infa.lt

Aktyviai palaikyti santykius su daugeliu žmonių, vystyti save ir savo idėjas, greitai priimti sprendimus, nuolat būti matomam ir ryšio zonoje – bandant atitikti šiuos reikalavimus daugelis jaučiasi nejaukiai. Kaip išsaugoti harmoniją su savimi tiems, kuriems šiuolaikinis gyvenimas – pernelyg stiprus dirgiklis?

„Nuo vaikystės nemėgau didelių kompanijų, – prisipažįsta 29-erių Irena. – Po sąskrydžių ir derybų jaučiuosi išsekusi, nors puikia matau, jog mano karjera daugeliu atvejų priklauso nuo pasirengimo būti aktyvia žaidėja komandoje“. O Nikas intravertų saito forume stebisi tuo, jog jo draugai niekaip nepalieka jo ramybėje: „Visi aplink kažkodėl kažkodėl galvoja, kad aš vieniššas ir atkakliai bando mane pralinksminti. Man tenka padėti nemažai pastangų nuolat įtikinėjant juos, jog man smagu praleisti šeštadienio vakarą namuose, vienam“.

Mūsų laikai idealiai tinka ekstravertams – atviriems, aktyviems žmonėms, kurie pasikrauna nuo aplinkinių. Jie visada matomi, sėkmingi, jie užduoda toną ir temas.

Intravertai – dažniausia nepastebimi, juk jie linkę laikytis šešėlyje ir dažnai bevelija vietoj kompanijos bendravimą su savimi. Pirmą kartą šiuos du asmenybės tipus aprašė Karlas Gustavas Jungas nuo 1921 metais*. Jis manė, jog ekstravertai apsprendžia savo „AŠ“ per aplinką ir socialiai aktyvius vaidmenis.

Intravertai gi, suvokia save per savo emocijas, pergyvenimus, mintis ir svajones. Jų vidinių vertybių sistema taip pat skiriasi. Kaip pažymi psichologė Maya Tamir iš Bostono koledžo, intravertai nesiekia nuolatinės pozityvios nuotaikos: stiprios emocijos trukdo jiems girdėti save. Ekstravertams gi, priešingai, reikalingi stiprūs išgyvenimai ir skambi sėkmė ir gerokai aktyvesnis įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą.

* K. Jungas „Psichologiniai tipai“ (2006).

Nepanašios smegenys?

Intravertų elgesys turi fiziologines priežastis, mano neurobiologai. Pas juos pastebimas nuolatinis aukštas smegenų elektrinio aktyvumo lygmuo, kas nurodo į kur kas aukštesnį žievės sužadinimą, beje, esant kaip ramybės, taip ir sudėtingos užduoties sprendimo būsenoje.

„Galbūt todėl, intravertams tenka gintis nuo pernelyg didelio išorinių dirgiklių skaičiaus, kad būtų palaikomas optimalus smegenų sužadinimo lygmuo, – tvirtina psichologė Laurie Helgoe, knygos „Intravertų valdžia“* autorė. – Ekstravertai gi, ieško papildomų dirgiklių, kad papildytų nepakankamą smegenų stimuliavimą“. Ypač aukštas intravertų aktyvumas kaktos srities dalyse (zonoje, atsakingoje už veiklą, reikalaujančią koncentracijos savyje ir vidiniuose procesuose) ir Broca centre (su kuriuo gali būti susijęs polinkis bendrauti su savimi).

* «The Introvert Power» (Sourcebooks, 2008).

Charakterio bruožas ar kultūrinis kodas?

Psichologai atskiria ekstravertines verbalines kultūras (pavyzdžiui JAV – triukšmingas, orientuotas į sėkmingumą) ir intravertines neverbalines (pavyzdžiui Japonija ir skandinavų šalys), kur labiau vertinami santūrumas ir tylėjimas, o pokalbyje ypatingą reikšmę turi pauzės, mimika ir gestai. Lietuvių kultūra nuo senovės buvo labiau linkusi į ekstraversiją, pradedant šventėmis, į kurias buvo bandoma įtraukti visus dalyvaujančius „Suk suk ratelį…“, baigiant laidotuvėmis su raudotojomis, viešai išreiškiančiomis savo gėlą. Tą galima pastebėti ir Lietuvos politikoje, kur daug išorinių rėksmingų deklaracijų, tačiau maža vidinės išminties.

Kaip su jais bendrauti-elgtis?

Ekstravertai dažnai negali sau įsivaizduoti, jog įmonės vakarėlis ar didelės kompanijos išvyka už miesto ne visiems iššaukia entuziazmą. Jeigu jūs ekstravertas, turėkite omenyje: sunkų padaryti laimingu intravertą, pranešus jam apie tai, jog neužilgo atvyksite pas jį su draugų kompanija. „Tokiam žmogui vienatvė tiesiog būtina atstatant vidinius resursus – o netikėtas įsiveržimas atima iš jo tą galimybę, – paaiškina psichologė Marti Laney. Pokalbyje su juo nereikalaukite reakcijos nedelsiant – jūsų pašnekovui būtinas laikas suformuluoti atsakymams. Jeigu intravertas pradėjo kalbėti, nepertraukite jo. Jis jautriai reaguoja į nedėmesingumą ir vargu ar kartosis, kad nepadarytų vienos ir tos pačios klaidos dukart“. Nebandykite „pervilioti“ intraverto į savo pusę, primesdami jam ekspresyvų savęs išreiškimo būdą. Jis turi teisę, lygiai kaip ir mes, pasilikti pačiu savimi.

Nemoka ar nenori?

Intraversija dažnai yra painiojama su drovumu. Ir tuo, ir kitu atveju žmogaus socialiniai ryšiai yra apriboti, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Psichologas Bernardo J. Carducci, drovumo tyrimo Instituto prie Indianos universiteto (JAV) direktorius, aiškina, jog drovūs žmonės siekia kontakto, tačiau nesėkmingai, kadangi turi sunkumų bendraujant. Intravertai gi, renkasi vienatvę, kadangi taip geriau jaučiasi. Jie būna puikūs pašnekovai, jie turi artimus draugus, tačiau socialinio aktyvumo perteklius juos gniuždo. Būtinybė integruotis į šiandienę agresyvią ir konkurencingą darbo terpę, palaikyti veržlų gyvenimo tempą kelia intravertams stresą ir psichologiškai juos išsekina.

Ir be to linkęs į refleksiją ir kapstymąsi savyje, intravertas tampa dar labiau savikritiškas ir sunerimęs. „Daugelis žmonių juos suvokia kaip akivaizdžiai silpnus, neįdomius pašnekovus, – sako M.L.Bozenenkova, – nors tikrovėje tai gali būti visiškai ne taip. Intravertai priversti aiškintis, atsiprašinėti dėl to, kas jiems visiškai natūralu. To pasekmė – vis didesnis jų susvetimėjimas ne tik visuomenės, bet ir savo pačių atžvilgiu. Todėl, jei jūs intravertas, – neverta atsisakyti savo teisės pabūti vienatvėje su muzika, filmu ar knyga. Būtina pasirinkti tą bendravimo distanciją ir apimtis, kurie tinka būtent jums“.

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu