infa.lt

Kad matytume skirtumus reikia turėti su kuo lyginti

05 birželio
01:11 2015

paveikslėlisGaiva Paprastoji

YouTube yra toks žymus interviu su filosofu A.M.Piatigorskiu fragmentas, kur jis dalinasi prisiminimais apie J.N.Rerichą, žymų orientalistą, dailininko N.K.Rericho sūnų, paskutinius kelis savo gyvenimo metus grįžusį gyventi ir dėstyti į TSRS – koks tai buvo šviesus ir kokios aukštos kultūros žmogus.

„Nacionalizmas, patriotizmas, tautinė kultūra – visa tai yra tik vidutinei ir žemesnėms visuomenės klasėms skirtos sąvokos, tolygios su skaldyk ir valdyk politika. Aukštoji kultūra, kaip ir aukštuomenė kaip klasė, visada buvo kosmopolitinė, visada ją kūrė ir ja naudojosi individai, asmenybės, genijai, kurie gyvenime vadovavosi estetika ir etika, sąžine ir morale, o ne priklausymu šaliai, tautai ar religijai“ – teigdamas, kad tokia kultūra išnyko mūsų laikais ir mums jos suvokimas yra prarastas, savo dėstytoją A.M.Piatigorskis įvertina kaip vieną paskutinių jos atstovų.

Paklaustas apie Rerichų, tėvo ir sūnaus santykius – kad jų pažiūros buvo skirtingos, tai plačiai žinoma – filosofas atsakė, jog tie santykiai buvo puikūs. Kad kitaip, nei su didžiausia pagarba ir dėkingumu jam nėra tekę girdėti J.N.Rerichą atsiliepiant apie savo tėvą ar motiną… Ir, kad „kartų konfliktas, nesusikalbėjimas yra nesąmonė“, kad „tikrai, iš esmės  kultūringi žmonės tokioje situacijoje neatsiduria“.

A.M.Piatigorskis pasakoja, jog dar tik vos keletą kartų susidūręs su profesoriumi, suvokė, kad skirtumas tarp šio šviesuolio ir jų, jo studentų – gabaus tarybinio jaunimo – yra žymiai didesnis, negu jie, tie studentai, save įsivaizduojantys kultūringais ir inteligentiškais, skiriasi nuo visų likusių tarybinių miesčionių, biurokratų ar darbininkų su valstiečiais… Nes šitaip lyginant, pasirodė, jog jie nesiskiria niekuo! – „O skirtis, atrodyti kultūringesniais, taip norėjosi…“

XXa. nepraėjo veltui, viršūnes jis nulaužė ir sunaikino kapitaliai.

Ką kultūroje turime dabar, yra geriausiu atveju kokybiškas vidutininkiškumas ir skęstama toliau… Žvilgsniu pasikeitimus perbėgus, lengvai matosi, kaip XX amžiuje laikų, valdžios, aplinkybių, ideologijos, ar tiesiog klanų politikos  pasikeitimai vertė žmones taikytis ir persitaikyti net ir vieno, to paties gyvenimo rėmuose, ką jau kalbėti apie skirtingas patirtis turinčias kartas.

Kad susiskaidymas susipriešinimu tampa automatiškai, jau irgi atskirai aiškinti nereikia.

O pralaimėjusieji, irgi yra žinomi iš anksto – ne tie, kuriems tekę taikytis, apmąstyti tą patirtį, kurie turi medžiagos palyginimui ir yra įgiję sugebėjimą realiatyvuoti – nebepatiki niekuo automatiškai… Ir netgi ne tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai linksta į kur vėjas pučia, nes jie visada liks įtartini. Ne, laimi paprasčiausiai tie, kurie situacijoje tiesiog yra gimę, jiems tai yra jų natūrali aplinka ir jiems į galvą neateina, kad pasaulis tokiu yra dirbtinai padarytas ir galėtų būti kitoks.

Logiška, kad laikams keičiantis vis greičiau, visada laimi jaunimas – jų energiją valdančios struktūros gali perimti lengviausiai ir panaudoti kaip reikia ar joms atrodo geriau.

Kokia maža tauta bebūtų – o po XX a. patirties jau kalbame tik apie tautas, apie valstybes – jos atrodo pamatinės, visada buvusios vertybės, atgaline data į senovę paleistos ir žmonių sąmonę pagal save formuojančios, – kai tiktai ji skyla į sėslius ir keliaujančius, tai keliaujančius jau galima nurašyti. Nes net jei ir norėtų jie grįžti, jie ras suglaustas gretas tų, kurie liko. Kad ir kokią patirtį jie parvežtų, teisės to pagrindu kažką keisti sėsliųjų gyvenimuose jiems lengvai niekas neduos.

O tais vienetiniais atvejais, kai sugrįžę ima į rankas vairą, – tai gaunasi revoliucijos, pilietiniai karai arba lėtas, bet užtikrintas gyvenimo būdo sunaikinimas.

Kol žmonėms buvo svarbi jų religija – pagal ją buvo sprendžiama, kas tu toks, o ne pagal tavo gimtą vietą – keliauti buvo paprasčiau, grįžti nebuvo reikalo, nebūdavo ko ilgėtis… dabar nostalgija yra viena pagrindinių būsenų – vieni ilgisi to, ką palikę, kiti – to, kur dar nebuvę.

Ar yra vilties, kad XXI a. atėjo su daugiau ramybės, mąslumo? Ar bus norinčių klausytis pasakojimų apie tai, kaip visai neseniai visai kitoks gyvenimas buvo? – gal atsitokėję nustosim iš istorijos išbraukinėti tai, kas mums nelabai patinka, bet mokysimės iš to ir nebekartosime? – tada būtų prasmė palikti liudijimus, užrašytus pasakojimus.

Palikti ateičiai medžiagą palyginimui.

Oskaras Milašius irgi nebūtų priėjęs iki mūsų toks gyvas, suprantamas kaip žmogus, kūrėjas, politikas ir mistikas, jei jaunesnės kartos atstovai, Petras Klimas ir Česlovas Milošas nebūtų savo laiku jo gerbę, juo žavėjęsi, klausęsi jo patirties ir pranašysčių…

Nes, jei tai būtų priklausę tik nuo jo amžininkų, tai Oskaras Milašius būtų pamirštas dar net nepabuvęs nei žinomu, nei suprastu… Politinių jo patarimų Lietuvai nebereikėjo labai greitai, jo poezijos stilius, jo pasinėrimas į tikėjimą irgi rodėsi keisti ir išėję iš mados dalykai. Didele dalimi dėl to, kad jo giminaitis, Česlovas, praleido su juo Paryžiuje pakankamai laiko, kad persiimtų pasakojimais apie tą jau išeinantį laiką, šis pasaulio vaizdas, pasaulio matymas išliko ir pasiekė mus tiek kaip gyva ir ryški dėdės asmenybė, tiek tapęs Česlovo Milošo gyvenimo ir kūrybos patirties dalimi.

Genijai visada stovi ant praėjusių kartų pečių, jų pasaulis būna sudarytas iš įvairiausių sudedamųjų ir labai sudėtingas, kaip sistema. Individai pradėję nuo revoliucijos ir sukauptos istorijos bei patirties atmetimo, – genijais nėra, nebus ir būti negalės, kiek dirbtinai sudėtingais jie beapsimetinėtų.

Įprasta teigti, jog Česlovo Milošo gyvenimas atsispindi jo eseistikoje, nors, kaip be „Isos slėnio“?- knygos, kuri buvo užmanyta parašyti apie „velnius ir vilkolakius“, o „tapo pasakojimu apie berniuką, augantį paslaptingame gamtos sode iš kurio nihilistiškas protas dar neišravėjo sakraliųjų galių ir kuriame žmogus niekada nebūna visiškai vienas, nes jį stebi dieviškos ir pragariškosios, o gal ir dar kokios kitos, senesnės už šią perskyrą Galios“(A.Franaszek“Milošas, biografija“).

