartu su tuo Moravieckis savo interviu Lenkijos televizijai, jog normalūs santykiai su Ukraina įmanomi tik pastarajai pilnai pripažinus istorinę tiesą (lenkų genocidą Volynėje).

Moravieckio pareiškimai nurodo į tai, kad laukti esminio šalies nacionalistinio kurso pasikeitimo neverta. „Lenkų interesų“ apsaugos klausimais Moravieckis tiek pat nepalenkiamas kaip ir Beata Šydlo. Prie viso to, jis asmeniškai ištikimas Jaroslavui Kačynskiui, nors į jo partiją įstojo tik 2016 metais. Kai kurie apžvalgininkai mano, jog Moravieckis labai greitai „persirengė ore“: iš įsitikinusio rinkos-liberalo ir užsienio investicijų gynėjo, jis per keletą metų tapo „ekonominio patriotizmo“ pasekėju ir liberalios ekonomikos priešininku.

Moravieckis studijavo elitinėse verslo mokyklose Vokietijoje ir JAV, savo karjeros pradžioje vadovavo transnacionalinio banko Santander Lenkijos skyriui, 2010 metais buvo liberalaus premjero Donaldo Tusko patarėjas ir tik 2016 metais įstojo į „Teisė ir Teisingumas“ partiją. Nežiūrint į tai, naujojo premjero šalininkai pažymi, jog bekompromisis lenkiškasis nacionalizmas pas jį kraujyje: jis Kornelio Moravieckio „Kovojančio Solidarumo“ lyderio sūnus, vieno iš labiausiai nesutaikomų praėjusio amžiaus 80-ųjų metų kovotojų su komunizmu. Motina – Jadvyga Moravieckaja – iš Rytų Kresų (Vakarų Ukrainoje), gimė senoviniame lenkų mieste Stanislave (1962 metais pervadintame į Ivano-Frankovską), nors pats Mateušas Moravieckis gimė jau Vroclave. Motina daug pasakojo sūnui apie banderininkų žvėriškumus karo metais, ir to jis nelinkęs pamiršti.

Mateušo Moravieckio laukia nelengva užduotis – išsaugoti šalies narystę Europos Sąjungoje, kuria daugelis Lenkijoje ir už jos ribų jau abejoja. Juk Jaroslavo Kačynskio planai dėl Lenkijos pavertimo monoetnine nacionaline autoritarine valstybe nuosekliai įgyvendinami. Liberalūs kritikai vadina Kačynskį klerikalų fašistu, sekančiu maršalo Pilsudskio pėdomis.

Iš tiesų, Jaroslavas Kačynskis planuoja – pilnas valstybės performatavimas, keičiant konstituciją, rinkimų teisę, teismus, o taip pat paminant MIP nepriklausomybę. Lenkijos liberali opozicija iki šiol nieko nesugebėjo priešpastatyti šioms tendencijoms, kadangi Kačynskio partija po dviejų metų valdžioje, kaip ir anksčiau populiari rinkėjų tarpe. Jiems imponuoja dosnios socialinės programos, mėnesinių išmokų, siekiančių 120 €u vaikams skyrimas, minimalaus atlyginimo didėjimas, pensijinio amžiaus mažinimas ir jau minėtas anglies pramonės palaikymas. O grasinimai iš Briuselio pusės tik didina TiT populiarumą šalies viduje.

Kodėl nacionalistinė Lenkijos vadovybė gali be nuogąstavimų vykdyti tokį iššaukiantį ES ir Europos kaimynių atžvilgiu kursą?

Pirmiausia todėl, kad ji sugebėjo pasiremti eiliniais piliečiais, kurie palaiko socialines TiT programas ir jos nacionalistinė retoriką.Žymia dalimi šis pasitikėjimas realiais šalies ekonominiais pasiekimais. Nenutrūkstamas ekonomikos augimas Lenkijoje matomas 27 metus iš eilės – nuo liberalių Leszek Balcerowicz reformų 1990 metais pradžios. Vidutinis augimo tempas siekia 3-4%, o BVP per tą laiką išaugo dvigubai. Tai geriausias rodiklis tarp buvusio socialistinio lagerio šalių Nors po Lenkijos įstojimo į ES apie 2 mln lenkų išvyko į Vakarus, į šalį atvyko toks pats gastarbaiterių skaičius iš Ukrainos ir Baltarusijos.

Pasitikėjimo ateitimi liudytoju tapo pats tikriausias demografinis bumas, kas ryškia išskiria Lenkiją tarp daugumos Europos šalių. Gimstamumo augimas tapo įmanomas paramos šeimai priemonių ir ekonominio augimo dėka. Prie viso to nevertėtų pamiršti, jog Lenkijos ekonomikos pasiekimai didele dalimi pagrįsti dosniomis ES subsidijomis. Pasak REUTERS agentūros, suminė Europos Sąjungos Lenkijai pagalba tik nuo 2014 iki 2020 metų turi sudaryti 80 milijardų €urų. Tačiau Europiečių partnerių kantrybė senka. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas neseniai priminė, jog Lenkija gauna 18 milijardų eurų per metus iš ES fondų, ir prie viso to atsisako parodyti solidarumą tiesiog visais bendros Europos politikos klausimais. Daugiau taip tęstis negali.