infa.lt

Pasakiškas Dianai skirtas fontanas Anet vietovėje, atstatytas ir Luvre | nuotr..thecultureconcept.com

Paskaita skiriama moteriškajai substancijai alchemijoje ir viskam, kas su ja susiję. Prieš pradedant kalbą apie Dianą mums reikėtų pagalvoti apie tai, kas yra pagoniškieji dievai. Mes, šiuolaikiniai žmonės, labai blogai įsivaizduojame antikinę civilizaciją bendrai ir graikiškąją mitologiją ypatingai. Mums labai sunku susidaryti adekvatų vaizdą to, kas yra politeizmas. Ilgi monoteizmo viešpatavimo amžiai mūsų sąmonėje paliko gilų pėdsaką. Pvz, kai kalbama apie dvylika Olimpo dievų, mes automatiškai manome vieną jų esant pagrindiniu, o kitus – antraeiliais. Nors antikinėje mitologijoje nieko panašaus nėra.

Taip, Dzeusas vadinamas dievų tėvu, t.y. tam tikra prasme svarbiausias. Bet tik tam tikra prasme. Pvz, žmogaus organizme negalime pasakyti, jog vienas organas yra svarbesnis už kitus. Organai bendrai sudaro visumą – vieną organizmą. Toks pat vientiso gyvo organizmo pajautimas būtinas ir adekvataus antikinės religijos ir mitologijos vaizdo susidarymui. Netgi su bazine mitologijos sąvoka šiandien nelabai susitvarkome. Mitą suprantame kaip folklorą ir nieko daugiau. Iš kitos pusės, nepaprastai protingi psichologai įrodinėja, jog mituose atsispindi „giluminiai pasąmonės archetipai“ ar kažkas panašaus. Tai, žinoma puiku, tiktai jie mums tokiu būdu vis tiek nieko nepaaiškina. Greičiau jau priešingai, ir mes suprantame mitologiją dar blogiau.

Kad bent kiek įsivaizduotume politeizmą, būtina įsisąmoninti, jog Egipto ir Graikijos civilizacijose neegzistavo mirties sąvoka. Mirties, kaip įkritimo į nieką, kūno ir dvasios negrįžtamo išėjimo, kaip tai suvokia judėjų išauklėti žmonės krikščioniškoje tradicijoje, – nebuvo. Todėl ir mirtį lydinčio pesimizmo antikinėje tradicijoje irgi nebuvo. Galim sakyti, jog daugybė autorių, kalbančių apie antikinius laikus, patys neturi apie juos jokio supratimo…

Tik skaitant Bakofeną, Burkhartą ar Nyčę, intuicija mums signalizuoja, jog šie autoriai kažką apie antiką suprato. Kad bent kiek suvokti, ką antikinis žmogus manė apie gyvenimą, noriu pacituoti Paracelsą: „Gamta, kosmosas ir visi jo dėsniai – didžiulė vieninga visuma, organizmas, kuriame viskas tarpusavyje suderinta ir nieko nėra negyvo, viskas organiška ir gyva. Kosmosas – gyva erdvinė esybė, nėra nieko, kame neslypėtų gyvybė. Gyvenimas – ne tik judėjimas, gyvi ne tik žmonės ir žvėrys, bet ir visi materialiniai objektai. Gamtoje mirties nėra. Kieno nors užgesimas yra perėjimas į kitą gimdą, pirmesnio gimimo išnykimas ir naujos prigimties kūrimasis.“

Paracelsas visiškai teisingai priveda prie to, kas vadinasi politeizmu.

XIX a. buvo išrasta idėjų opozicija „eros – tanathos“. Tik žodžio tanathos vertimas yra labai abejotinas. Jis niekada nereiškė mirties, greičiau „neapibrėžtą buvimą kažkur“. O kai šia priešprieša, suprasta kaip gyvybė – mirtis, remiantis, kuriamos koncepcijos, pretenduojančios būti teisingomis, tai jos nieko nevertos. Tokios sąvokos, kaip Hadas, Haidas ir t.t. neturi nieko bendra su krikščionišku pragaru, kokį mes jį įpratę įsivaizduoti. Hadas yra greičiau „neapibrėžtas buvimas kažkur“ prieš sekančią metamorfozę. Giliai šios principinės idėjos neišjautus, politeizmo suprasti nepavyks. Metamorfozės idėja.

Kai skaitome apie Dzeuso meilės nuotykius, turime suprasti, kad susijungdamas su įvairiomis moteriškomis esybėmis, Dzeusas ir sukūrė tą kosmosą, kurį mes šiandien jau praktiškai praradome, bet vis dar galime kažkiek įsivaizduoti Zodiako ženklų ir žvaigždynų pavadinimų pagalba. Tada mums kažkiek išaiškėja erotiškai sukurtas kosmosas. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų dievų meilės nuotykius. Graikų ar Egipto pasaulio demiurgai kūrė kosmosą meilės būdu.

Dabar pereikime prie mūsų pagrindinės temos. Diana. Priimta manyti, jog graikiško ir romėniško panteono dievai – identiški. Neptūnas, pvz, atitinka Poseidoną, Afroditė – Venerą, Diana – Artemidę… Nieko panašaus. Tarp dievų, kaip ir tarp graikų ir romėnų civilizacijų, yra labai didelis skirtumas. Apie Dianą mes žinome ką žinome: medžiotoja ir, lyg Apolono sesuo. Kai iš tikro, ji yra Febo sesuo, kuris jokiu būdu nėra Apolonas. Čia viskas daug sudėtingiau… Kad geriau įsivaizduotume antikinio ir naujojo, modernaus mąstymo priešingumą, pavyzdžiu paimkime „atomą“. Antikinėje filosofijoje tai – kažkas nedalomo, nepakartojamo, pirminio… atitinka sąvoką „forma“. T.y. atomas yra tai, kas daro daiktą tuo, kuo jis yra. Scholastai žodį „atomas“ vertė kaip „tai, kas“ – tai, kas yra daiktas pagal savo formą ir idėją… Jei pažiūrėsime, ką atomas reiškia dabar, tai rasime absoliučiai priešingą reikšmę. Todėl logiška, jog antikinė civilizacija ir filosofija, mums, modernių laikų žmonėms yra visiškai nesuvokiama. Ir tai reikia aiškiai suprasti.

Grįžkime prie Dianos. Kodėl, kai kalba užeina apie hermeticizmą, mus domina kaip tik Diana? Praktiškai visose hermetizmo knygose susiduriame su Diana ar „mūsų Diana“. Ji pristatoma kaip Mėnulio deivė – II fazės, pusmėnulio. Pati raidė D tai puikiai parodo. Mėnulis, visose savo fazėse turi labai didelę reikšmę hermeticizme, nes padeda formuoti metalus. Taip pat Mėnulis įtakoja praktiškai viską mūsų gyvenimuose. Saulė ir Mėnulis – priešingybės. Ir, jei Graikijoje Febas ir Diana – brolis ir sesuo, tai Romoje (griežtoje karinėje patriarchalinėje sistemoje) viskas jau kitaip. Šie pradmenys tapo vienas kitam priešingi. Kaip tik tada pirmą kartą istorijoje (kiek mes jos žinome) radosi antagonizmas tarp patriarchato ir matriarchato. O dabar gyvename pilnos ir besąlygiškos vyriškumo kapituliacijos laikais, kai ir Mėnulio, ir Žemės deivės vyriškam pradui savarankiškai pasireikšti nebeleidžia.

Todėl mums taip sunku suvokti Antiką. Didžiosios Imperijos (Egiptas, Graikija, Roma) atkakliai bandė įtvirtinti visuomenėje būtent patriarchalinius santykius. Tai ėjosi labai sunkiai, vyko kruvini karai. Pirmas smūgis matriarchatui buvo suduotas Trojos kare. Šis karas tęsėsi ilgai ir dar neaišku kuo būtų pasibaigęs, jei ne Atėnės pagalba ir Odisėjaus gudrumas. Galų gale pavyko nugalėti Troją – daugialypę ir baisią matriarchato erdvę. Toliau sekė Punų karai, taip pat konfliktų tarp patriarchato ir matriarchato rezultatas. Kai trečiasis Punų karas faktiškai baigėsi Romos pergale ir Scipijono Afrikiečio jaunesniojo vadovaujami legionai įžengė į Kartageną, tai centrinėje šventykloje pamatė jiems neįprastus pagrindinių Kartagenos dievų atvaizdus.