„Pavergtas protas“, kurį priimta laikyti demaskuojančiu komunizmą, bet demaskuojama ten bet kuri ideologija, visos jos tais pačiais įrankiais ir metodais naudojasi… Iš čia, žinoma, ir buvo problemos kaip gyventi pokario Prancūzijoje, bet Europos Sąjungos Prancūzija nebuvo labai pasikeitusi. Iš socializmo išsivadavusi Lenkija irgi nebuvo automatiškai laisva nuo protus sukausčiusių ir toliau jais manipuliuojančių gniaužtų…

„Gimtoji Europa“ iš karto parodo autorių esant mažumoje, toli nuo visų populiarių krypčių, literatūrinių ar filosofinių madų, o, jei ir „Ulro žemę“ skaityti kaip jos tęsinį, tai toli ir nuo lygio, kurį dauguma žmonių lengvai skaito ir supranta… Laimė, tada dar tai, kas reta ir keista būdavo vertinama labiau, branginama labiau, nei masinė, standartizuota, kad ir į mados viršūnes jau iškelta produkcija – nuo to laiko situacija pablogėjo žymiai, pigus masiškumas laimėjo, jam jau lenkiasi tiek Ferrari, tiek Dioras…

Bet Č.Milošas tokiu būdu atnešė iki mūsų gilų romantizmo supratimą, apmąstymus apie V.Bleiką ar E.Swedenborgą, kokių mes patys jau nebeturime nei kvalifikacijos, nei apsiskaitymo, nei gyvenimo patirties gilumo prieiti, suprasti savarankiškai – Apšvieta, modernizmas, nihilistinis protas būtų buvus mūsų dalia, į ją esame gimę ir neturėtume supratimo, kad buvo kitaip.

Užmiršta dažniausiai lieka plona eseistikos knygelė, parašyta autoriui jau atsikrausčius gyventi į Ameriką, dėstyti Berklio universitete „San Francisko įlankos vizijos“.

Aš neįsivaizduoju, kaip ji buvo skaitoma amžininkų ir ar skaitantys iš viso ką nors  joje suprato… Milošas kaip stebėtojas iš šalies, analizuoja pagrindinius tuo metu Amerikos visuomenėje vykstančius procesus, jų priežastis, pradeda iš giliai ir numato toli į ateitį. Ji parašyta 1969m lenkiškai, išleista 1975m angliškai, bet skaityti ir suprasti ją geriausia dabar, ir gal dar labiau ateityje, kad sugebėt sekti autoriaus mintį.

Nes tie iš mūsų, kurie dabar gal jau ir patys, plika akim, tuos procesus vykstant matome, bet mes neturime Milošo gyvenimiškos patirties, nesame stebėję pasaulio per visą XX a., kiek ir kaip jis keitėsi, iš esmės, likdamas ir vis tas pats, kad paprastai ir greitai pasidarytume teisingas išvadas.

Palyginimas – citata skoniui pajusti:“Viduramžių pasakėčiose gyvūnai kalba ir elgiasi kaip žmonės, nes jie yra žmonės, užsimaskavę gyvūnais – ir tai yra visai kas kita, nei gyvūnai, apsimetantys esantys žmogaus formos – pagrindinė modernių laikų mokslo ir meno obsesija. Gailėdamasis gyvūno savyje, atjausdamas jo skausmą, baimę, priklausomybę nuo fiziologinių poreikių, žmogus, tokiu būdu degradavęs, supranta ir simpatizuoja gamtai, jos kančioms: egzistenciją imta prilyginti koncentracijos stovyklai ir tai tapo argumentu prieš dievo egzistavimą“ ( Č.Milošas“San Francisko įlankos vizijos“vert. mano).

Taigi, žmogus gali būti įtikintas vienaip, ir įtikintas kitaip – tokie pasaulėžiūros keitimo procesai vykdomi palaipsniui ir per ilgesnį laiko tarpą, todėl tie, kurie pereitos kartos paliktais pasakojimais nesidomi, neturi medžiagos palyginimui ir pasmerkti aklais viščiukais, o dar ir be savo valios, likti.

