infa.lt

nuotrauka: Zeljko Koprolcec

Fragmentai iš esė apie literatūrinį pasaulį:

Maždaug prieš dešimt metų teko dalyvauti kasmetinėje knygų mugėje Londone, kurią iškilmingai atidarė Joan Collins. Ką tik buvo pasirodęs pirmasis jos romanas, ir, kaip žinoma, britų-amerikiečių aktorė, naujai iškepta rašytoja ir Jackie Collins sesuo, profiliuojama kaip „Prustas iš Holivudo“, šioje garbės viešnios vaidmenyje ji atrodė labai įtikinamai. Taip pat ji reprezentavo ir madų pasaulį: vilkėjo rožinį Chanel kostiumėlį, ant galvos – rožinė tabletė su veidą dalinai dengiančiu vualiu… Tik ką tai turi bendro su literatūra? – Nieko, beveik. Kodėl tada aš čia kalbu apie tokias banalybes kaip rožinis kostiumėlis? – Ogi todėl, kad šiandieniniame literatūriniame gyvenime tokie banalumai yra svarbesni, nei knygos.

Literatūrinės komercijos pasaulį valdo leidėjai. Bet knygas gaminti nėra tas pats, kas kurti literatūrą. Knygynai vis labiau panašūs į žvilgančius supermarketus – išoriškai visi produktai yra aukščiausios kokybės, bet paragavus, skonis nuvilia.

Kartą sapnavau, kad aš – Joan Collins, kad gavau Nobelio premiją literatūrai, kad sėdžiu ir rašau padėkos kalbą, kurią turėsiu pasakyti per iškilmingą premijos įteikimą Stoholme. Sapne drebėjau ir mane iš baimės pylė prakaitas, tik nežinau dėl ko, – ar kad Nobelio premiją gavau, ar kad ją gavau kaip Joan Collins. Taip pat manęs neguodė ir faktas, jog man virš 60, bet aš atrodau kaip 30. Iš tos pačios serijos ir sapnas, kur aš – Ivana Trump (pirmoji dabartinio JAV prezidento ex, – vert.past.) ir esu išrenkama Pasaulio PEN klubo pirmininke. Tas sapnas buvo smagus, nes po mano išrinkimo mes visi patraukėme į mano nuosavą viešbutį Plaza, kur kolegos penktos valandos arbatėlę galėjo užsisakyti po 18,99 dolerių asmeniui.

Taip pat kartą esu sapnavus, jog F.M.Dostojevskis man ištisai skambino iš savo kapo. „Kolega tu mano, ach tu mano mieloji kolega… – Jokia aš jums ne kolega! Ir palikite mane ramybėje, šaukiu aš atgal. O ragelyje tik mirtina tyla…

Dabartiniai redaktoriai noriai fotografuojasi knygų lentynų fone, nes nori panašėti į rašytojus. O rašytojai dabar labiau primena fotomodelius, iš nuotraukų knygos viršeliui gundančiai žvelgiančius į skaitytoją.

Į rinką orientuotoje kultūroje “knygos pasiūlymas” yra pats svarbiausias dalykas. Tai pirmas žingsnis, turintis padaryti pačios knygos atsiradimą įmanomu. Kas yra tas pasiūlymas? – reziume, knygos turinio santrauka. Kas yra sėkmingas knygos pasiūlymas? – Toks, kuris priverčia redaktorių bent jau duoti skaityti knygos rankraštį leidyklos bandomiesiems skaitytojams. Kas yra tikrai sėkmingas pasiūlymas? – Toks, kuris redaktorių priverčia pasirašyti knygos kontraktą, kai ant popieriaus dar nėra parašytas nei vienas tos knygos sakinys.

