infa.lt

tęsinys, ankstesnės dalys čia:

Pastaruosius dešimtmečius mes ištisai girdime, jog žmonės yra vienodi, o ne skirtingi, ir kultūra (vakarietiška) bendra, tradicijos, civilizacija – literatūros tradicija, meno istorija… Studentai studijuoja, nesvarbu, iš vieno universiteto į kitą pereidami, vis tiek tą patį… Vyrai nuo moterų nesiskiria, negras su azijatu bendrauja be problemų… Muzika ta pati, jaunimo mados tos pačios. Ir mes tuo patikime. Tiksliau, nesusimąstom, kad tai – nesąmonė.

Nematome, jog viskas panašu – sumaišyta, suglobalizuota – tik pačiu pačiu paviršutiniu lygiu, jog tai – tiesiog iliuzijos skraistė, apdengusi pasaulį. Žinoma, jei tik tos skraistės paviršiuje gyventi, ja judėti – vieni pas kitus į svečius – ir niekur neįbristi bent centimetru giliau, tai ta Iliuzija tampa mūsų realybe. Tiksliau, ir mes patys tampame lygiai tokie pat iliuziniai ir plokšti – gylio negali būti nei per centimetrą, nei jokios kitos diskusijos – nes tai jau būtų lokalumas, jau darytų mus realesniais ir mes iškristume iš bendros šiltos svetingos globalizmo iliuzijos sriubos.

Nes lokalumas yra realumas, tiek tikrumo, tiek tikrovės prasme. Vakarų Europa ir JAV visokiomis sankcijomis ir užtvaromis Rusiją nuo savęs atskyrė, o paskui jiems nepatinka, kai realistai tenai ima šnekėti, jog „rusais esame ir jais liksime; vakariečiais mums tapti vis tiek nėra realu“. Gali dvidešimt metų gyventi kokioje nors Anglijoje, apgaudinėti save, jei manysi, jog, pvz, jų literatūra taps tau suprantama. Manysi, jog supranti, o kultūriniai kodai, niuansai, giluminiai reiškiniai tau praeis nepastebėti. O, jei pastebėsi juos, tai jausi tu juos visai ne taip, kaip vietiniai – tu nesidalini su jais jų istorijos, tradicijų, pergyventos generacijų atminties… Net, jei esi absoliučiai atsisakęs, užsiblokavęs nuo savos, į tą tuštumą automatiškai svetima nesuplūs. Liksi tik koks ir esi, tuščias, iliuzinis, plokščias… Tik imk konkrečiai gilintis į kažką, viskas viena po kito, ką maneisi žinojęs, supratęs, ims ir pasirodys besą tik iliuzijos ir atkris. Ir liksi ant ledo kur ir esi, suvoki tai ar ne…

„Kuo labiau nutolstame nuo Realybės, tuo labiau panyrame į savo proto sukurtą iliuzijų pragarą.“ (T. Merton).

Kažką norėti naujo sužinoti, pamatyti – jau pasineri į iliuziją. „Sužinojimas“ tai vertimas viso ko realaus į iliuziją savo prote – smalsumas užmuša gyvenimą, išnaikina gyvybę, realumą visame kame, kas tave supa – apie tai dar Heidegeris rašė. Negali būti niekuo, kuo nesi. Erdvė irgi yra apribota tuo pačiu būdu – laisvu gali būti, būdamas savimi – pilna krūtine, iš visos širdies. O jei nesi savimi, tai nesi niekur. Ir negyveni. Ir tavęs iš viso, nėra, kiek tarp Australijos ir Paryžiaus besiblaškytum. Kad ir kaip gražiai tai neatrodytų glamūrinių žurnalų nuotraukose, populiariose TV laidose ar tarptautinėse menininkų rezidencijose, ar rašytojų dirbtuvėse. Ir, jeigu vienodai jautiesi visur, o ir Lietuvoje kontrasto nebepajunti, tai apšalo ne tik tavo pirštų jautrumas, o sielos gal jau ir nuo pat pradžių trūkumas buvo. Ir visas gerumas į kurį Lietuva pasikeitė, visas jos suvakarėjimas ir yra tame, jog išaugo ir išauklėta karta tokių kaip tu – konteksto juose nebelikę nė jokia prasme.

Jau kiek kartų Lietuva yra tuščia likus. Bet dvaruose neapsigyventa, o aristokratija nusikračius jų vieta neperimta, – Smetoninė Lietuva savą kultūrą statė, savą valstybę – dabartiniai mankurtai turi ką UNESCO paveldu skelbti ir įplaukų iš turizmo tikėtis… Tarybinė liaudis atėjo jau ir visai į tuščių sienų santvarką, į materialinį palikimą be žmonių (žmonės žuvo, pasitraukė arba buvo išvežti), vėl statė kažką naujo, pagal save – Chruščiovo penkiaaukščius, tipinius stalininius projektus valstybinėms įstaigoms, brežnevinius devynaukščius, gamyklas, mokyklas, ligonines – visa tai, kas dabar taip nekenčiama. Taip pat kaip dvarininkų nekęsta, matomai, ir negailėta jų, išvytų… Taip pat dabar ir iš to laiko likę žmonės nelaimingi to laiko griuvėsiuose, ir naujiesiems trukdo tiesiogine prasme – savo lokalumu, savo dar užsilikusiu realumo lygiu – primena tiems naujesniems, ko jie jau neturi.

Pirmajai potarybinei emigracijos bangai po pasaulį pasklidusiai, dar buvo skaudu, bet Amerikos lietuviai juos priglaudė ir paguodė: nieko, mes jau nuo kada be tėvynės gyvenam ir nieko; jūs irgi išgyvensit. O tuo tarpu patys atgal metėsi, Lietuvos pagal save reformuoti – pagal juos Lietuva tuščia visom prasmėm buvo likus… Tik kad nebuvo. Mažiausiai dvejų rūšių sėkla ten sudygus buvo, viena – kas geriausia iš tarybinio laiko į save suėmus, kita – kas blogiausia: spekuliantų, kriminalo sėkla. Ji išvirto turgininkais su tokia jėga, jog dabar jie vyriausybėje sėdi. Žinoma, dar ir todėl, jog grįžę amerikonai juose labiausiai savą atvaizdą atpažino…o kiti tiesiog žvalgybininkai buvo ir tiek.

Patys buvę priversti tapti ekonominės Amerikos dalyviais, kultūros didele dalimi atsisakyti, nes pragyvenimui ja neužsidirbsi, kad širdies neskaudėtų, tada tą kultūrą iš viso, mirusia paskelbė. Ir į postsovietinę Lietuvą kaip į kultūrinę dykumą grįžo, nes, kaipgi pripažint, jog čia visus tuos dešimtmečius kultūrininku buvo galima būti ir iš to gyventi? Kuri santvarka tada geresnė buvo buvus? Čia gi nusikalstama erezija gaunasi! – kultūros Lietuvoje turi tebūti tiek, kiek Amerikoje, ir nei centimetru nedaugiau gylio, prasmingumo, esmės – Amerika – viso ko etalonas ir pasaulio ateitis.

O Nepriklausomybėje užaugusiai kartai Lietuvos praeitis nebrangi, nes šioje materialinėje aplinkoje jie svetimi, o nieko naujo ši, tobuliausia iš tobuliausių civilizacija (kaip jie ją mato) nepastatė ir nesukūrė. Dvarų tik atrestauravo už ES pinigus – čia toks atvejis kaip ispaniškai kalbančiose teritorijose dažnai pasitaiko – visiškai vargšas kaimas su lūšnelėmis ir auksu išpuošta bažnyčia vidury, ir visi labai didžiuojasi…Tai ar keista, jog jaunimas mieliau iliuzijose, o iš tikro tuštumoje laikosi? Net jau jų tėvai nieko nėra statę, tik griovę… Pagrindinės šiuo metu veikiančios jėgos pasaulyje toks ir pagrindas: tinginiai, paskutinius syvus iš to, kas sukurta išradingai spaudžiantys, iliuzijose plūduriuojantys jauni pasaulio reformatoriai.

Lyg istorijos iki jų nebuvę, lyg kartos ir kartos tokių ir į juos panašių pasaulio nesumodernino iki stovio, kokiame jis dabar yra.

sekanti dalis čia:

Galva Paprastoji