„Tu nesi istorikas, tai kodėl praeitis taip domina tave, ir kodėl tada garbini jos vaiduoklius, kurie čia, Amerikoje yra labiau nebylūs, nei kur kitur?“ – užrašė Č.Milošas matomai dažnai girdėtą klausimą. Jis prisipažįsta XIX a. nemėgstantis, bet – paradoksas! – Amerikoje jautėsi jo supamas iš visų pusių… Ir ne architektūra, pvz, dėl to buvo kalta -„Kalifornijos miestai iki šiol yra daugiau stovyklaviečių principo, tik dengti klajoklių vežimai yra pakeisti namais“.

Ne, poetas dėl to kaltina kalbos vartojimą. XIXa paliko didžiulį rašytinį ir retorinio kalbėjimo palikimą – žodžius tapo įprasta naudoti taip, kad jie maskuotų fundamentalų žmogaus prigimties dualumą, ypač ryškų Amerikoje – svyravimą tarp kraštutinumų, didžiulio pasisekimo arba kritimo į visišką neviltį… Kalbos patosas ir dirbtinas daugiažodiškumas tai išduoda.

Ar emigrantų legenda apie laimingą Amerikos žemę, ar į pasakas panašūs amerikiečių vesternai, viskas šlovina realybę, kuri tikrumoje buvo labai sunki, alkana, pilna pavojų, įtampos, nevilties – iliuzijos susikuriamos ir paskleidžiamos, kai realiame gyvenime nieko gero nėra, o dėl jo jau tiek iškentėta, kad reikia sau arba susigalvoti kažką tokio gražaus, kas paguostų, arba viskas, žmogus neišlaikys ir mirs.

Milošas pastebi, jog įdomi yra šio dualumo tolimesnė genezė: patetiškumas, minties pirmumas prieš alkaną realybę toliau, XXa rado sau pritaikymą moksle ir dabar šlovina jo pasiekimus ir perspektyvas, dažniau sugalvotas, nei realias. O realių žmonių, miniomis iš senojo pasaulio į Ameriką suplūdusių, pirminiai ir primityvūs poreikiai – pastogės, duonos, šilumos, uždarbio ir, atrodė, ko daugiau dar norėti? -tapo suabsoliutinti į normą, kuria dabar tiesiog turėtų būti patenkinti visi.

Amerika grąžina tai kaip savo patirties viršūnę Senajam pasauliui – laimė yra tada, kai nieko materialaus netrūksta – ir dabar Europoj žmonės mokomi susitaikyti irgi tiktai su tiek.

Ir vis tik, dėl katastrofiškos modernių mūsų laikų situacijos, poetas linkęs kaltinti ne protą, bet nepakankamai išvystytą protą, patį save atribojusį nuo metafizikos.

Ir dar. Mes negalime tik gyventi, mes turime matyti prasmę, o metafizikos, tas prasmes suteikiančios, jau atsisakėme: patogiai save apgaubę vienomis ar kitomis protinėmis konstrukcijomis, keičiame filosofijos, poezijos menų stilius…“Prasme mūsų akyse tampa tai, kas iš tikro prasmingumui prieštarauja, nepaliaujamas darbas, pvz.

“ Tiktai tas nepaliaujamas visų mūsų darbas – veikla – kaip vis audžiamos simbolinės gijos, jos niekur nebeišnyksta! – gyvename gigantiškame ir vis labiau susinarpaliojančiame jų labirinte, kur persipynę praeitis ir dabartis, ir nežinia, kiek vietos yra likę ateičiai“… bet kuriuo atveju, ateičiai gali tekti rimtai susikauti dėl erdvės, kuri jai lyg ir natūraliai priklausytų.

„Tas labirintas saugo ir guodžia mus kaip tik tuo, kad yra nenatūralus, ne gamtos dalis, bet žmonių rankų darbo“. Todėl jis per ankštas, mus luošinantis, mūsų sąmonę iškreipiantis ir klaidinantis… Ir todėl mes vis tiek iš jo išsiveržti nebandom.

Č.Milošas prisimena du jo vaikystės būdą nulėmusius veiksnius: Rusijos revoliuciją su jos pasekmėmis ir pradedančią plisti amerikonizaciją ( kino filmai, Fordo automobiliai).

Dabar aišku, kad amerikonizacijos pasekmės didesnės.

Jaunimo auginimas ir auklėjimas be ideologijos ar moralės, plintantis iš Amerikos, yra kažkas naujo žmonijos istorijoje. Ten dabar jau ir patys auklėtojai ir dėstytojai nebeturi jokių fundamentalių įsitikinimų, kuriuos galėtų perduoti jaunai kartai. Pagal  Herbert Marcuse, kurį laiką Milošo kolegą Berklyje, toks kryptingumo nebuvimas sudaro paslėptą, bet esminį parengimą gyventi kaip gyvūnams, tik užsidirbant ir išleidžiant pinigus.

Taip pat Amerika eksportuoja atgal Europai apverstą aukštyn kojomis pasaulio vaizdą – nelaimės, nusikaltimai ir kiti siaubai sistematiškai keliami į pirmą vietą ir visas dėmesys jiems. Nes, pelnas apsprendžia absoliučiai viską tokioje “atviroje” visuomenėje, kur visas dvasinis žmonių anstatas yra absoliučiai reliatyvus. O tikras gėris ar grožis, jeigu tai ne tiražuojamos iliuzijos bet pozityvūs faktai – jie laikraščių tiražų nepadidina, todėl sistematiškai nutylimi.

Maždaug, jeigu vis tiek gėris amžinas ir grožis išgelbės pasaulį, tai ko dėl to pergyvenat? – pasaulis gal ir išliks, bet nesąmoningi žmonės, grožio nuo bjaurumo nebeatskiriantys, tai dar klausimas.

Pats Č.Milošas irgi yra rašęs, kad niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvena tų žmonių gyvenimą… „Iš jų vilčių ir pralaimėjimų, iš ženklų, kuriuos paliko( tegu tai bus viena raidė, iškalta akmenyje), gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas. Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą“(Isos slėnis).

Apie patį poetą vienas jo tyrinėtojų yra parašęs:“Genijus – tai sąmoningai atrasta vaikystė, dabar apdovanota, kad pajėgtų išsisakyti, kūno ir pajėgiančio analizuoti proto branda, leidžiančia rikiuoti nesąmoningai surinktos medžiagos visumą“.

Iš karto klausimas, ką reiks daryti vis jaunesnėms kartoms, gaunančioms vis mažiau galimybės turėti, išgyventi vaikystę? kokią medžiagą jie turės rikiavimui ir išreiškimui? – genijų, matomai, bus vis mažiau: kaip nulinksta galvos prie išmaniųjų telefonų keleto metų amžiaus būnant, taip daugiau ir nepakyla apsidairyti po pasaulį?… Kaip esame pasodinami į mokyklos suolą vis jaunesni būdami, taip ir sėdime visą likusį gyvenimą, nebeištiesdami nugaros, nebeištiesdami sulenktų kelių – įsivaizduokite mintyse sėdintį žmogų profiliu, tada pasukit jį 90 laipsnių kampu, kad jis klūpotų, o ne sėdėtų – kūno laikysena liks visiškai tokia pati, ant kelių klūpodamas, jis kakta lies žemę – tampa aišku, kodėl nebereikia bažnyčių, dievo ar karalių, prieš kuriuos gal ir nesilankstytume. Niekas nepasikeitė, vis tiek praleidžiam gyvenimą klūpodami, tik patys to nepastebime, nulenkę galvas prieš Apšvietą, protą, mokslą ir tuos, kurie visu šituo manipuliuoja.

Sulenktais keliais, nugaros raumenimis, prastai remiančiais stuburą, ir, svarbiausia, nulenktais kaklo slanksteliais niekada nebūsi savo gyvenimo šeimininku, kūrėju ir valdytoju.

