infa.lt

Mozaika – improvizacija Virgilijaus Šontos nuotraukų tema. Plunksna

02 lapkričio
01:05 2017

Geri tekstai neišvengiamai atveda prie gerų fotografijų (IV dalis)

Plunksna

© Virgilijus Šonta

Kaip nuaudžiama erdvė? Iš ko randasi šviesa, sukuriami daiktai? Pasaulis?… Kaip apie tai rašyti, kalbant apie meno kūrinį?

„Tarp dangaus ir žemės skirtumas yra begalinis, o atstumas – minimalus. Simone Weil apie tai rašė: čia mūsų troškimas sminga per laiką ir pataiko į už jo slypinčią amžinybę. Ir tai atsitinka, kai mes žinome kaip paversti, nesvarbu, kas atsitikę, nesvarbu, kur tai yra, į tai, ko mes trokštame.

Paveikslas yra tušo receptyvumo rezultatas: tušas yra atviras teptukui, teptukas atviras rankai, ranka leidžiasi vedžiojama širdies. Visa kita vyksta taip pat – dangus apvaisina viską, ką žemė išaugina, viskas yra atsivėrimo, priėmimo į save, pasitikėjimo rezultatas“

iš esė rinkinio John Berger „The Shape of a Pocket“

x

‚Paimkite kelias keturkampes geležėles su skylutėmis, kad jas, suvertas ant virvutės, galima būtų lengvai pamerkti ir ištraukti. Jei po ranka neturite nieko panašaus, galima panaudoti senas spynas, raktus, grandinę. Reikėtų naudoti nesurūdijusią geležį, nors, kai kas priešingai, teikia pirmenybę surūdijusiems gelžgaliams ar net atliekoms iš po kalvio priekalo. Patalpink metalą ir kažkiek stambiai tarkuoto ąžuolo gumbo į indą, kur formuosis taip vadinami „tušo lizdai“, kuriais galėsite naudotis sekančius 8-10 metų.

Marble galls yra gumbai, randami ant ąžuolų ir sukuriami vabzdžių. Parinkite juos rūpestingai, jie gali būti labai kieti, žali ir skylėti, blyškūs. Sutrinkite juos, užpilkite vandeniu ir gira (ar raugintų kopūstų sriuba), ir padėkite nuošaliai tamsioje vietoje, ar galite ir tuoj pat pamerkti geležį į tirpalą. Tada į lizdą supilkite ąžuolo, alksnio ir uosio žievės nuovirą. Žievę reikia rinkti pavasarį, kai tik medžio syvai pajudėję. išdžiovinkite – sausa žievė duos juodesnį pigmentą. Virkite variniame inde kol vanduo išgaruos.

Užpilkite dar daugiau skysčio ir laikykite ant mažos liepsnos, kol sutirštės. Nukoškite ir nusunkite. Tada perpilkite per sietelį ir nusunkite. Tada per marlę, vėl išgręžkite. Supilkite į lizdą. Kad susidarytų geležies druskos, pridėkite medaus, miežinio alaus ar vyno, geriausiai raudono. Pastatykite indą su juodu rašalu tamsioje vietoje ir maišykite kelis kartus per dieną. Tai ilgas procesas: 12- 40 dienų. Kad būtų lengviau maišyti, sutrukdyti pelėsių formavimąsi paviršiuje, – pridėkite apynių nuoviro. Jei rašalas, pabandžius, persmelkia popierių, pridėkite truputį vyšnių klijų, kad tokiu būdu jis taptų tirštesnis ir slystų lengviau nuo plunksnos, pridėkite kažkiek dobilų ir imbiero…

Tai -XVI amžiaus receptas rašalui iš Solovkų vienuolyno knygos. Raštininkai iš Rytinių vienuolynų negalėjo paimti plunksnos į rankas, kol nepasigamindavo rašalo patys.“

iš knygos Mariusz Wilk „The Journals of a White Sea Wolf“

x

„Priešingybė meilei yra ne neapykanta, bet išsiskyrimas. Tiek meilė, tiek neapykanta yra išbandomos išsiskyrimu… Kas gali dar rastis šitoje išsiskyrimo pusėje? – Romantinė meilė yra dviejų benamių jungtis ar bent jau bandymas susijungti… Šiandien, kai tik pati ankstyviausia vaikystė pasibaigia, žmogus niekada daugiau nebesijaučia namuose, kaip tai būdavo kitose epochose. Šis amžius, nepaisant viso gerbūvio ir komunikacijos sistemų, yra išvarytųjų, ištremtųjų amžius. Ir mes gyvename ne tik savų ieškojimų, bet ir bendrą mūsų visų, mūsų amžiaus viltį…“