Centre stovėjo Didžioji Motina, deivė Baaltis – nugara į žiūrovą, atkišus užpakalį, koketiškai žvelgianti per petį. Jos kairėje – Molochas, kuriam vietoj genitalijų stovi kalavijas. O dešinėje – Baalas, pinigų ir aukso dievas. Jis neturėjo falo, tik maišiukus toje vietoje, su aukso monetomis, sumaišytomis su vyriškų genitalijų pelenais. Po to ką pamatė, Romėnai tvirtai nusprendė nušluoti Kartageną nuo žemės paviršiaus… Bet istorijoje patriarchatas tiktai šiuos du kartus matriarchatą ir nugalėjo. Dabar, kai mes randamės judėjų – krikščioniškoje dvasinėje erdvėje, nei apie kokį patriarchatą net ir kalbos būti negali. Atkreipkite dėmesį, tautos, sukūrę didžiąsias Egipto, Graikijos, Romos civilizacijas, išnyko be pėdsako, o semitinės – finikietiškos tautos išliko, ir, vienaip ar kitaip, klesti iki šiol.

Galima sakyti, jog tai – įrodymas, kad matriarchatas yra iš principo nenugalimas.

Kaip ši problematika atsispindi mitologijoje? Juk Aukso amžiuje, į kurį visi mitų siužetai nurodo, nebuvo nei matriarchato, nei patriarchato. Po Trojos karo atsitiko kažkas, ką Eschilas aprašė tragedijoje „Orestas“. Orestas užmuša savo motiną, kuri užmušė jo tėvą Agamemnoną. Toliau seka labai įdomus Oresto teismas. Gynėjais ten yra Apolonas ir Atėnė, kaltintojos – keršto deivės Eumenidos. Gynybos argumentai mums skamba keistai: tame, jog užmušta motina, nėra nieko baisaus, nes ji visai nėra svarbi – į ją nusispjaut (praktiškai tiesioginis vertimas). Kur gi tokios nepagarbos motinai priežastis? Motina – kažkas panašaus į indą su žeme ir vandeniu, kuris augina ir maitina jau pažadintą iš sėklos gyvenimą. Tik tokia jos ir reikšmė.

Žinoma, šitaip žiūrint moters vertė nėra didelė. Kaltinimas užima kitą, priešingą poziciją: esą, neegzistuoja specifiškai vyriška sėkla, tiesiog žemė- motina iš savos drėgmės, kontaktuodama su savo nuosavomis falinėmis upų dievybėmis, išskiria „vyrišką“ sėklą, kuri visiškai ir pilnai priklauso nuo supančios aplinkos. Vadinasi, motinos vertė absoliuti. Taip Eschilas pirmas išsakė idėją apie tai, jog žmogaus būtis pilnai priklauso nuo jo aplinkos (nuo išorinės jį lipdančios rankos, o ne nuo jo viduje slypinčios, dangaus užduotos formos). Štai jums patriarchato ir matriarchato susidūrimo pavyzdys.

Grįžkime prie Romos ir Kartagenos priešpriešos. Kodėl po trečiojo Punų karo prasideda paslaptingas Romos irimas? Todėl, kad armija nustojo būti formuojama iš individų, kurie patys save treniravo kovai ir buvo gavę kario iniciaciją. Tai buvo būtent kariai, o ne kareiviai. Ir karvedžio vaidmuo tais laikais buvo minimalus.

Faktiškai, Julijus Cezaris buvo pirmasis, kuris Romoje pasiskelbė esąs „karių tėvu“ ir smarkiai apribojo legionierių savarankiškumą. Tokiu būdu pasikeitė pati karo idėja. Legione 10 000 žmonių, jei kas nors vienas nori jiems sakyti, kur eiti ir ką daryti, tai iš individų didelio paklusnumo nesulauksi. Jo klausys tik “vaikai“, pilnai priklausantys nuo supančios aplinkos, išauklėti karo mokyklose, įpratę būti vadovaujami. Karių armija tokios armijos jau nepavadinsi. Čia ir priežastis, kodėl Roma, pirmais krikščionybės amžiais, ėmė pralaimėti tokiu mastu, kokio anksčiau nežinota. Toliau, kuriantis miestams, moteriai tenka vis didesnė valdžia ir įtaka, tiek mieste, tiek šeimoje. O su krikščionybe jos valdžia tampa absoliuti.

Egzistuoja tokia įdomi knyga, autorius Agripa von Nettesheim „Moteriškos giminės pranašumas prieš vyriškąją“. Kaip argumentuojama moterų pirmenybė? Pagal Bibliją, dievas sukūrė vyrą lauke, tarp nebylių gyvių, naudodamas paprastą molį, kai moteris buvo sukurta jau rojaus centre, iš geresnės žemės ir Adomo šonkaulio. Todėl jos svorio centras geresnėje padėtyje, jos oda plonesnė, ir apskritai, ji – labai subtili ir delikati. Kai įvyko problematiškas įvykis su Pažinimo medžiu, Ieva kažkaip labai ramiai viską sukramtė ir prarijo, o Adomas padarė tą patį nevikriai ir gabalas užstrigo jo gerklėje. Kadangi šis Adomo obuolys savo šaknimis siekia pragarą, vyriškas smakras ir skruostai apaugo barzda. Dar daugiau, vyras negali, kaip moteris, kas mėnesį atsinaujinti kraujo, ir visam vyro organizmui nuo to tenka nukentėti.

Hermetinėje tradicijoje egzistuoja samprata „kare, bet ne taikoje“. Tai reiškia, jog vyriški ir moteriški pradmenys hermetikoje kovoja negailestingai ir be perstojo. Bet koks ramiai atrodantis gyvenimas tarp vyro ir moters yra tiktai taktinė pauzė, karinė apgaulė – taika yra neįmanoma. Jei pasižiūrėtume alchemines graviūras, kur ant žmogaus kūno uždėti alcheminiai simboliai, tai pamatysim ant moters kūno, vietoj genitalijų, Merkurijaus ženklą – keturių pasaulio šalių kryžius, virš jo apskritimas ir ant jo dar gulsčias mėnulio ragelis… O ant vyro kūno toje vietoje – sieros ženklas; keturių pasaulio šalių kryžius ir virš jo lygiasienis trikampis.

Tai labai svarbu ir štai kodėl: Merkurijaus ženkle yra apskritimas ir pusmėnulis, Mėnulis ir Saulė, t.y. moters organizme yra ir tai, ir tai. O pas vyrą kryžius ir lygiasienis trikampis – ugnies ženklas. Vadinasi, vyriškose genitalijose randasi ugnis, vadinama vyriškąja siera. Moters atveju, ten pas ją yra juodas magnis. Kas tai yra, paaiškinti labai sunku. Kai ką galima suprasti, jei įsivaizduotume erotinę moters kūno trauką, kuriai vyras negali nepasiduoti… Jei moteris pažadina savo klitorį, tai Merkurijaus ženklo apskritime jisai užima centrinį tašką – „berniukas pirštukas“: hermetikoje moters archetipas yra mažas berniukas. Tai lengva suprasti ir įrodyti: Izidė ir berniukas Horas, mergelė Marija ir kūdikėlis, Venera ir berniukas Eros… Net Anderseno pasakoje, šalia Ledo karalienės yra berniukas Kajus. Kitaip tariant, moters centre, mažo pirštelio forma randasi falinė substancija, bet ji paslėpta, neišryškėjus.

Dabar apie patį svarbiausią. Idėja, kurią noriu apginti ir kuri įdomiai interpretuojama alchemijoje: vyriškame organizme tokiu archetipu yra deivė Diana. Bet prieš tai dar apie hermetinę anatomiją, nes ji nepanaši į jogos ar dao. Pagal hermetinę schemą, žmogus yra rombas, arba du opoziciniai Y.

Pirmo Y taškai, nuo apačios į viršų, yra genitalijos, saulės raizginys ir širdis kairėje ir širdis dešinėje (dvejų širdžių klausimas labai svarbus hermetikoje). Antras, opozicinis Y (įsivaizduoti apverstą), taškais iš viršaus į apačią yra gomurys, gerklė ir, susijungimo taškai, širdis kairėje ir širdis dešinėje. daugiau niekur kitur, išskyrus dar Actekų tradiciją apie dvi širdis nekalbama. Dešinės širdies vietoje turime apvalųjį raumenį, t.y. ten tikroji Saulės širdis ir yra. Kai ji ima veikti (tai atsitinka labai retai), žmogaus sveikata pasitaiso iš esmės ir visam laikui, ima vystytis magiškosios savybės ir galima išeiti pakankamai toli už šio pasaulio ribų.

Pagal hermetinę anatomiją, Y centras sutampa su saulės rezginiu, yra centras, kur randasi Saturnas. Tai reiškia, jog už saulės rezginio randasi juoda tuštuma, iš kurios mumyse bailumas, baimės bendrai, įsivaizduotų pavojų nuojauta ir panašus bagažas. Dešiniąją širdį priversti dirbti yra labai svarbu. Tada ji ima skleisti saulės šviesą.

Alcheminėse graviūrose, žmogui saulė vaizduojama iš dešinės, o mėnulis – iš kairės. Tai reiškia, kad įprastinė mūsų širdis atstovauja mėnulio idėją ir taurės idėją. Pastebėkim įdomų sutapimą su šv. Gralio idėja (taurė, virš kurios randasi be perstojo krauju besiliejanti ietis). Tą patį turime ir pagal hermetinę tradiciją mūsų kūnuose: apvalusis raumuo, kuris iš esmės yra saulės širdis, ypatingos įtampos minutėmis apšviečia mūsų įprastinę širdį saulės krauju… Šioje misterijoje ir prasideda hermetinis darbas su kūnu. Jis labai sunkus. Alchemijoje tai – juodasis opusas, nigredo. Reikia suprasti, jog nei vienas normalus alchemikas nepavadins nigredo „darbu su materija“. Nes tokį darbą gali daryti tik jau pasirengęs žmogus, jau praėjęs tam tikrą iniciaciją.

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad prieš pradedant dirbti su materija (metalais, mineralais, rūgštimis), reikia aiškiai žinoti, su kuo turi reikalą. Tikras alchemikas, imdamasis šito darbo jau yra operatorius, nes dėl to, jog jo saulės širdis jau aktyvi, jame prasideda procesas, vadinamas „dianoia“, kas išvertus iš graikų, reiškia „minties jėga“ arba „intelektualinė energija“. Turima omenyje mintis, generuojanti veiksmą, tas intelektas, kuris sukuria aplink save jėgos lauką. Tik turėdamas šitas savybes, alchemikas gali įkurti laboratoriją. Ir ne anksčiau. Jeigu jis šių savybių neturi, jis yra tiktai paprastas chemikas. Jis gali pridirbti visko likdamas tam visiškai abejingu – yra objektyvus tiriamos materijos atžvilgiu. Žinomas XVII a. anglų alchemikas Thomas Vaughan rašė, jog dvidešimt metų reguliariai lankėsi laboratorijoje, kol suprato, jog nėra ko kankinti metalus ir mineralus nieko apie juos nesusigaudant. Ir tada ėmėsi rūpestingai tyrinėti tikrąją metalų ir mineralų prigimtį, ir tai pasirodė esą labai toli nuo eksperimentinės chemijos…

Dabar prisiminkime, ką aš kalbėjau apie arseninę sierą, pažymėtą vyriškų genitalijų vietoje, ir Merkurijaus simbolį – moteriškųjų vietoje. Eilinis vyras tos ugnies nugesinti niekaip negali, jis turi ją išmesti į pasaulį, ja pasaulį apšviesti. Šia prasme vyras yra klaustuko įsikūnijimas. Ir, ar moters kūnas, ar kažkas kita, vyras, problemą išsprendęs, niekada prie to nesustos. Šis klaustukas yra pasaulyje atsiradęs anksčiau už jį patį, ir tame yra visas vyriško organizmo siaubas. Kundalini ar Tantrinė joga yra tam geri pavyzdžiai.

Puikioj Mirce Eliada knygoje „Nemirtingumo jėga ir laisvė“ yra daug tokios rūšies pavyzdžių. Moterys po pauglystės jau turi kundalini antroje čakroje – tai maždaug saulės rezginio aukštyje, tantroje tai vadinasi „žemės paviršiumi“. Vyras, pvz, tantra jogoje praleidžia keletą metų įnirtingai besitreniruodamas, kad jo sperma pasiektų tą lygį, kurį moteris gauna savaime, „už dyką“. Įsivaizduokime lenktynes 100 metrų distancija. Jei vyras yra starte, tai moteris jau kokia 15 metrų priekyje. Bet tai dar nieko nesako. Šią įgimtą pirmenybę moteris gali išnaudoti, o gali jos ir neišnaudoti. 99 atvejais iš 100 ji nieko apie tai nežino, todėl tiek jogos, tiek magijos keliuose vyrui ją aplenkti nebūna sunku. Įgimtas moteriškas kvailumas jai labai trukdo.

Grįžtam prie hermetizmo. Sekanti opuso stadija vadinasi magnum: tai taip vadinamas moteriškas darbas. Prieš užsiimdamas darbu su materija, alchemikas turi įsisavinti moteriškus darbo metodus.

Mes kalbėjome, jog paprastas chemikas į pasaulį žiūri objektyviai, vidinis mineralo gyvenimas jam neįdomus. Pradžioje cituota Paracelso ištrauka jo dėmesio irgi nepatrauktų; gražu, žinoma, bet su mokslu jokio ryšio neturi. Chemikas priešpastato save pasauliui, bendravimui, kontaktavimui su juo chemikas neturi nieko, tik vyrišką agresiją. Alchemikas, priešingai, kontaktams su pasauliu turi įsisavinti moterišką poziciją.

Bodlero eilėraštyje “Milžinė” yra eilutės, aprašančios kaip lyrinis herojus užmiega prie moters kojų. Jis sako: “aš užmiegu tarp jos krūtų, kaip medelis miega tarp dviejų kalvų”. Tai – vyro susitaikymas, pasijutimas mažu vaiku prieš Motiną gamtą. Tą patį pergyvena ir alchemikas, pereinantis nigredo – jis nedirba, jis tik galvoja apie metalą ar mineralą. Tokiu būdu į savo renkamas medžiagas jis žiūri panašiai kaip motina. Ir tada jis gali skaityti “smaragdinį” Hermeso Trismagistro rankraštį (didysis hermetinis tekstas) visai kitomis akimis. Ten sakoma: “atskirkite grubumą nuo jautrumo delikačiai ir su dideliu išmanymu.”Čia prasideda moteriškas darbas, kurį alchemikas turi įsisavinti. Tam tikra prasme jis turi įgyti moterišką apsiėjimo su daiktais metodiką.

Tai ir yra Dianos veiksmo pradžia.

Keletas įžanginių žodžių apie Dianą alchemijoje. Diana reiškia mėnulį, sidabrą ir tam tikrą dvasinę būseną. Atidžiai įsižiūrėkite į jos vardo raides. Toks užsiėmimas turi prasmę. Apie raidę Y, pvz, jau kalbėjom. Jei bandytume kiekvienoje raidėje įžiūrėti ne tik sausą ženklą be turinio, o kažką gyvo, pulsuojančio, tada galima bus teigti, kad prie hermetikos kažkiek priartėjome. Kaip tokį raidžių traktavimo pavyzdį, imkime A.Rimboud sonetą “Balsės”. Jo praktiškai neįmanoma išversti net proza, jau nekalbant apie poeziją.

Turinį galima perduoti kažkaip panašiai: A – juoda, E – balta, I – raudona, U – žalia, O – mėlyna. Balsės, aš papasakosiu apie jūsų slaptą gimimą. A – juodas plaukuotas korsetas iš žibančių musių, kurios zyzia aplinkui žiaurią smarvę. A – įlanka, lagūna, paplūdimys. E – švara geležinės ieties, geležtės, balti karaliai, gėlių puokštės drebulys. I – purpuras, nusispjauta krauju, puikių lūpų juokas, kai jos įtūžę ar apgirtę. U – ciklai, dieviškos vibracijos žaliose jūrose, ganyklos, raukšlių ramybė, alchemijos atspaudas ant galvojančių kaktų. O – keistas, persmelkiantis aukšto kamino dainavimas, tyla, perkirsta Pasaulių ir Angelų. O – omega, spindulys, vaivorykštinis aplankas, Jos Akių violetinis, lelijinis, žibučių spalvos švytėjimas.”

Įdomus yra jau pats A. Rimboud noras traktuoti raides.

Ši, buvusi normali hermetinė tradicija, buvo prarasta dar XV amžiuje. Savo metu, būdavo, vienas alchemikas vaizduoja raidę ar elementarių raidžių kombinaciją, o kitas galėjo tame pamatyti labai turiningą žinią. A.Rinboud eilių rinkiny “Nušvitimas” yra keistas fragmentas pavadinimu H (haš). Keistas jis tuo, jog prancūziškai ši raidė netariama, ji tik rašoma. Vertimas būtų kažkaip panašus į tai “žiauriems Hortenzijos gestams būdingi kokie tik nori iškrypimai. Jos vienatvė – mechaniška erotika, jos nuovargis – meilės dinamika. Vaikystės stebima, ji daug amžių buvo liepsnojanti rasių higiena. Jos durys atviros į neturtą, kur dabar gyvenančiųjų moralė iškrypus jos aistroje, jos veiksmuose. Ant apkraujuotos žemės – siaubingi meilės neofitų traukuliai, sukelti šviesos hidrogeno. Raskite Hortenziją.”

Manau, kad čia mes nieko nesuprasime. Bet nesijaudinkime, prancūzai literatūrologai komentatoriai irgi nieko nesupranta. Įdomu kas kita – Hortenzija prancūziškai ir yra Hortanaz – vienas iš vardų, kuriais Romoje vadino Dianą. Pas Horacijų yra tokia eilutė: “O Diana – Hortenzija, krauju užlietos lelijos spalvos.” Tai gali duoti raktą “H” fragmento supratimui, nes ir pas Rimboud “krauju aplietoj žemėj meilės neofitų traukuliai”. Rimboud buvo puikus lotynų kalbos specialistas ir Horacijų žinojo. Aišku, jog tame keistame fragmente jis atvaizdavo deivę Dianą. Ir ji čia rodosi kaip mįslinga ir nesuprantama, nepanaši į tą Dianą, kurią žinome iš graikų mitologijos. Fragmentas vadinasi “H”, nes ir Hortanaz, ir hidrogenas prasideda H. Hidrogenas čia nėra paprastas cheminis vandenilis. Alchemijoje ši substancija turi svarbią reikšmę. Vandenilis – pagimdantis vandenį. Kalba eina apie hermetinį vandenį arba filosofinę jūrą. Magiškoji geografija yra tolima nuo profaniškosios. Čia mes turime visai kitas erdves, kurios tik susiliečia su mūsų jūromis ir mūsų žeme… Hermetizmas – tai kelias į kitokių metalų radimąsi.

Pasižiūrėkim, kaip atrodo Dianos vardas, ir bandykim jį interpretuoti “Rimboud metodu”, pademonstruotu “Balsėse”.

D – pusmėnulis, kas atitinka ir mitologiją. Helena – pilnaties deivė, Hekatė – juodas mėnulis. I – purpuras, nusispjauta krauju, puikių įtūžusių lūpų juokas: šalia pusmėnulio – kažkas purpurinio, kraujuoto. Paskui A – juoda, žiauru, naktis. N galima indentifikuoti kaip Nord, nes Mėnulis mitologijoje kaip tik asocijuojamas su Šiaure. Ir paskutinė A padvigubina naktį. Dabar įsivaizduokim visą asociatyvų paveikslą, kurį mums davė Dianos vardo perskaitymas. Gana siaubinga.

Bet, tai dar ne viskas. Jei žodį Diana perskaitysime iš kitos pusės, bus Anaid – mažosios Azijos deivės, susijusios su baltais pelenais vardas. Ji panaši į indusų Kali. Paskaitoje apie Ledo karalienę aš kalbėjau, kad Artūro Gordono Pimo kelionė pasibaigia Pietų ašigalyje. Ten jis pamatė visiškai baltą moterišką figūrą, kurią lydėjo sningantys balti pelenai. Diana dar vadinama gyvybę suteikiančio sniego deive, atgaivinančio sniego, suteikiančio jėgų išeiti į Saulę pačiu trumpiausiu keliu. Tokiu būdu Anaid yra veidrodinis Dianos atspindys. Galite prieštarauti, jog viskas spekuliatyvu ir rimtas mokslas tuo neužsiima. Viskas taip, bet, prisiminkim Fonetinę Kabalą, su kuria mus supažindino Fabre d’Oliver knygoje “Auksinės Pitagoro eilės”. Ten viskas parašyta priešingai, nei teigia pozityvistinė lingvistika. Kai Fulcanelli rašo, jog prancūzų kalba kilo iš graikų ir knygoje “Filosofinės buveinės” demonstruoja graikiškus žodžius ir jų prancūziškus analogus, lingvistai praranda žadą.

Turiu pabrėžti, jog Fonetinės Kabalos nereikia painioti su judėjų Kabbalah, verčiama kaip “padavimas”. Fulcanelli rašo Kabalą su viena B, kas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia tiesiog “arklys”. O tai reiškia, kad nelabai nusikalsim tiesai, jei pasakysim, jog šis mokslas rusiškai vadinasi fonetine “kobyla” (kumele). Ne daugiau ir ne mažiau. Kodėl ir mums nepasinaudoti Fulcanelli metodu?

Jis rašo, jei norime susipažinti su alchemija, turime sugebėti sutikti su tuo, ką netikėtai atkapstys mūsų fonetinė kumelė. Taip ir darykim…

Fulcanelli aprašė vieną labai įdomų pavyzdį, kai, karnavalo proga, Prancūzijoje reikėjo išrinkti žiemą (o žiema prancūziškai hiver), į priekį išėjo su didžiule raide “I”. Žalia prancūziškai verre. Vadinasi, žiema prancūziškai, kažkuria prasme yra žalia I . Tokiu rebusiniu būdu galime rasti daug, iš pirmo žvilgsnio absurdiškos, bet įdomios informacijos. Ši Fonetinė kabala taip pat parodo, kodėl alchemija ir mokslas niekada neturės nieko bendra. Bet, grįžkime prie Dianos.

Dianos archetipas – tai operatoriaus (alchemisto, vyro) sesers archetipas. Nesvarbu, ar alchemistas turi realią seserį, bet kuriuo atveju jis turi seserį “jį lydinčią jo dvasinėje naktyje”. Traklis yra parašęs tokią eilutę: “Ir iki šiol dvasinėje mano naktyje skamba sesers mėnulio balsas”.

Aš minėjau alchemijos principus, Merkurijų ir Sierą. Merkurijus – moteris, Siera – vyras. Kokios sieros savybės? Ji sausa ir karšta. Merkurijus – drėgnas ir šaltas. Merkurijus – kažkas tąsaus, besilydančio, išgaruojančio. Graviūrose jis žymimas sparnuotu drakonu. O siera, todėl, kad ji sausa ir karšta, suteikia formą, kvapą, spalvą, sumaterializuoja viską, su kuo susiduria. Toks yra vyriško intelekto priėjimas gamtai pažinti. Siera suteikia gamtai formą, kai ši save pažinti leidžia. Merkurijaus ženklas turi pusmėnulį. Jis moteryje yra tuo, kas absoliučiai reikalinga vyrui. Tai – jo sesuo, kurią jis privalo ištraukti iš savo dvasios nakties ir su ja susijungti filosofine jungtimi. Jei tai pavyksta, įvyksta androgino procesas… Aplink moterį randasi juoda magnio emanacija. Jos sudedama dalis – moters erotinė trauka. Vyras prieš ją bejėgis. Ir tada jo ugnis ima dingti ir jis po truputį miršta. Jam reikia iš kažkur pastoviai traukti papildomas jėgas…

Tai štai, susijungus su seserimi, kuri vadinama Diana (alchemija ją vadina “mūsų Diana”), alchemikas arseninę sierą paverčia į baltąją sierą. Arba siera, kuri nedega. Alchemijoje tai simbolizuojama vienaragiu. Čia baigiasi nigredo – juodasis opusas – alchemikas gauna jam būtiną baltą sierą.

Dažnai graviūrose, gobelenuose mes matome vaizdą: mergelė ir vienaragis. Tai yra baltosios sieros, arba sieros, kuri nedega, idėja. Ir idėja sesers, kuri, žinoma, kol kas dar mergelė. Žymioje Valentino Andre knygoje “Cheminės Johano Rozenkreicerio vedybos”, išleistoje XVIIa. yra įdomios graviūros. Pirmojoje Liūtas, prie fontano, laikantis kalaviją. Aišku, jog tai – grynos vyriškos ugnies simbolis. Antrojoje prie jo artėja baltas vienaragis, ir tada, savo letenomis liūtas sulaužo kalaviją ir meta jį į fontaną. Aišku, kad įvyksta I transformacija, ir kad “juoda ir raidė A” pereina į “baltą ir raidę E”…

Kas vyksta toliau, jau sekančių paskaitų tema.

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji