Iki pastarojo epizodo su Vanagaite/Zurofu Lietuvoje vyravo vienpusė lėkšta schema: vienoje pusėje buvo žydų klausimo stovykla su visais liberalais/pažangiečiais, kitoje pusėje – tautinykai marginalai/rasistai/naciai/homofobai.
Po šios istorijos ir porelės fiasko ši schema įgavo daugiau spalvų ir bruožų. Lietuvių visuomenė bene pirmą kartą pamatė, kad ne visi keliantys Holokausto problemą yra teisūs, geranoriški ir liberalūs.
Holokausto tema išsprūdo iš suaugimo su Pažanga/liberalumu. Panašiai pamažu atsitinka ir su gėjų klausimu. Mokomės atpažinti situacijas, kai tam tikros grupės įsitaiso aukos vaidmenyje ir pradeda siekti politinės naudos iš to. Neva diskriminuojamos grupės pačios geidžia diskriminuoti kitus.
Šis Izraelio ambasadoriaus veiksmas (turimas omenyje Izraelio ambasadoriaus apsilankymas pas A.Ramanausko-Vanago dukterį – Auksutę Ramanauskaitę-Skokausnienę, ir pasveikinimas jos gimtadienio proga – red. past.) iš esmės yra paskutinė vinis į „Boni ir Klaido“ (E. Zurrofo ir R.Vanagaitės – red. past.) tipo pašaudymus į moralines žaizdas. Aukšto lygio veiksmas.
Tačiau, ar visa tai reiškia, kad Lietuvoje neliko gynybinio „mes tiesiog to negalėjome padaryti“ (arba „mūsų didvyriai yra neliečiami“, „mus puola ir šmeižia“) nuostatos? Ne. Gynybinis tautininkiškumas pastaruoju metu labai sustiprėjo. Jį itin skatina socialinė nelygybė, politinis elitizmas ir vienpusė viešoji erdvė (dominavimas vienos krypties interesų, kuriuos galima pavadinti neoliberalistiniais). Pasaulėžiūrų pliuralizmui erdvė ir toliau siaurėja. Tą visu svoriu parodė Vyčio paminklo Vilniuje istorija. Įsivyrauja „tautininkai vs. liberalai“ schema. Pirmieji gana lengvai identifikuojami, antrieji irgi, nors ir gali turėti įvairiausių specifinių preferencijų, tačiau juos vienija Pažangos idėja, nukreipta prieš tautininkus.
Visos kitos grupės, kurios turi savo pasaulėžiūrinius interesus, bus priverstos palaikyti tautininkų sparną, jei norės kokiu tai būdu pakovoti su neoliberalistiniu isteblišmentu. Kadangi visuomenėje vyrauja vos ne absoliutus abejingumas, valdžiai keliant atlyginimus po 5%, imituojant reformas, siautėjant informaciniam pramogų/šou žanrui, politinis konfliktas kurį laiką vyks kaip kultūriniai karai.
Ginčysimės dėl vėliavos/paminklo/aikščių, bet ne dėl konkrečios politikos gerinti visuomenės gyvenimą, reformų, politinio skaidrumo ir pasitikėjimo.
Valstybei reikia proveržio, kuris neįmanomas prie dabartinio neoliberalistinio establishmento. Reikia lietuviško Trumpo, bet jis gali būti tik tautininkiškas ir jam nėra susiformavusi kritinė visuomenės masė. Dar daugiau, nėra jokios politinės jėgos-kandidato šiai funkcijai. Tautininkų sparnui labiau rūpi paminklai, vėliavos, w ir lituanistikos katedra nei realus politinis valstybės atstatymas-reformos (jie gali kalbėti apie politiškumą kiek nori, tačiau tai iš esmės yra kultūros filosofijos idėja, o ne realus politiškumas).
Be to, Vilniaus Lietuva griebsis visų įmanomų ginklų, pirmiausia ES ir visų „demokratijų, žmogus teisių, teisės viršenybės”, kad pažaboti bet kokį grasinimą jų pozicijoms. (T.y. viso to mechanizmo, kuris pridengia jų turtą, galią ir nelygybę garantuojančią sistemą).
O kol vyks šis konfliktas, Lietuva toliau tuštės, gražės ir globalės, kol valdančioji klasė sugalvos ir pamėgins įtikinti kitu tautiniu naratyvu: kad yra patrauklu ir gera būti administruojama teritorija, kur plaukia investicijos ir yra taika, o kiekvienas gali džiaugtis naujomis trinkelėmis, fontanais, gražėjančiais pastatais ir individualia laisve. Būti lietuviu ateityje reikš būti laisvu individu bet kurioje pasaulio vietoje. Pažaisti šachmatais ir pavedžioti šuniuką Vilniuje, Tokijuje ar Briuselyje.
Andrius Švarplys – filosofijos bakalauras, tarptautinės teisės magistras, sociologijos mokslų daktaras.
šaltinis: Facebook
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
192
Leidžiama ...