„Esame išmokyti priešpastatyti realybę vaizduotei, kaip lyg pirmoji visada čia, o antroji visada nežinia kur. Ši prielaida yra klaidinga. Įvykiai visada vyksta, bet surikiuoti juos į prasmingą visumą – tai, ką žmogus turi omeny, kai apibūdina realybę – yra visada iš naujo sugalvojama, sukuriama suvokimo konstrukcija. Realybė visada yra uždengta šydo, paslėpta nuo tiesioginio žvilgsnio ir supratimo. Visada už įprastų, abstrakčių kliše: kiekviena kultūra susikuria sau tokį ekraną, per kurį į realybę ir žiūri.

Visi modernūs dailininkai savo naujovėmis norėjo kaip tik arčiau prie tos realybės priartėti, ją paryškinti: sugriauti tą kultūrinių kliše ekraną, tapusį trivialiu ir egoistišku… Vis tik daugelis jų galiausiai sumažino tai, ką rado pritaikydami savo talento poreikiams ir socialinei pozicijai. Ir pasiteisinimui sugalvojo galybę teorijų apie „meną menui“. Jie, pavyzdžiui, sako, kad „realybė yra menas“ ir taip gauna sau iš jos meninės naudos.

Apie Van Gogą, pavyzdžiui, to pasakyti negalima. Darbas jam buvo šventas. Pasak jo, darbo fiziškumas tuo pačiu metu buvo ir būtinybė, ir neteisybė, ir žmogiškumo esencija per amžius: į realybę geriausia buvo kreiptis per darbą, būtent todėl, kad pati realybė yra dirbanti, pasidaranti vis iš naujo, vyksmo rezultatas. Judesiai, kurių pagalba jis piešia pigmentu ant drobės, judesiai nematomi mums dabar, bet įsivaizduojami, kai jis rinkosi ir maišė spalvas paletėje, visi judesiai, kuriais jis gamino ir dirbo su medžiaga, iš kurios sudarytas atvaizdas, analogiški veiklai iš kurios pasidaro realybė – darbas, nudirbamas kuriančios būties – kurią jis atvaizduoja.

Peizažui tas procesas buvo dar sudėtingesnis ir paslaptingesnis, bet principas tas pats. Jei įsivaizduotume Dievą, kuriantį pasaulį iš žemės ir vandens, iš molio – kaip jis dirba, kad padarytų medį ar laukus, gali būti buvę labai panašu, kaip Van Gogas elgėsi su tapyba, vaizduodamas medį ar laukus. Jis buvo žmogus, jame nieko dieviška. Bet, jei galvotume apie pasaulio kūrimą, tai galime įsivaizduoti tik su pagalba to, ką matome čia ir dabar, iš energijos jėgų žaismo. Prie šių energijų Van Gogas buvo labai tiksliai pasijungęs.

Kai jis tapė, jo tapyba buvo ir sukūrimo akto vyksmas: kur jis bežiūrėjo, visur matė nesibaigiantį būties darbą, siekiant būti, ir šitas darbas, jo atpažįstamas, jo atpažintas, jam ir buvo realybė.“

iš esė John Berger „and our faces, my heart, brief as photos“

x

V. Šontos kelias į fotografiją buvo tiesus ir greitas. Panoraminiai peizažai primena Anselį Adamsą – siaura žemė, daug dangaus.: žemė ir erdvė. Fotografijos nerimastingai ekspresyvios, fotografuota impulsyviai, pagal įkvėpimą. Tikras modernistas, bet… ir lietuviškas, šiltas humanistas. Yra vienas pirmųjų daręs monochrominių, viražinių nuotraukų. (R.Požerskis)

Šviesa – mįslė ir mistika (A.Macijauskas)

V.Šontos darbai labai asketiški, estetizuoti, skaidrūs. „Santūrios ir griežtokos V. Šontos kompozicijos kartais užliejamos palaimingos neryškios šviesos, tarsi fotografas būtų išėjęs į kitą, „rojišką“ vidinę erdvę. Šitie vidiniai lūžiai ir atsivėrimai yra bene įdomiausi šiandieninei Lietuvos fotografijai, kurioje gausu visokių nenutrūkstančių žaidimų ir žaidimėlių, bet stokojama vidinės įtampos ir skrydžių į save.“ (Skirmantas Valiulis, „7 meno dienos”, 2002)

Mene už Europos ribų, šešėlių niekada nebuvo. Jų nereikėjo. Tai kodėl mes ėmėme tapyti šešėlius? – Nes mes juos matome. Bet, ar tikrai matome? – Mes iš tikro galime pasirinkti, matyti juos ar ignoruoti, kaip nebūtų keista… Jei kam šešėlis ir naudingas ar reikalingas, tai mūsų pasąmonei, iš ten jie ir ateina. Tik, ateina jie iš mūsų pasaulio matymo, ar iš pasaulio atvaizdų – nuotraukų, paveikslų – žiūrėjimo?

– Mūsų sąmonė be šešėlių apsieina puikiausiai – pasaulio pažinimui ar atpažinimui šešėliai nereikalingi. Objektyviai šešėliai ir matomi yra tiktai optinėse gamtos projekcijose. Plačiai paplitusi klaida yra manyti, jog kamera – tai XIXa. išradimas. Kamera nėra išradimas, ji – natūralus fenomenas: optinės projekcijos gali kilti visiškai natūraliai, tamsiame kambaryje, šviesai krintant pro, pvz, užuolaidos plyšį. Camera obscura – tamsus kambarys. Nereikia nei veidrodžių, nei linzių. Ir, nors projektuojamas vaizdas bus neryškus ar silpnas, su linzės pagalba jo kokybė gali būti pataisyta į labai gerą. Skirtumas tarp trijų dimensijų pasaulio ir kameros rodomo jo atvaizdo yra erdvė – nes kamera erdvės nemato, ji viską suploja.

iš knygos David Hockney „Secret Knowledge“

x

„Grožis visada pajuntamas kaip apreiškimas. Kai pristinga žodžių, netenkama amo: išvaizda ir prasmė, atvaizdas ir reikšmė tampa identiški vienas kitam. Kai gyvenime paprastai jie yra skirtingi ir vienas nuo kitos atskirti. Ir juos suvesti į vieną turi tas, kas žiūri ir ieško. Grožio pasireiškimas irgi yra tokia visko į vieną sujungtis, tik žiūrovui to pačiam daryti nereikia: pamatydamas, jis tai jau gauna pateiktą. Ir tai padaro įspūdį, netgi pakeičiantį žiūrovo santykį su erdve, pakinta jo Būtis.

Kai tai, kas matoma yra be ribų, tai žmogus yra tiek įjungiamas į visumą, tiek ir lieka nuo visumos atskirtas. Jis žiūri ir mato, jog pastoviai atsilieka, yra paliekamas… Išorinis atvaizdas priklauso begalinei to, kas matoma, visatai. Vidine akimi žmogus pergyvena savo vaizduotės ir apmąstymų erdvę: normaliai šitoje apsaugotoje vidinėje erdvėje žmogus patalpina, išlaiko, kultivuoja, leidžia siausti ar konstruoja Reikšmes.

Grožio suvokimo – apsireiškimo momentu – kai išorė ir vidinė reikšmė susitapatina, fizinė erdvė ir vidinė žmogaus erdvė sutampa irgi: tuo išimtiniu momentu, žiūrovas pasijunta esąs lygus matomai realybei. Dingsta visas išimtinumo, atskirties nuo pasaulio jausmas ir pasijuntama Būties centre.“

iš esė John Berger „and our faces, my heart, brief as photos“

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

P.S. galima pažiūrėti nuotrauką ir skaityti tekstą iš naujo, nuo to viskas bus tik aiškiau…

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 176

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...