infa.lt

Facebook nuotrauka

Liberalų Sąjūdžio pirmininko (buvusio), Remigijaus Šimašiaus pranešimas socialinio tinklo Facebook paskyroje, kur jis praneša apie savo pavaduotojų ir savo paties atsistatydinimą iš partijos vadovybės. Tekstas neredaguotas:

Kartais reikia atsitraukti žingsnį atgal tam, kad vėliau galėtum žengti du į priekį.

Sąmoningu liberalu tapau kokių šešiolikos, kai į rankas papuolė Hayeko „Kelias į vergovę” ir padrikas idėjas sustatė į vietas. Nuo to laiko laisvės idėja man tapo vis labiau pažįstama, vis brangesnė, vis labiau saugotina.

Paradoksas, tačiau ši asmeninės laisvės idėja, nors ir vertė bodėtis valdžia ir politika (jų kišimasis į žmogaus gyvenimą yra atgrasus), tačiau galiausiai mane patį atvedė į politiką. Kas jei ne aš? – tai buvo klausimas, į kurį atsakymo nėra. Ir tai reiškė, kad turiu imtis atsakomybės.

Šis „kas, jei ne aš”, lėmė ir tai, kad prieš beveik pusantrų metų ėmiausi atsakomybės vesti Liberalų sąjūdį iš giliausios krizės. Žinojau, kad bus sunku, o kelias bus ilgas, bet laisvės idėja man per brangi, kad būtų palikta stenėti patvoryje, kai ją suspardo godumas, neatsakingumas ir arogancija.

Buvo labai sudėtingi ir kartu labai įdomūs pusantrų metų man, kaip partijos pirmininkui. Ne kartą teko neigti oponentų gandus apie mūsų partijos mirtį. Negailėjau asmeninės reputacijos norėdamas įrodyti, kad nereikia klijuoti etiketės ant visos partijos, kai joje – daugybė patikimų, sąžiningų, idėjos vedinų žmonių. Politiniams oponentams šaudant į mūsų nugarą ir šokant viliotinį mūsų rinkėjams, teko priimti ir sudėtingų sprendimų, kurių nauda, esu tikras, ryškiau pasimatys tik ilgesniu laikotarpiu, todėl ne visiems įžiūrima iškart.

Kas dar per tą laiką įvyko?

Pavyko sutelkti liberalus bendram tikslui.

Pavyko pasiekti solidžią pergalę – partija per parlamento rinkimus pasirodė geriau nei bet kada anksčiau (kas tuo metu tikėjo, kai sakiau, kad liberalų frakcija Seime bus didesnė nei anksčiau?).

Pavyko pasitvirtinti ir įdiegti tokį skaidrumo standartą, kokio neturi jokia kita partija, todėl šiandien, kad ir kaip keistai skambėtų vakarykščio VRK sprendimo kontekste, Liberalų sąjūdis yra skaidriausia partija Lietuvoje – tai sakau nė kiek neperdėdamas.
Remigijus Šimašius

Ir svarbiausia – pavyko apginti liberalizmo idėjas: jų niekas nenurašė ir jomis tiki.

Tačiau buvo ir darbų, kurie nepavyko – ir keičiant pačią organizaciją vis dar yra ką padaryti, ir užtikrinant, kad visi liberalų politikai būtų ne šiaip politikai, o tikri laisvės vėliavnešiai.

Didžiausia spraga pasimatė ten, kur mažiausiai tikėjausi – artimoje komandoje.

Aš galiu atiduoti visą save vardan teisingo tikslo. Ir atiduodu. Tačiau efektyviai dirbti galima tik komandoje. Vakar skambus ir visų partijų ateičiai atsiliepsiantis VRK sprendimas užgožė kitą, man asmeniškai svarbesnį įvykį – likus pusvalandžiui iki vieno iš svarbiausių įvykių partijoje, kai ėjau aiškintis dėl buvusių kolegų kadaise priveltų klaidų, turintys būti artimiausi bendražygiai praneša, kad traukiasi iš Liberalų sąjūdžio vicepirmininkų pareigų. Teigdami, kad reikia „paskatinti būsimus pokyčius“.

Savaime suprantama, kad savo pavaduotojų Petro Auštrevičiaus, Vitalijaus Gailiaus ir Marcijono Urmono pareiškimą priimu rimtai bei neslepiu – to nesitikėjau. Man atrodo, tikiuosi, neteisingai, kad už skambių frazių tame pareiškime slepiasi noras atsiriboti, nusimesti atsakomybę, užsiimti stebėtojo, o ne sprendimų priėmėjo poziciją. Tas pareiškimas nėra vieno žmogaus spontaniškas sprendimas, o dalies vadovybės pasitraukimas, todėl nereaguoti negaliu.

Aš pritariu, kad reikia judėti pirmyn, ir dar sparčiau. Aš manau, kad esamoje situacijoje reikalingi greitesni partijos pirmininko rinkimai. Iki jų aš apsispręsiu, ar kandidatuoti. O kol kas priimu sprendimą pasitraukti iš partijos pirmininko pareigų.

Labai tikiuosi, kad Petras Austrevicius nepabūgs ir imsis atsakomybės laikinai iki pirmininko rinkimų vadovauti partijai. Tai būtų logiška po vakarykščio pareiškimo. Ir esu tikras, kad partija, nepaisant visų užgriuvusių problemų, ir toliau bus liberalizmo vertybių nešėja, prie ko prisidėsiu ir aš pats, kiek tik galėsiu. Ir jokie greitu metu politinėje scenoje pasirodysiantys pseudoliberalai maitvanagiai, nesulaukiantys partijos numarinimo, neatims rinkėjų iš tikrojo liberalizmo.

Greta liberalių vertybių, dabar visas mano dėmesys – į Vilnių, kuriame performuojama darbo komanda, keičiasi aukščiausias pareigas užimantys asmenys, ir visa tai tam, kad čia galėtume judėti spartesniu tempu. Pokyčiai baigsis jau kitą savaitę, tada visu greičiu pirmyn.

Aš pats esu liberalas ir, matyt, būsiu iki gyvenimo galo. Buvau aktyvus eilinis partijos narys, ir man tai patiko. Žinau, kad būdamas Vilniaus meru, aktyviu liberalizmo gynėju, nuosekliu ir komandišku partijos nariu, vardan laisvės idėjų galiu padaryti labai daug.

Ir tai padarysiu. Liberalizmo priekinėse linijose išlieku, ir pasieksiu, kad liberalai taptų stipriausia politine idėja ir stipriausia politine jėga Lietuvoje.

Tu ne cede malis sed contra audentior ito! (Ludwig von Mises)