infa.lt

John Barger. Šunų ir fotografijos mylėtojams. Apie Pentti Sammallahti (1 dalis)

07 rugsėjo
01:01 2017
Žmogus kelyje

Nuotrauka: Pentti Sammallahti

Geri tekstai neišvengiamai atveda prie gerų fotografų (I dalis)

Pentti Sammallahti, žinomiausias pasaulyje šiuolaikinis suomių fotomenininkas, 2014 metų interviu The Guardian korespondentui pasakojo apie geriausia laikomą savo nuotrauką „Šiaurės Rusija blogu oru – ledo rūkas“: buvo apie minus dvidešimt, kai aš fotografavau. Rūkas, kurį matote, iš tikro yra ledo rūkas – daugybė mažų ledo gabaliukų, susidariusių ore. Tai atsitinka, kai labai šalta, bet jūra nėra užšalus. Tada, 1992-ųjų vasarį, aš lankiausi Rusijos Šiaurės vakaruose, Solovkų salyne Baltojoje jūroje.

Aš esu daug keliavęs po Rusiją, ypač po Glasnost politikos įvedimo, kai tapo įmanoma keliauti ir po provinciją, ne tik atvažiuoti kaip turistui į didžiuosius miestus. Tuo metu daug žmonių Baltosios jūros regione kalbėjo karelų suomių kalba ir aš galėjau su jais susikalbėti. Tai buvo tolygu grįžimui į mano vaikystę: metams prabėgus gyvenimas čia nebuvo pasikeitęs. Rusija ir Suomija turi sudėtingą praeitį, mes kariavome vieni su kitais ir buvo įvairios kitokios problemos. Bet jie yra mūsų kaimynai ir geriau yra su jais turėti gerus santykius. Man čia patiko viskas – gamta, žmonės…

Keliauti po tą Rusijos dalį yra gana lengva, nes žmonės čia dar neapleidę senos bizantinės tradicijos būti draugiškais ir mandagiais svečiui. Aš girdėjau žmones sakant, jog „svečias gali būti sekantis Kristus“. Jie labai neturtingi, bet visada ras vietos nakvynei, – net, jei jų namai maži ir prigrūsti, vietos miegmaišiui atsiras.

Prieš padarydamas šitą nuotrauką, aš visą naktį prasėdėjau, kalbėdamasis, žaisdamas šachmatais ir gerdamas degtinę su suomių kinematografininku. Kažkuriuo momentu aš užsnūdau, bet jis pažadino mane ir sako: „kelkis, jei nefotografuosi dabar, tai būsi niekam tikęs…“ Ir jis buvo teisus.

Aš tikrai jaučiau, tada būčiau galėjęs fotografuoti bet ką, ir viskas būtų buvę menas. Taip pat, faktiškai bet kas galėjo pasinaudoti kamera ir būtų buvęs tas pats rezultatas – aplinkybės buvo idealios. Buvo apie 9 valanda ryto, ką tik patekėjo saulė, – nors buvo šalta, bet šviesa buvo užburianti! Žmogus nuotraukoje gali būti einantis į darbą, aš nežinau. Su savimi jis turi šunį, kuris bėgioja visą laiką pirmyn atgal, tačiau likdamas priekyje žmogaus. Šuo mažas, bet jis labai svarbus.

Aš jaučiausi, kyg būčiau šitą fotografiją gavęs dovanų, man nieko joje nereikėjo sukurti pačiam. Jei esi geru laiku geroje vietoje, tai viskas, ką tau lieka padaryti, yra nuspausti mygtuką. Nebūtinai netgi turi būti fotografu.

Kitą vakarą aš sėdėjau kažkur ant laiptų su savo draugu, mes gėrėme degtinę ir kalbėjomės, kaip mums gaila Rusijos, kaip joje viskas griūva ir baigiasi… Mes vos neverkėm, kaip liūdnai viskas išrodė. Bet apsidairę, netoli mūsų, pamatėme šunų gaują, bėgiojančią aplinkui ir linksmai žaidžiančią. Mano draugas staiga sako: „nesirūpink, šita šalis yra šunų rojus!“… O aš pagalvojau: „iš šito taško aš ir žiūrėsiu, taip čia ir fotografuosiu“. Tokiu būdu „Russian Way“ peizažų serijoje surinktos nuotraukos tik tos, kuriose yra šuo. Aš visada turiu su savim jiems ką nors valgomo, su jais lengva susidraugauti. O jei tai nutinka bent kelis kartus, tai jūs jau draugai visam gyvenimui…“

Pentti Sammallahti gimė 1950 matais Helsinkyje, fotografuoti išmoko pats, nors jo močiutė ir buvo laikraščio fotoreporterė. Kaip svarbias įtakas jis dar išvardija Josef Koudelka, Kristoffer Albrecht, Paul Strand, Andre Kartesz… Ir pataria kitiems pasiimti gerą foto albumą ir studijuoti jį iš lėto savaitę laiko, peržiūrint kiekvieną nuotrauką. Kasdien pagalvojant apie vieną ar kitą aspektą: subjektą, kompoziciją, tonalumą, momentą, kada fotografuota ir kaip ta nuotrauka padaryta…

John Berger mirė šiemet, pačioje metų pradžioje, mažame Prancūzijos Alpių kaimelyje Quincy, kur paskutinius 42 savo gyvenimo metus ir pragyveno. Jis yra sakęs: “manau, kad esu kaip visi, kurie užsiima pasakojimu… (net kai rašiau apie meną, tai irgi buvo pasakojimai) pasakotojai praranda savo identitetą ir atsiveria, priima į save kitų žmonių gyvenimus (leidžia jiems tekėti per save)… Gal, žiūrint į visą kūrybą ir pasimato, kad jinai yra vieno tam tikro autoriaus surašyta, bet, vienu ar kitu konkrečiu jos momentu, kai gyvenimas ir kūryba dar yra virsme ir tarpsme, tai būtų sunku teigti, nes „esi save paskolinęs“…

Todėl aš naudoju terminą“būti liudininku Liudyti“. Liudyti kitus, ne save.“

Rašydamas apie Alberto Giacometti, John Berger pastebėjo, jog“kiekvieno menininko kūryba pasikeičia, kai jis miršta. Tampa liudijimu iš praeities, nebe pažadu ateičiai“. Dabar tai galima jau pasakyti ir apie jo paties kūrybinį palikimą, sudarantį daugiau nei 50 knygų, ir visos – su revoliucine dvasia. Gimęs 1926 metais Londone, 1950-60 metais iškeitė dailininko teptuką į meno kritiko plunksną,1972 metai buvo jo populiarumo viršūnė: BBC sukūrė dokumentinį serialą, kur jis kalbėjo apie meną, matymą, reikšmę visuomenei, reikalingumą žmonėms ( tada išleista ir knyga „Arts entangelmant with capitalisme:The Ways of Seeing“) ir jo istorinis romanas „G“ gavo Booker Prise…

John Berger norėjo, kad „menas ne kalbėtų, norėjo kad klaustų. Ir būtų priešprieša dramblio kaulo bokšto įvaizdžiui“. 1974 metais John Berger palieka viską – viešą gyvenimą, paskaitas, populiarumą, veiklą – ir apsigyvena mažame Alpių kaimelyje, nes „nori pajusti, suprasti tikrą – valstiečių – gyvenimą“ – taip jis ir sakydavo, „mano universitetas“. Ten jis toliau gyveno ir rašė, iki mirties.

„Ką mes darysime, artėjant amžinybei?“ –„Neskubėsime…“ („Take our time“)

John Berger esė rinkinys, vadinamas epine paralele, „Pasipriešinimo salelės“ (The Shape of a Pocket), kur autorius pristato savo užmanymą šitaip: „kalba eina apie pasipriešinimo salas, nors ir mažas. Jos susidaro, kai du ar daugiau žmonių, suprantančių vienas kitą ir derančių savo pažiūromis, susieina. Pasipriešinimas yra prieš naujos pasaulio ekonominės tvarkos nežmoniškumą.

Žmonės, kartu suėję, yra pavyzdžiui, skaitytojas, aš ir tie, apie kuriuos esė ir yra parašytos – Rembrantas, paleolitiniai uolų dailininkai, Rumunijos valstiečiai, senovės egiptiečiai, vienatvės viešbučių kambariuose ekspertas, šunys paryčiais, žmogus radijo stotyje… Ir netikėtai, mūsų apsikeitimas sustiprina mus visus įsitikinime, jog tai, kas vyksta šiandien pasaulyje, yra neteisinga. Ir tai, ką mums apie pasaulį pasakojama, yra melas. Aš dar niekada neparašiau knygos, jausdamas didesnį jos būtinumą! (2001m.).

Pirmoji knygoje yra trumpa esė „Atidaryti vartai”, ji temą pratęsia toliau:

“Išblukusia dangaus mėlyna spalva dažytos miegamojo lubos. Du surūdiję kabliai įsukti į balkius; labai seniai, ant jų valstietis kabino rūkytus kumpius ir dešras. Šiame kambaryje aš rašau. Už lango seni slyvų medžiai, jų vaisiai jau juodai mėlyni, ir už jų, artimiausia kalva – pirmas žingsnis link kalnų.

Anksti šįryt, kai aš dar buvau lovoje, į vidų įskrido kregždė: apsukus ratą kambary, apsižiūrėjo suklydus ir išskrido vėl pro langą, pro slyvas, nutūpti ant telefono laidų. Aš pasakoju apie šį mažą incidentą, nes man rodosi, kad jis turi kažką bendra su Pentti Sammallakti nuotraukomis. Jos taip pat kaip ir ši kregždė atsiskleidžia užuolankomis, nėra mums aiškios iš karto, tiesiu taikymu.

Jau keli metai, kaip aš turiu jo fotografijų pas save namie. Dažnai jas išimu iš aplanko ir rodau besilankantiems draugams. Kaip taisyklė, pirmiausia jie žiūri nieko nesuprasdami, o paskui, įsižiūrėję įdėmiau, šypsosi. Jie žiūri į nuotraukose rodomas vietas ilgiau, nei paprastai žiūrima į nuotraukas. Tikriausiai jie klausia savęs ar aš pažįstu fotografą asmeniškai… Arba jie domisi, kurioje Rusijos dalyje nuotraukos yra darytos? Kuriais metais?… Ir niekad nebando tą aiškiai jaučiamą pasitenkinimą matomu grožiu išreikšti žodžiais, garsiai. Nes tas malonumas – kaip ir slaptas, asmeniškas. Jie tiesiog įsižiūri iš arčiau, įsimena… Ką?

Kiekvienoje šių nuotraukų yra mažiausiai vienas šuo. Tai matosi aiškiai ir gali būti tiesiog ženklas. Kai iš tikro, tie šunys yra raktas, atidarantis duris. Ne, – vartus. Vartus į viską, kas yra išorėje. Išorėje ir užribyje.

Kiekvienoje fotografijoje aš taip pat matau ir specialią šviesą. Šviesą, kurią nulemia dienos ar metų laiko momentas. Tai – visada šviesa, kurioje esančios figūros medžioja – gyvūnus, pamirštus vardus, kelią, vedantį namo, sekančią naują dieną, miegą, sekantį transportą, ateinantį pavasarį. Šviesą, kurioje nėra jokio pastovumo, šviesą, ne ilgesnę kaip mestas žvilgsnis. Ji taip pat yra raktas, atidarantis vartus.

Nuotraukos yra darytos panoramine kamera, tokia, kuri naudojama ir geografiniams žvalgymams. Čia horizonto apimtis svarbu, manau, ne estetiškai, bet vėlgi, moksliškai, tyrinėjimui. Objektyvas su mažesne apimtimi nebūtų radęs to, ką aš nuotraukoje matau dabar, ir tai būtų likę nematoma. Tai ką aš matau dabar?

Mes gyvename savo gyvenimus kasdieniniame apsikeitime su mus supančia aplinka – dažnai labai pažįstama, dažnai tokia, kokios tikimasi ir nauja, bet visada tai patvirtina mus mūsų gyvenimuose. Patvirtina mus net ir grasinantys vaizdai, pavyzdžiui, degantis namas ar žmogus, artėjantis link mūsų su peiliu dantyse, tai vis tiek primena mums (skubiai) mūsų gyvenimą ir jo vertę. Tai, ką mes paprastai matome, patvirtina mus.

Bet, gali atsitikti ir taip, kad staiga nelauktai, ir dažniausiai trumpai mestame žvilgsnyje mes galime pamatyti, pagauti, kitos matomos realybės, susikryžiuojančios su mūsiške, bet nieko su ja bendro neturinčios, šmėkštelėjimą.

Kino filmo juostos greitis yra 25 kadrai per sekundę. Dievai žino, kiek kadrų per sekundę sužybsi ir pradingsta mūsų pasaulio matyme… Trumpais momentais apie kuriuos aš kalbu, yra taip, jog mes netikėtai priblokšti, lyg ir pamatome tai, kas yra tarp kadrų. Pamatome realybę, kuri nebuvo skirta mums pamatyti. Gal ji buvo skirta naktiniams paukščiams, elniams, žebenkštims, augalams ar banginiams…

Mūsų įprastai matoma realybė yra ne vienintelė, ji egzistuoja su kitomis kartu. Pasakojimai apie fėjas, gamtos dvasias ar nykštukus buvo žmonių bandymas suprasti lygiagretų šių realybių egzistavimą. Medžiotojai ženklus iš tų kitų realybių mato nuolat, jais seka… Vaikai jaučia juos intuityviai, nes šie turi įprotį slėptis už matomų daiktų – ten jie įžiūri kryžkeles tarp matomo ir nematomo.

Šunys, su jų greitom kojom, aštria uosle ir išvystyta atmintimi garsams, iš prigimties yra realybės paribių ekspertai. Jų akys, kurių kalba mus dažnai klaidina, nes yra nebyli, bet labai intensyvi, yra pasijungę tiek į žmonių realybę, tiek į kitas, mums nematomas. Gal todėl taip dažnai ir tokiems skirtingiems tikslams mes šunis treniruojame būti vedliais… Tikriausiai ir šuo buvo tas, kuris atvedė didįjį suomių fotografą į šiuos momentus ir šias vietas, kuriose buvo padarytos nuotraukos.

Kiekvienoje jų, žmonių realybė dar matoma, bet nebe centre ir vis labiau išnykstanti – sankryžos atviros. Ir rezultatas yra neraminantis: čia daugiau vienatvės, daugiau skausmo, daugiau sunykimo. Tuo pat metu čia yra ir laukimas, išlikusi iš vaikystės viltis, bet nuo tada nebepergyventa, kai aš nustojau šnekėtis su šunimis, klausytis jų paslapčių ir saugoti jas.“

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji

Post Scriptum nuo vertėjos: Baigus skaityti šią esė – ne, netgi dar nebaigus, puoliau ieškoti tų nuotraukų apie kurias eina kalba. O šio savo (ir nesavo, verstinių dalių) teksto skaitytojams galiu patarti imti skaityti šį tekstą dabar iš naujo, vėl nuo pradžių, tada jums viskas dar labiau paaiškės. Nes tekstas pasirašė kaip palindromas – galas ir pradžia susiėjo į vieną visumą… Irgi, keistą tokią realybę pavyko pagauti už uodegos.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 200

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Paulius    -  2017-09-07, 17:19

    Labai įdomus, vertingas tekstas, įstabios nuotraukos…!! Dėkoju Gaivai už paruošimą ir pateikimą !!

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...