Mano kolega aimanuoja:”aš lengviau visą romaną parašyčiau, nei tą dvejų puslapių santrauką, kuri “užkabintų” redaktorių… Sėkmingas knygos pasiūlymas turi atsakyti ir į klausimą, kokiai publikai knyga skirta – “galvok, kad knygos skaitytojai bus Arnoldai Schwarcenegeriai, gal bus lengviau…” patariu kolegai.

Dėl įdomumo, kaip siūlomas turėtų skambėti “Ponios Bovari” sinopsis: XIX a. Prancūzija, graži jauna moteris ištekėjus už provincijos gydytojo svajoja apie meilę. Blaškosi tarp nuobodaus vyro ir mylimojo, vėliau gal net ir dar vieno, ir prislėgta kasdien didėjančio kaltės jausmo jaunoji moteris galiausiai nusižudo.

Knyga skirta plačiai moteriškai auditorijai. – “Puiku”, sako redaktorius. “Tik reikia XIX a pakeisti į XX a. ir pridėti gal dar kokį vieną mylimąjį. Išgalvok ir jos vyrui ką nors įdomaus, galiausiai, kad jis buvo homo ar ką. Ir savižudybę knygos gale reikia išbraukti. Ji atrodo nenatūraliai ir neįtikėtinai.”- dabar aš jau įsismaginau tikrinti klasikos paklausą šiandienos rinkai. Šekspyras, neįvardintas kaip autorius, aišku, eina gerai. Džoiso Ulysses neėmė niekas. R.Miusilio “Žmogaus be savybių” irgi, nors aš jį perpasakojau kaip serialą – muilo operą (…) Esu priblokšta, jog net Hemingvėjus nepriimamas taip lengvai. “Senį ir jūrą” dar pavyko parduoti, šiek tiek “pamasažuotą”: ypač akcentavau ekologinį aspektą. Senį paverčiau jaunu, gražiu pabėgėliu iš Kubos, plius homoseksualiu. Tada knygos pasiūlymą priėmė iš karto.

Neseniai gavau tris laiškus beveik vienu metu (iš mano literatūrinių agentų JAV, Prancūzijoj ir Kroatijoj). Pirmas: “Aš jūsų rankraštį perskaičiau. Elegantiškas, puikus, neeilinis ir netradicinis. Kitaip tariant, kad Amerikos leidėjas šitą, savo esme europinį rašinį paims, yra mažai tikėtina. Man, kaip Europos literatūros mylėtojui skaudu pripažinti, jog kautis su Amerikos leidyklomis (ir, kartu su skaitytojais) už Europos prozą yra beviltiška. Žinoma, egzistuoja išimtys, bet jos pasitaiko retai. Aš labai apgailestauju negalėdamas būti jums labiau naudingas ir atleiskit, jog mano atsakymas nenuskambėjo optimistiškai. Geriausi linkėjimai.”…

Antras: “Aš jūsų rankraščio, deja, neskaičiau – čia rašo agentas iš Prancūzijos – nors nei akimirką neabejoju, jog kalba eina apie išskirtinį literatūrinį kūrinį. Tik aš manau, kad šiuo momentu abejotina, jog kokiai nors Vakarų Europos leidyklai jį parduotume. Rytų Europa rinkoje šiuo metu nebėra tokia populiari, – tai liūdna tiesa. Netgi Nobelio laureatai, kaip pavyzdžiui, Solženycinas turi milžiniškų problemų ieškodami leidėjo. Mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik laukti geresnių laikų. Su linkėjimais”…

Ir trečias, iš Kroatijos:”Miela ponia, dešimt metų jūs buvote mūsų juoduosiuose sąrašuose, nenuostabu, jog skaitytojai jūsų neprisimena. Šiuo momentu neatsirastų nė dešimties žmonių, kurie pirktų jūsų knygą. Vietiniai šalies rašytojai yra niekieno neskaitomi. Rašytojų, kurie yra prieš valdžią, knygų niekas nenori; nuo rašytojų, kurie yra už valdžią visiems jau bloga; o knygos tų, kurie yra nei už, nei prieš, neperkamos, nes yra per brangios. Bet kuriuo atveju, iš viso šito išvada viena: tiktai į kroatų kalbą išversta Mein Kampf buvo parduodama labai gerai. Kaip matote, Hitleris ir Paolo Coelho, tik jie pasisekimą ir teturi. Linkėjimai.

Šiais laikais jau mažai kas gali pasakyti, ką iš tikrųjų reiškė socialistinio realizmo blogis. Ar literatūra yra orientuota į rinką, ar soc. realistinė, – abiem atvejais, jei nori pasisekimo, ji turi būti didaktinė. Dabartinė, į rinką orientuota literatūra yra realistinė, optimistiška, linksma, patraukli (sexy), atvirai ar paslėptai pamokanti ir skirta plačiam skaitytojų ratui. Tokia būdama ji prisideda prie perauklėjimo ir apmokymo, skaitytojo asmeninio laimėjimo prieš save patį, iš blogo žmogaus tapimo geru dvasioje. Tokia ji yra apibūdintina kaip soc. realistinė. Tik ne tokia nuobodi, kaip tarybiniais laikais.

Nuo soc. realizmo praėjo 70 metų. Man labai gaila Rytų Europos rašytojų, nes jie atsidūrė pralaimėjusiųjų pusėje. Savus kūrinius, vaizdžiai išsireiškiant, jie nužudė patys. Ir senuosius sąžiningus rašytojus irgi išmetė ant komposto krūvos. Bet, rašyti laikantis rinkos reikalavimų jie niekada nesimokė. Jiems pritrūko pasitikėjimo savimi ir ateities nuojautos. Soc. realizmas mirė, tegyvuoja soc. realizmas.

“Publication day” baigėsi gerai. Talentingiausi akademinio ir ne akademinio pasaulio atstovai, susirinkę šventinėje salėje metėsi ragauti sūrio, sausučių ir balto vyno. Pilna burna pasakojo vieni kitiems apie susitikimus su žinomais redaktoriais ir literatūriniais agentais. O redaktoriai ir agentai, – jie irgi nusižiūrėjo ir išsirinko, iš ko galima padaryti sekančią žvaigždę ar dvi. Jie pasirinko biologė, kuri specializavosi delfinų gyvenimo tyrimuose. “Tik paklausyk“, – sakė ji man praeidama. “Aš jau 17 metų, kaip užsiimu delfinų tyrimais. Dabar jie nori, kad aš visą tą per vargą surinktą informaciją ir žinias sparčiai imčiau ir komercializuočiau. Ką manai?”- “Komercializuok,” atsakiau. “Tiesiog komercializuok, jei jau prašo.”

Kas nori sužinoti apie Donald Trump, turėtų nukeliauti į Niujorką ir aplankyti Golden Trump Tower Penktojoje Aveniu, netoli Plaza Hotel. Ivana Trump, savo dešimt metų trukusioje vedybinėje karjeroje, čia pakilo iki viešbučio direktorės. Po skyrybų 1990 m. gavo didelius alimentus, tiek pinigais, tiek nekilnojamu turtu, tame tarpe ir Plaza viešbutį, ir evoliucionavo į turtingą, sėkmingą verslininkę, rašytoją ir aktyvią pasaulio jetset’o narę (neblogai, žinant, kad pradėjo kaip Čekoslovakijos slidininkė, perbėgo į vakarus, tapo modeliu, ištekėjo). „Aš nemoku šokti ar dainuoti. Aš ne superžvaigždė. Aš – asmenybė. Aš daug keliauju, ir ten, kur aš randuosi, mano žinomumas padeda parduoti produktą. Gal aš pardavinėju save“ pareiškė ji pati. J.Brodskio, tada jau žinomo Nobelio premijos laureato, knyga „Watermark“ supykdė recenzentą, nes „buvo pilna nesuprantamų metaforų ir todėl visiškai nepasiduodanti skaitymui“, bet Ivanos Trump knygą jis išgyrė už jos įžvalgumą, analitinius sugebėjimus, ypač fragmentuose, kritikuojančiuose komunistinių laikų Čekiją.