Jei prie Č.Milošo tekstų grįžti, jis teigė, jog pagrindinė XIX a. idėja apie antžmogį, herojų, asmenybę, kad ji nepasiteisino. XX a. pagal jį jau teigė, jog asmenybių nebereikia, jos pralaimėjo. Dabar bus svarbiausia masės, organizuotos vienaip ar kitaip, kad jas būtų galima lengvai suvaldyti. – Šia prasme poetas buvo XIX a. tradiciją tęsiantis žmogus – asmenybė tarp žmonių jau didžia dalimi be tradicijos, šaknų… Žmogus – herojus, vis dar besistengiantis pažadinti mases, priminti, jog kiekvienas nešame gyvenimo prasmę savyje, žinodami tai sąmoningai ar ne; paprotinti, kad jos nustotų būti bukagalvėmis masėmis ir taptų… liaudimi – žmonėmis, kad ir mažais, bet su charakteriu.

XXI a. gyvendami, turbūt jau galėtume pasakyti, minties grandinę pratęsdami, jog, jei dėl žmonių stengiesi, tai stengtis neverta – nebūsi nei suprastas, nei įvertintas, nei tau bus padėkota… Kai Pontijus Pilotas leido miniai išrinkti, kurį iš nuteistųjų mirti palikti gyvą, niekas nepasiūlė mokytojo, stebukladario, mesijo…Minia pasirinko savą, vieną iš jų, tokį patį vagį, sukčių ir plėšiką išgelbėjimui. – Tada nereikia kentėti sąžinės graužimo, kai žinai, kad tave valdo ne geresni už tave, gal čia  yra demokratijos problema ir paaiškinimas, kodėl tas jos funkcionavimas toks netikęs?

Valdžios moralinis veidas keistųsi, pakeliant moralinį liaudies lygį? – gal dabar aišku, kodėl taip ramiai jam buvo leista nukristi…

Bet tai o ką tada daryti verta, jei tau pasaulio likimas dar ne visai nė motais? – Verta būti savim, išlikti savim, gyventi savą gyvenimą, per daug nesidairant ir negudraujant…Dar A.M.Piatigorskis savo dėstytojo žodžius kartojo:“ jei elgiesi moraliai tik todėl, kad taip reikia ir esi taip mokytas, tai nesiskaito. Skaitosi tik tada, kai elgiesi moraliai, nes kitaip elgtis paprasčiausiai  negali“. Tada moralus esi.

Dimitrijus Bykovas paskaitų cikle apie rusų literatūrą: “ mes dabar kritikuojame XX a. asmenybes, ar tai būtų A.Blokas, ar B.Ochudžava, S.Jeseninas ar V.Vysockis, bet tai ateina iš mūsų pačių apgailėtinumo.

Net tais laikais kalba dar ėjo apie žmones tarp, kad ir mažesnio formato, bet irgi žmonių. O XXI a. sukramtė mus jau iki tokio smulkumo, kad masių sudėtis lygi maždaug vabzdžių sankaupai.

Būti vis dar žmogumi XXI a. bus tolygu jau būti neeiline asmenybe – teks visą laiką veikti ir gyventi, nekreipiant dėmesio į aplinkos reikalavimus, nuomonę ar lygį… Ir čia dar geriausiu atveju.

Nes, gali tekti ir aktyviai priešintis.“

šaltinis: gaivapaprastoji.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 653

Žymos:

Atsiliepimų 3

  1. redas    -  2015-06-05, 09:07

    Autorė giliai kabina ir net nesitiki, kad rašė moteris. Tikrai buvo verta paskaityti, ir, nors vieningą vedančią mintį užčiuopti sunku, tačiau ji neabejotinai yra.
    Ačiū

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Raima    -  2015-06-05, 13:08

    Klaida antraštėje: „Kad matyti…“. „Kad“ su bendratimi nevartojamas, todėl reikėtų rašyti: KAD MATYTUME SKIRTUMUS REIKIA TURĖTI SU KUO LYGINTI.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. ra    -  2015-06-05, 15:21

    O juk iš tiesų klaida buvo. pagal nuorodą matosi… Kaip gerai, kad dar raštingų tebeturime Lietuvoje, kurie, tačiau, komentarus rašo tik tam, kad pasigirt savo raštingumu, nors iš esmės, apie patį straipsnį ir jame dėstomas mintis, matyt, pasakyti neturi ką… Ir tas kur kas blogiau, nei padaryti vieną kitą gramatinę ar stiliaus klaidą…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...

Čia Jums ne Okeanidės bučinys Antanui......