infa.lt

Martinas Heidegeris – profesorius, ir Hana Arendt – studentė

Martinas Heidegeris – profesorius, ir Hana Arendt – studentė

rugsėjo 28
01:05 2017

Martinas Heidegerisiš R.Safranski knygos „M.Heidegeris ir jo laikmetis“:

Nors Heidegeris E.Husserl‘į dar vis viešai vadino savo mokytoju ir naudojosi tuo, jog šis jį visur rekomendavo ir gyrė, savo viduje Heidegeris nuo jo jau buvo atitrūkęs tiek, kad susirašinėjime su K.Jaspersu, ir E.Husserl‘į jau priskiria prie „šamanų filosofijoje“, kuriuos kritikavo ir prieš kuriuos kovėsi: „(…) Husserl jau visai išklydo iš kelio, jei jis iš viso kada nors žinojo kokiu keliu eina, dėl ko aš paskutiniu metu vis labiau abejoju – jis kalba apie tokius savaime aiškius dalykus, jog man jo gaila. Jis gyvena misiją būti Fenomenologijos pradininku, nors niekas nežino, kas tai yra (…)“.

Tuo tarpu Husserl jam siūlytos garbingos profesūros Berlyne atsisakė. Matomai, jo poreikis „Berlyne įsitaisius išganyti likusį pasaulį“ nebuvo toks didelis, kaip Heidegeris galvojo. Greičiausiai čia jis pats savo ambicijas buvusiam mokytojui prirašė.

1923m. rudenį M.Heidegeris ėmėsi darbo Marburgo universitete, 1928m. pavasarį tą universitetą vėl paliko, grįžo į Freiburgą, kur užėmė Husserl’io vietą. Apie tą laikotarpį jis skirtingais momentais yra atsiliepęs skirtingai. Daug vėliau, po ilgo laiko tarpo, asmeniniuose pokalbiuose Heidegeris tuos metus įvardino kaip “labai jaudinančius, labai koncentruotus ir permainingus. Taip pat laimingiausius savo gyvenime.” O kol kas jis rašo Jaspers’ui: „universitetas nuviliantis, studentai naivūs ir nemotyvuoti; ir, žinant, jog aš daug dirbu negatyvumo tema, čia turiu puikią progą išstudijuoti, kaip atrodo “niekas”.

Žiemą, Marburge Heidegeris slidinėdavo, – ateidavo dėstyti anksti ryte dar apgaubtas šviežio slidinėjimo oro. Vasarą jis dėvėjo įžymųjį odinį švarką ir kelnes iki kelių, kas buvo nuoroda į jo Wandervogel mentalitetą. Studentai tą jo aprangą vadino “egzistenciniu kostiumu” – jį buvo sukūręs tapytojas Otto Ubbelohde, ir Gadameris apibūdino kaip “turintį panašumo į valstiečio gerąjį rūbą sekmadieniui.”

Ėmęs dėstyti Marburge Heidegeris tuoj pat rado kontaktą su „Akademische Vereiigung Marburg“ – jaunimo grupe, kuri buvo prieš oficialumo dvasią, prieš tradicines studentų korporacijas, atmetė “senių miesčionišką mentalitetą”, svarbiais laikė savęs išvystymo principą ir tai, kad jaunimas prisiimtų atsakomybę sau; taip pat siekė interdisciplinarinio studijų idealo – apjungti atskiras profesines studijas į vientisą mokymosi procesą. Socialiai politiškai žiūrint, jie buvo orientuoti kairėn, tikrumą vertino labiau, nei visuomenėje priimtas etiketo normas. Heidegeris kvietėsi šiuos studentus net pas save į namus, šventė kartu.

Buvęs Heidegrio studentas Buggenhagen prisiminimuose plačiai aprašė, kaip juos tada paveikė šitas naujas balsas filosofijoje, kuris tik po 1932m. publikuoto Jaspers veikalo gavo pavadinimą “egzistencijos filosofija“: tai buvo kaip išlaisvinimas iš kaip bukinančio įvardijamo universalaus racionalizmo, ir kaip padrąsinimas pačiam į viską žiūrėti kitaip. Ir visiems jiems tas kitaip labiausiai ir patiko. Nes Heidegeriui nebuvo aktualu jiems perduoti kažkokias savo asmenines nuomones, išreikšti save ar duoti psichologinius patarimus – tai paaiškėjo labai greitai ir, kas to tikėjosi, liko nuvilti. Kas iš Kanto buvo išmokęs, jog teisinis žinių pagrindas yra protas, galėjo dabar suvokti, jog pagrindas slypi nepakeičiamoje ir nesukaitaliojamoje individualioje egzistencijoje. T.y. ne bendrinėse abstrakcijose, bet individualume.

Taip pat, Heidegio paskaitų klausant, greit paaiškėjo, jog filosofijos negalima išmokti „iš išorės“, kaip tradicinės akademinės medžiagos. Žinoma, jo paskaitose pakako intimiduojančio moksliškumo citatų, bet matėsi, jog ne jos svarbiausia: su žiniomis jis elgėsi jų nesureikšmindamas. Buggenhagen prisimena, kaip ji tada staiga pagalvojo, kad „šitas filosofas yra išprotėjęs Aristotelis, kuris stebino, nes savo mąstymo didybės jėgą kaip tik kreipė prieš savo mąstymą ir mąstydamas tikino visai nemąstantis, bet esantis, egzistuojantis.“

Tik ši jo egzistencija daugeliui studentų taip ir liko paslaptis, ir geriausia, kas jiems liko daryti, tai leistis ieškoti tokio pat paslaptingumo savyje.

1924m. pradžioje į Marburgą atvyksta aštuoniolikmetė žydaitė studentė susidomėjusi Heidegeriu – Hana Arend. Ji buvo kilusi iš asimiliuotos vidutinės klasės Kionigsbergo žydų šeimos, Jos smalsumas filosofijai radosi jau paauglystėje, ji skaitė Kanto „Proto kritiką“, mokėjo graikų ir lotynų kalbas taip gerai, jog buvo įkūrusi klasikų tekstų skaitymo klubą. Dar prieš eksternu išlaikydama baigiamuosius egzaminus Kionigsberge, ji klausė paskaitų Berlyne ir skaitė Kierkegaardą.

Filosofiją ji pergyveno kaip didžiulį nuotykį, o apie M.Heidegerį išgirdo ir juo susidomėjo būdama Berlyne. Savo pažo šukuosena ir madingais rūbais H.Arend Marburge traukė visų dėmesį. Iš jos akių „sklido įtikinanti jėga“ , kaip rašė Benno van Wiese, trumpai buvęs jos draugu, ir „jose buvo galima praktiškai paskęsti ir nebeišplaukti“. Dėl savo dažnai nešiojamos elegantiškos žalios suknelės, H.Arend buvo studentų vadinama „žaliąja“. Yra ir dar daugiau paliudijimų apie jos darytą išskirtinį įspūdį, pvz, H.Jono. O taip pat ir „intensyvumo, tikslingumo siekis, kokybės pojūtis, ieškojimas esmės, gilumos“ – tai suteikė jai kažką magiško.

Ji gyveno palėpėje netoli universiteto. Tenai nuo 1924m. vasario ji ir priimdavo savo filosofijos mokytoją Heidegerį. Giliausioje paslaptyje, kai net geriausi draugai negalėjo to žinoti. Elzbieta Ettibger rekonstravo šią jų istoriją iš H.Arend palikimo, cituodama jos laiškus ir perpasakodama Heidegerį, kurio laiškai nebuvo leidžiami publikuoti. Hana Arend buvo iš karto ir absoliučiai pakerėta vyro, kuriuo žavėjosi. Jis nustatė jų santykių taisykles, ir jinai jų laikėsi. Visiška paslaptis buvo svarbiausia – Arend neišdrįso iš Heidegerio norėti, kad jisai pasirinktų ją.

Tų metų vasarą Arend praleido Kionigsberge ir iš to laiko yra išlikęs jos tekstas – autoportretas, kalbantis apie jų meilę, „kuri dar nėra iš tikro į pasaulį atėjusi. Kažko labai pagrindinio trūksta“ – tai, ką ji vėliau rašydama „Vita activa“ pavadins „erdve tarp dviejų žmonių pasaulyje“: „aistroje, kai meilė griebia tiktai kito žmogaus asmenį, jų tarpusavio erdvė pasaulyje, kuria esame sujungti, ir kuri, tuo pačiu mus ir skiria, sudega tos aistros liepsnoje. Mylimieji neturi pasaulio erdvės, tarp jų ji – sudegusi – ir tai yra tai, kas juos skiria nuo kitų žmonių.“ Ir, ši erdvė gali būti sunaikinta ne tik aistros, ją gali sunaikinti ir išorinės aplinkybės – pavyzdžiui, reikalavimas laikytis paslaptyje. „jei meilė savęs negali rodyti, jei nėra jos liudininkų, kartu dingsta ir kriterijus, pagal ką skirti tikrovę ir įsivaizdavimą.“

Heidegeris buvo 17 metų vyresnis, dviejų sūnų tėvas, vedęs garbės trokštančią moterį, kuri akylai saugojo šeimos reputaciją ir įtariai žiūrėjo į studentes merginas, būriais besisukančias aplink jos vyrą. Ypač nedraugiškai ji elgėsi su H.Arend – dėl to, žinoma, kad Heidegeris jai buvo ypač palankus, bet ir dėl to, kad ji buvo žydaitė – jau tada Heidegerio žmona buvo žinoma antisemitė.

Laiškuose Heidegeris vis tvirtino, kad H. Arend jį geriau supranta nei bet kas kitas, bet, ji suprato jį geriau net nei jis pats save. Su laiku ji, kaip mylimiesiems ir dera, papildys jo filosofiją ir jai suteiks dar vis trūkstamo pasaulietiškumo. Į užbėgimą mirčiai už akių ji atsakys gimimo filosofija; į egzistencinį solipizmą (jemeinigheit) ji atsakys pliuralizmo filosofija; į griūvančio žmonių pasaulio kritiką ji atsakys amor mundi. Į Heidegerio lichting ji atsakys iškeldama „viešą atvirumą“. Tik tokiu būdu iš Heidegerio filosofijos pasidarys visuma, bet jisai to nepastebės. Jis H.Arend knygų neskaitys ar jas tik pavartys, o jei ką perskaitys, tai jį tiktai žeis, bet tai bus vėliau.

Dabar Heidegeris ją myli ir mylės dar ilgai; jis žiūri į ją rimtai, kaip į jį suprantančią moterį. Ji tapo jo Sein und Zeit mūza, Heidegeris prisipažino be jos knygos parašyti nebūtų galėjęs, bet nei akimirkai jam nekilo mintis kažką iš jos išmokti… Kadangi Heidegeriui svarbūs jų susitikimų akimirksniai, o ne Haną Arend visą laiką turėti šalimais – tą vaidmenį jau užėmusi jo žmona – 1925m. pradžioj jis jai pasiūlo išsikraustyti, pavyzdžiui, į Heidelbergą, kur dėsto jo draugas K. Jaspers – ne užbaigti santykius, bet tik erdvinio atstumo sukūrimas. Pati ji jau irgi galvojo Marburgą palikti, bet dėl kitos priežasties: gal tikėjosi, kad Heidegeris norės ją sulaikyti, o dabar jis ją įžeidžia pats pasiūlydamas jai išvykti, bet čia įsimaišiusios ne tik taktinės priežastys.

Po dešimt metų laiške Heinrich Bluchner, kuris jai bus viskas – mylimasis, draugas, brolis, tėvas, kolega – ji rašė: „iki šiol negaliu patikėti, jog galėjau gauti abu, didžiąją meilę ir savąją tapatybę… ir vis tiek, turiu vieną tik po to, kai turiu ir kitą. ir tik dabar pagaliau žinau, kas yra laimė.“ Tik sąjungoje su H.Bucher, irgi tremtiniu, buvusiu komunistu, kuris vėliau Amerikoje, būdamas autodidaktas, gavo filosofijos profesoriaus vietą, tik su šiuo intelektualiai charizmatišku, suvereniu ir karštos širdies žmogumi ji išgyveno ir vienybę, ir buvimą iš tikro savimi. Su Heidegeriu tai nebuvo įmanoma. Norėdama apsaugoti save, ji stengiasi Heidegerį palikti, bet negali nuo jo atsiplėšti; nuslepia savo naują adresą, bet slapta tikisi, jog jis ją atseks ir suras.

Hana Arend neslepia nuo Heidegerio savo įsimylėjimų (pvz, Benno van Wiese), vėliau – santykių su Giunter Anders, ir jaučiasi pažeminta jo reakcijos: jis ją sveikina, ir toliau, nekreipdamas dėmesio, skiria susitikimus. Tuo duodamas suprasti, jog jis ir jų aistra stovi aukščiau visokių mažesnių aistrų ir kasdienybės, kurioje ji susipainiojusi. Ir jau visai jis nepastebi, jog visa tai tėra jos beviltiški bandymai nuo jo išsivaduoti, o jei ir būtų pastebėjęs, bent jau taip jai rodėsi, jo elgesys liudija demonstravimą, kokia stipri jo įtaka jai… o paskui įsikišo likimas ir išskyrė juos daugybei metų. Nors mūzos arti nebeliko, Heidegeris darbinio įkvėpimo neprarado ir „Sein und Zeit“ išvydo šviesą 1927m.

1938m. kai E.Husserl mirė vienišas, iš filosofijos fakulteto jo kremacijos ceremonijoje dalyvavo vienas žmogus. Ir tai nebuvo Heidegeris, kuris gulėjo lovoje, sirgdamas. Tą patį vakarą ekonomistas Karl Diehl nedideliame kolegų rate Husserl paminėjo kalba – K.Diehl save ir savo draugus visada vadino „padorių žmonių fakultetu“. 40- tųjų pradžioje Heidegerio leidėjas iš jo pareikalavo nuimti nuo titulinio „Sein und Zeit“ puslapio dedikaciją E.Husserl, ir jis liko ten paminėtas tik į pastabas įtrauktoje padėkoje.

Bet, grįžkime į 1933 metus. Kova dėl naujo universiteto modelio tada kažkuo primena ir studentų maištus 1967m. M.Heidegeris pabrėžtinai atstovauja jaunimo judėjimą, yra į ateitį žygiuojančių studentų vedlys. „Egzistenciniu kostiumu“ vilkintis Heidegeris, prieš kandžių pagraužtas kolegų togas. Profesiniuose susiėjimuose Heidegeris supriešina nac. socialistų studentų atstovus su profesoriais ir remia asistentų, jaunesniųjų mokslinių bendradarbių savarankiškumą: jų valanda išmušė, – dabar įmanoma išsipildyti ir jų svajonėms.

Nepamiršta net ir pagalbinio universiteto personalo. Heidegeriui profesorių galios nuvertimas reiškia jo paties kovos prieš miesčionišką idealizmą ir moralizmą, prieš pozityvistinį įsigalėjimą ir profesinę specializaciją, tęsinys. 1967m. studentų maištuose šios temos irgi buvo aktualios. Prieš ką tada Heidegeris kovėsi, 1967m. studentai tai vadino „profesiniais idiotais“ ir kritika tada skambėjo: „vidutinė klasė yra pavyzdys, jog koncentracija į siaurą profesionalizmą eina kartu su nesidomėjimu visuomene, kurioje gyvename.“

Heidegeris irgi kalba apie mokslo atsakomybę prieš visuomenę, nors ir formuluoja ne visai taip: „svarbiausia Vokietijos universitetų pareiga yra pastatyti naują dvasios pasaulį vokiečių tautai. Tai naujas darbas savo prasme ir svarbiausias savo reikšme.“1967m. studentų judėjimo idealas buvo taip vadinamo “skirtumo tarp protinio ir rankų darbo“ panaikinimas. Toks buvo ir Heidegerio idealas.

1933m. savo, kaip Freiburgo universiteto rektoriaus inauguracinėje kalboje pavadinimu “Vokiečių studentas kaip darbininkas“ jis polemizavo su intelektualų išpuikimu. Studentas savo studijas turėjo pašvęsti ne privačiai savo naudai ir karjerai, bet nuolat savęs klausti, kaip savo tyrimais ir žiniomis gali būti naudingas šaliai ir tautai. Ilgainiui iš čia kyla tokie fundamentalūs potyriai, kaip tikrumas gyvenime ir draugystė tarp kolegų. Studentas į save ir į studijas turi žiūrėti kukliai, kaip į darbą. Bet turi ir iš tikro stengtis dirbti – nac. socialistinė valstybė yra dirbančiųjų valstybė.

Keista? – Heidegeris, iki šiol tikrą mokslo dvasią ir filosofiją visaip stengęsis išsaugoti jų naudingumo ieškotojų nepaliestomis, į praktiką nesukoncentruotomis, taigi visa tai nori instrumentalizuoti tautos labui. Kažkada karikatūrizavęs filosofijos koncentravimą į amžinas vertybes ir miesčioniškus idealus, vadinęs tai paskutine priešmirtine jos stadija, o dabar į priekį jau iškelia tautinio išsilaikymo vertybę, jos vardu filosofiją stiprina, jog pagrindu kolegialumą grindžia…

Įdomu, jog tiek tada Heidegeris teigė, jog „dvasios darbininkai turi mokytis iš dirbančių rankomis“, tiek 1967m. kėlė „neatitrūkimo nuo bazės, nuo pagrindų“ programą… Pasisakyme studentams Tubingen universitete 1933m. Heidegeris kalba apie kovą už naują tikrovę kaip meno kūrinio kūrimą. Universitetus reikia apleisti, jie yra „tuščia sala tuščioj šaly“, bet, kas kovoja, randasi kaip ir vykstančio darbo ir gimstančio rezultato viduje. Ir jo gyvenimas yra prasmingas, ir jis yra teisėtas kovose gimusios tautos teisybės šeimininkas.

Dar kartą trumpai. „Sein und Zeit“ Heidegeris aprašė žmogaus egzistenciją elementariausiame lygyje, dar elementaresniame, nei istoriniai skirtumai ir individuali gyvenimo tematika. Taip pat jis ir jo kolegos 30- aisiais išanalizavo nuobodulio ir baimės nuotaikas, kaip buvimą pasaulyje kaipo tokį, o ne pritaikydami jį individualioms situacijoms. Kartais – atsitiktinai? – Heidegeris ir iš „kartu buvimo“ temą padarydavo, bet jis visada galvoja apie žmogų vienaskaitoje: ir jo buvimas visada irgi buvo vienaskaitoje, ir jo pasaulis, ir jo buvimas pasaulyje.

Bet tarp žmogaus ir didžiosios visumos – būties, dvasios, istorijos – yra dar viena, tarpinė teritorija, kurioje žmonės egzistuoja daugiskaitoje: jų daug, skirtingų, su skirtingais interesais, savo veikloje susitinkančių ir, tokiu būdu sukuriančių tai, kas gali būti vadinama „politine realybe.“ Ir jos Heidegerio būties panoramoje nesimato, nėra. Yra tik dvi egzistencijos formos, tikra ir netikra, aš ir kitas. – tai sena filosofijos mistifikacijos tradicija, visada kalbėti apie žmogų, kai iš tikro yra tiktai žmonės, daugiskaita. Vietoj to, kad įskaitytų fundamentalią žmonių pasaulio daugiskaitą, Heidegeris išsilenkia į kolektyvinę vienaskaitą – tautą.

„Sein und Zeit“ egzistencinį patosą sudaro vienatvė, bet, jei tauta tampa kolektyvine vienaskaita egzistencijoje, tai ta vienatvė teoretinėje tautos vienaskaitoje vis tiek išnyksta. Heidegeris su egzistenciniu patosu atsisveikinti nenori, todėl renkasi sceną, kur ryžtingoje vienatvėje gali egzistuoti visa tauta. Vokiečių tauta vieniša tarp kitų tautų, revoliucijos būdu drįsusi įžengti į nežinomybę toliau, nei kitos tautos. Jau rektoriaus Heidegerio kalbose tai girdėjosi: tauta, pulkais, formacijomis, divizijomis yra išžygiavus po tuščiu Zarathoestros dangumi, bendruomenė siekianti prasmės beprasmybėje. Vokiečių tauta – metafizinė tauta.

Kitokį, nei Heidegerio politinį mąstymą išvystys H.Arend ir jo pagrindu bus „būti kartu visiems, nors ir skirtingiems“. O kol kas, vietoj to, kad mastytų politiškai, Heidegeris iš tikro užsiėmė istorijos gnostika. Jei jis būtų pats matęs, kad jam trūksta politinių sąvokų, tai dar būtų buvę nieko. bet jis nebuvo apolitiškas. Jis tik painiojo istorijos gnostiką su politiniu mąstymu. Todėl jo politinės kalbos mums dabar taip abejotinai skamba.

1933m. Heidegeris gavo pasiūlymą pereiti dirbti į Berlyno universitetą. Kai kažkur, antrame plane švietimo tarnybose cirkuliavo psichologo Jaensch, Heidegerio kolegos iš Marburgo laikų, raportas. Jame Heidegeris buvo vaizduojamas kaip “pavojingas šizofrenikas”, kurio raštai yra “psichopatologiški dokumentai”. Heidegerio mąstymas iš esmės esąs žydiškas, talmudistiškai konservatyvus, kas paaiškina, kodėl ypač žydams jis taip labai patinka.

Heidegeris egzistencijos filosofiją pritaikęs nac. socializmo tendencijoms. Po metų, kai Heidegeris kandidatavo į Dėstytojų akademijos rektorius, tas pats autorius rašė antrą raportą, įspėjantį dėl Heidegerio “šizofreninio pliurpimo”, banalybes pateikiančio taip, jog susidaro įspūdis, kad jis kalba apie kažką labai svarbaus. Heidegeris, atseit, yra grynas revoliucionierius, ir todėl reikia turėti omeny, jei pas mus revoliucija kažkokiu momentu sustos, jis neliks stovėti mūsų pusėje, bet vėl pakeis spalvą… Ernst Kriech, pretendavęs būti oficialiu nac. socializmo filosofu, Heidegerio poziciją charakterizuoja kaip “metafizinį nihilizmą” – tik jo 1934m. rašyta kritika yra atvirai skelbta laikraštyje:

“Heidegerio pasaulėžiūrinį pagrindą nulemia sąvokos rūpestis ir baimė, abi nurodančios į nieką. Jo filosofijos prasmė yra ryškiai ateistinė ir metafiziškai nihilistinė, kaip tai dažnai sutinkama pas žydų rašytojus, ir sudaro galimybę veistis nepasitenkinimui ir vykdyti vokiečių tautos griovimą. “Sein und Zeit” Heidegeris sąmoningai filosofuoja apie kasdienybę – joje nėra nieko apie tautą ar valstybę, rasę ar kitas mūsų nac. socialistinės pasaulėžiūros vertybes. Jei lyginsime “Sein und Zeit”(1927) ir “Was ist Mataphysik?”(1931) su jo rektoriaus kalba, matysim jo prisitaikėliškumą prie 1933m. situacijos” – Žodžiu, politinės galios centruose Heidegeris buvo matomas, kaip nac. socializmą žaidžiantis, vaizduojantis.

Galiausiai Heidegeris padėkojo ir vietos Berlyne atsisakė. Jis nenorėjo palikti reformų Freiburge – “jei aš pasitrauksiu, viskas Freiburge sužlugs”. Tik, pačiam Freiburgo universitete buvo galvojama kitaip: dauguma profesūros nieko kito ir nenorėjo, kad tik jis išvyktų, ir geriau šiandien, nei rytoj apleistų rektoriaus kėdę. Jie nemėgo tvirto jo cirkuliarų tono, šūkių ir raginimų. Dėstytojų korpusas buvo pasiruošęs prisitaikyti prie naujo politinio klimato, kad tik nieko nereiktų keisti iš esmės, nei dėstyme, nei moksliniuose tyrimuose.

Nuo 1938m. K.Jaspers, savo laiku buvęs H.Arend kaip tėvas, nebeturėjo nuo jos jokių žinių. jis jau buvo beveik praradęs viltį, jog ji išgyveno, kaip rašė pats pirmame pokariniame laiške. Ir H.Arend atsakė: “nuo tada, kai žinau, kad jūs abu (Jaspers ir jo žmona) tą pragaro spektaklį išgyvenote sveiki, šiame pasaulyje pasijutau vėl labiau kaip namuose”. Visi gyveno toliau, suprasdami, kad jiems dar gerai pasibaigė. H.Arend rašė, jog ji vis dar be pilietybės ir “nei jokia prasme netapusi respektabili”. Ir vis dar laikosi nuomonės, jog “žmogaus vertas gyvenimas šiandien yra galimas tik visuomenės pakraščiuose”.

Ji kažkiek perdėjo, nes JAV kaip politinė publicistė ji jau buvo žinoma. Bet jos materialinės gyvenimo sąlygos Niujorke buvo kuklios, kas jai nesutrukdė Jaspers ir jo žmonai pasiųsti po tris maisto paketus kiekvieną mėnesį. – K.Jaspers po karo staiga buvo tapęs labai gerbiamu dėl to, kad naciai jį buvo paskelbę priešu ir ieškomu, per naktį jį pavertė vos ne vokiečių tautos sąžine, ką jisai tik pradžioje jautė kaip išbandymą ir apsimetinėjimą. Žodžiu, su jaspers Hana Arend sukontaktavo tuoj pat po karo. Bet ne su Heidegeriu.

Dar prieš turėdama bėgti iš Vokietijos ji matė, kaip jis buvo tapęs universiteto rektoriumi ir sistemos dalimi. O ką ji paskui girdėjo Amerikoje, panašu, kad rodė, jog jis tokiu ir pasiliko. Tremtyje H.Arend praktiškai buvo neįmanoma laikytis už to “neišraunamo”, kas ją su Heidegeriu jungė. Kaip ji galėjo likti ištikima Heidegeriui, politiškai turėdama jį priskirti prie savo persekiotojų, neprarasdama pagarbos pati sau? – Ji bandė nuo jo išsivaduoti, su juo “atsiskaitydama” – kol, po pirmo asmeninio pokarinio susitikimo palengvėjusia širdimi galėjo užrašyti “šis vakaras ir šis rytas yra viso mano gyvenimo patvirtinimas.” 1949m. kovo mėnesį baigėsi Heidegerio denacifikacijos procesas nuosprendžiu: ”Plaukė pasroviui. Jokios baudžiamos atsakomybės netaikyti”. 1951/52 m. žiemos semestrą Heidegeris vėl skaitė paskaitas Freiburgo universitete.

1949m. lapkritį H.Arent atvyko į pokario Europą su Žydų kultūros atstatymo komisijos pavedimu. Gruodį aplankė Jaspers šeimą Bazelyje ir tik tada jie sužinojo apie H.Arend meilės santykius su Heidegeriu: “mes, du geriausi Heidegerio draugai, sėdim čia ir dabar jį apkalbam.” Su Heidegeriu H.Arend susitiko 1952m. Ji matė savo vaidmenį jo atžvilgiu – ginti ir išsaugoti “gerąjį” Heidegerį, padėti jam likti produktyviu.

parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

Vertėjos pastabos:

Kad H.Arent išgelbėjo Heidegerio filosofiją nuo pasmerkimo ir pamiršimo, kad ji išliko nepažymėta kaip nacistiškai žalinga ir yra mums prieinama dabar, yra vienareikšmiškai didžiulis H.Arend nuopelnas. Bet statyti ją ir jos veikalus į vieną eilę su Heidegeriu jau yra politinė konjunktūra.

Ši biografija rašyta vokiškai ir pirmoje eilėje vokiečiams, o ir teisinti ar dangstyti Heidegerio palikimą vis dar reikia, ypač amerikiečių suformuotame dabartiniame politinio korektiškumo klimate – ar apskritai kada nors bus įmanoma filosofiją studijuoti pagal jos turinio vertę, nepolitizuotą ir neideologizuotą?

Galima rašyti, ir autorius ir surašo, ko Heidegerio filosofijoje trūksta, kad ji būtų politiškai korektiška mūsų laikais. Bet, turint omeny jo genijų ir lygį, visai kitokį ir visai naują, į kurį jis pastatė filosofiją, sakyčiau, – ko jo filosofijoje nėra, to, matomai, ir nėra iš viso…

H.Arend, iš politinės apžvalgininkės tapo politine ir vedančia filosofe kaip tik Heidegerį amerikiečiams ir jaunajai kartai aiškindama, o visas aiškinimas susidėjo iš to, kad ji užpildė dabartinės konjunktūros įtakoje Heidegerio filosofijoje atseit pasimačiusias ar atsiradusias tuštumas.

Bet, tikrumo ieškantiems Heidegerio filosofija kelią parodė, veikalai prieinami, o H.Arend ir kokia ten dar S.Sontag, gali būti, kad ateis laikas , kai dar jos turės atsakyti už šitą laiką, kuriame dabar gyvename, ir kurį ir jų “filosofijos” suformavo.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Martinas Heidegeris - profesorius, ir Hana Arendt - studentė* - nuoroda: https://infa.lt/17840/martinas-heidegeris-profesorius-ir-hana-arendt-studente/