Kai mano studentai vėl manęs paklaus, kaip tapti rašytojais, aš atsakysiu: „ypač sportuokite. Visi kiti dalykai gali jus tik suklaidinti ir į rašytojus neatves.“ Ir tikrai, rašytojas, kad ir toks žinomas pasaulyje kaip J.Brodskis, geru slidininku šiaip sau netaps. Kai Ivana Trump ne tik labai lengvai tapo rašytoja, bet dar ir aštria politine analitike (pasak NY Times Book Review).

Aš pati, kaip rašytoja, futbolininke jau netapsiu, bet kiekvienas futbolininkas – potencialus rašytojas. .. Prie kolegų priklauso prostitutės, rašančios memuarus, sportininkai, įžymių žudikų draugės, apšviečiančios intymaus gyvenimo su kraujo ištroškusiais partneriais puses, namų šeimininkės, kurioms atsibodo kasdienybė ir jos nusprendė išbandyti laimę kūrybinėje plotmėje. Yra rašantys advokatai, žvejai ir literatūros teoretikai, begalė savo tapatybės ieškančių, ir legionas tų, kuriuos kas nors nuskriaudė, išprievartavo, sumušė ar užgavo žodžiu, ir kurie nekantrauja pasauliui raštiškai apie tai paskelbti, ir sielvarto nenutylėti.

Didžiausias šokas ką tik į Vakarų literatūros rinką atvykusiems Rytų Europos rašytojams yra atradimas, jog čia nėra jokių literatūros kokybe besiremiančių kriterijų. O literatūrinė kokybė yra kapitalas, kurį jie visą gyvenimą kaupė, sunkiai dirbdami ir sąžiningai stengdamiesi. Ir dabar, pasirodo, jog jo niekam nereikia. – Tais laikais Rytų Europoje visi turėjom daug laiko, – tiek rašytojai, tiek skaitytojai. Nes, jei nori kažką tikrai pažinti ar sužinoti, ar tai geras kūrinys, tam reikia laiko.

O Vakaruose iš karto pasakytų „kainuoja laiką“. Tokia sąvoka mums tada buvo nežinoma ir neaktuali. Rašytojais buvo išrinktieji, ir jie išrinktaisiais ir jautėsi – visiems kitiems buvo pasisekę prasčiau. Vakaruose, kai jis pasisako, kuklindamasis ir pusbalsiu – atvirai į save traukti dėmesį juk negražu – kad jis rašytojas, o jam atsako: “koks sutapimas, mūsų dešimties metų amžiaus dukrelė irgi ką tik romaną parašė, mes jau ir leidėją turime.“

Arba dvylikametė šviežiai išleistos knygos autorė spaudos konferencijoje tvirtina: “aš visada žinojau, kad būsiu rašytoja“. – Sena komunistinė utopija, teigusi, jog kiekvienas gali kurti meną ir jį suprasti, modernios rinkos dabar jau pilnai įgyvendinta.

Laikraštyje „Guardian“ prieš kelis metus skaičiau karštą diskusiją tarp meno kritiko David Lee ir jaunos populiarios menininkės ir galerijos savininkės Trasy Emin. Mat D.Lee išdrįso teigti, jog didžioji šiuolaikinio meno dalis yra triuko, besiremiančio pasitikėjimu savimi rezultatas (a confidence trick). Jauniems menininkams buvo prikištas jų nemokšiškumas.

Į ką T.Ermin atsakė: “na ir kas, kad aš nemokša? Aš vis tiek turiu teisę pasireikšti!“- Čia slypi fundamentalus meno industrijos principas. Demokratinėje rinkoj kiekvienas turi teisę pasireikšti. Kai seniau, su keliomis išimtimis, menas buvo „mokytųjų“ teisė. Rinka sukuria iliuziją, kad durys atviros visiems. Dar daugiau: rinkos praktika rodo, jog meno nemokšos turi daugiau pasisekimo, nei meno mokytieji. Lakuotų viršelių glamūras labiausiai prilipęs tokioms viešos veiklos formoms, kurios sukuria iliuziją, jog iš principo, kiekvienas į jas turi teisę ir sugebėtų jose pasireikšti. Ne taip, kaip pavyzdžiui, pacientais gali būti visi, o chirurgais – ne, mene visi gali būti ir žiūrovais, ir kūrėjais.

Vienas pačių seniausių stereotipų Vakarų demokratijoje yra idėja, jog žmonės buvusiose komunistinėse šalyse buvo laikomi kvaili ir nieko nežinantys, jog jie buvo ne daugiau kaip numeriai be jokios individualios laisvės. Dabar, kai komunistinės šalys sulūžo viena po kitos kaip plastmasinės dėžutės, atėjo laikas atsiskaityti ir su stereotipais, nors, turiu pripažinti, sekasi sunkiai. Nes gyvendami tarp stereotipų nesijaučiame tokie vieniši.

Iš komunistinių laikų dar atsimename, kiek ilgai reikėdavo laukti, kol tau atneš valgyti iš to, ką užsisakei (restorane ar kavinėje) ir, galiausiai, fiziškai ir morališkai palaužti, suvalgydavome su dėkingumu bet ką, ką mums paduodavo, lyg tai būtų Kristaus kūnas. Dar atsimename, kaip pasibaisėję galvojome, kodėl padavėjai nesistengia aptarnauti, kaip tikriems padavėjams priklauso, o parduotuvėje pardavėja nesistengia būti kaip pardavėjai priklauso. Kodėl? – Todėl, kad žmonių lygybė buvo vienas svarbiausių komunizmo iškovojimų, ir todėl, kad tiek padavėjas, tiek pardavėja su motinos krauju buvo įsiurbę idėją, jog „žmogus – tai skamba išdidžiai“.

Aš beveik tikrai žinau, kad padavėjas, šalia savo tarnybos, rašė ir romaną, ir todėl jautėsi rašytoju, kuris padavėju dirba tik laikinai, ir pardavėja laisvu laiku tapė, todėl labiau jautėsi kaip Rembrantas, uždarbiaujantis parduotuvėje tik laikinai.

Dabar visos šalys išvaduotos pagal vadovėlį, kaip teisingai tapti postkomunistinėmis demokratijomis. Padavėjas dabar ten tik padavėjas, jei paprašysi, tai jis tau ir batus servetėle nublizgins. Pardavėjos mandagios, o laisvalaikiu jos jums dar ir neprašytų ekstra paslaugų pasiūlys, kad užsidirbtų daugiau.

Profesionalumas reikalingas bet kuriuo atveju. Rašytojas, kuris neprisitaikė prie (komunistinės) ideologijos rinkos, baigdavo tragiškai: lageryje. Bet ir dabar, kiekvienas rašytojas, kuris neprisitaiko prie rinkos reikalavimų, baigia liūdnai: savo nuosavoj, individualioj neturto ir anonimiškumo tremty.

Toks modernus „žmogaus sielos inžinierius“ kaip Stephen King, megamonstras, naujausiai knygai avansu gavęs 17 milijonų, palygintinas su tarybiniu inžinieriumi, kuriam valstybė davė vasarnamį, nelimituotai vodkos, garantuotą kepenų cirozę ir visada egzistuojančią galimybę, kad NKVD naktį pasibels į jo duris. – Rinkos teroras. Jis suformuoja stambaus kalibro profesionalus. Kaip ir tada, kai tas teroras buvo ideologinis.

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji