infa.lt

ištraukos iš Andrei Codrescu, Luisianos valstybinio universiteto anglų kalbos dėstytojo ir žinomo eseisto, knygos „The Posthuman Dada Guide“:

Niekas taip aiškiai neparodo skirtumo tarp post-žmonių ir žmonių, kaip šachmatų partija, sužaista 1916 metų spalio mėnesį Ciuriche, „cafe de La Terrasse“ tarp Tristano Tzara („visos mintys gimsta burnoje“, – Dada tėvo), ir V.I. Lenino (komunizmas= socializmas +elektrifikacija, – komunizmo tėvo).

Šie du tėvai kovėsi vienas su kitu istorijos šachmatų lentoje, siūlydami du skirtingus žmonijos vystymosi kelius. Dada žaidė už chaosą, libido, kūrybą ir absurdą. Komunizmas skyrė savo energiją protui, tvarkai, sociologijos analizei, nuspėjamomis struktūromis ir naujo žmogaus sukūrimui..

Dada išpažįstantis žmogus buvo aktorius ir veikėjas, klounas ir girtas kvailys, mistikas. Naujas žmogus buvo gražiai besielgiantis darbininkas, kuris ilgainiui turėjo tapti taip gerai materialiai aprūpintas, kad taptų post- žmogumi, prieš kurį lenksis visa išrafinuota ir motorizuota gamta. Dada gimė scenoje, iš satyros, pasibjaurėjimo, baimės, siaubo, improvizuoto repertuaro ir į galvą atėjusių eilėraščių nuotrupų, kai komunizmas atėjo iš filosofinių ir ekonominių knygų, terorizmo (jo apsimetinėjimo technologijų, konspiracijos ir namie pasigamintų sprogmenų) ir bažnyčios įkvėptų dogmų sintezės. Kas tą partiją laimėjo?

Po 1991 metų, kai žlugo sovietinio stiliaus komunizmas, atrodė, jog laimėjo Dada. Tik, jei taip ir buvo, kodėl tada nesovietiniai vėlyvojo kapitalizmo post- žmonės pastoviai jaučia šitokią neviltį? Ar galėtų būti, kad vėlyvojo kapitalizmo post- žmonės atvyko į laimingą ateitį, nors ir be komunizmo? Ir jeigu taip įvyko, ar šachmatų partija vis dar tęsiasi, ir ar Dada vis dar veikia? Ar spauda, protas, kalba (įskaitant programinę kompiuterinę), gamtos baimė ir impulsas vegetuoti vis dar valdo? Ar performansas šiandien yra pagrinde tik atmirštančios rūšies ir palaikomas tik kritikų atsiliepimų? Ta šachmatų partija buvo skirta laimėti Tzarai ar Leninui? Ar sužaisti lygiom? Kodėl jie sėdo žaisti iš viso?

Nors buvo šalta ir snyguriavo, kavinė buvo pilna išsilavinusių ir jautrių žmonių, kaip, beje, ir vagių bei girtuoklių iš šešėlio, bet, be viso to, ar kuris nors iš jų dviejų jautė metaforinę trauką? – Abejoju. Šachmatus pasirenka žmonės, kurie yra priversti galvoti minioje: šachmatai yra ideali „meditacinė greitoji pagalba“ (Fr. O‘Hara) žmonėms, aplinkybių priverstiems (susigrūdimai, kalėjimai, plepėjimo gausmas aplinkui) ieškoti vienatvės minioje. Šachmatų įstatymai (jų nevadiname taisyklėmis) tūkstantmečio bėgyje buvo sukurti, kad suteiktų mastymui maksimalią erdvę mažiausiame fizinės erdvės plote; ir judėjimo bei kaitos pojūtį simbolinių figūrų ėjimų pagalba.

Net jei Tzara ir Leninas, po vieną ar kartu, jautė, jog kuria metaforą, jiems tai nebuvo įdomu. Nes tai buvo kitų žmonių metafora, ir juos abu motyvavo aistra dėl neteisybės pasaulyje.

Tzara: „bet neteisybės lankstumas, entuziazmas ir, netgi džiaugsmas, tas truputis tiesos, kuria mes dar nekaltai naudojamės ir ji mus guodžia: mes esam gabūs, ir mūsų kuriantys pirštai, išaugę beveik kaip beformio medžio šakos: neteisybė yra mūsų sielos indikacija, kaip sako cinikai. Tai – irgi požiūris; bet laimei, ne visos gėlės yra šventos ir, kas yra dieviška mumyse, atsibunda anti- žmogiškiems veiksmams.“

Leninas: „kapitalizmo vystymasis priėjo stadiją, kai, nors prekių produkcija vis dar pagrindinė ir ja toliau vis dar yra matuojama ekonomikos bazė, – realybėje ji jau įsisavinta, ir didžiausias pelnas iš jos eina finansinių manipuliacijų genijams.“

– Tzara kalba apie gėles, sielą, dieviškumą ir pirštus, kai Leninas paaiškina, kaip lengvai nukreipiamas žmonių dėmesys ir jie apiplėšiami. Abi ištraukos prasideda bazine tiesa, teigiančia neteisybės egzistavimą, bet Tzara sveikina jos žiaurumą ir prieštaravimus stumia link ten, kur jie nustos funkcionuoti – kalboje, kur juos sabotuos poezija.

Leninas rado kaltus; klastingas kapitalizmas, iš pasalų apiplėšiantis darbininkus, kai jie visai to nemato. Čia yra ir dar vienas skirtumas: nuobodulys. Tzara yra šviežias, Leninas yra nuobodus. Ir Leninas nuobodus ne tik žiūrint atgaline data, jis jau buvo nuobodus, kai tai rašė. Kaip žinome iš Bodlero, nuobodulys yra pati didžiausia blogybė. Taip, bet palauk, Bodlere, ar Leninas nebuvo teisus? – Buvo. XXIa. pradžioje mes esame dar geresnėje pozicijoje, kad įvertintume Lenino įžvalgumą kapitalizmo atžvilgiu.

Varginančių skaityti citatų, rašytų vokiečių ekonomistų, pagalba jis tiksliai paaiškino, kaip kyla kainos monopolijų formavimosi pasekoje, ir kaip to pasekoje nuskursta dirbantieji. Leninas šachmatus sustato kruopščiai, pakeliui dar ir išvalydamas socialistinį judėjimą, kuris pritarė jo kapitalizmo analizei, iš tikro tik pakartojančiai, ką lygiai taip pat nuobodžiai buvo išaiškinęs Marksas dešimtmečiais anksčiau, ir tik nesutiko su tuo, jog revoliucija yra vienintelis atsakymas.

Leninas netgi nesivargina su Markso tematika apie produkcijos susvetimėjimą dirbančiųjų atžvilgiu. Pasak Markso, šitas automatizacijos atneštas susvetimėjimas turi būti nugalėtas pirmiau, ir tik tada galima pastatyti komunizmą. Leninui visai nerūpi, kaip tie dirbantieji jaučiasi. Darykim geriau revoliuciją, tada viską automatizuokim, ir tada, pasekoje, visi pasijusime geriau.

Tzara mieliau renkasi būti aršios pajuokos objektu, nei žiovulio priežastimi. „Kiekvienas veiksmas yra smegenų pistoleto šūvis, nesvarbu, bereikšmis gestas ar lemiantis judesys, abu yra lygūs atakai“. Tai energizuoja, bet ar tai – tiesa?

Žmogus, su kuriuo jis žaidžia šachmatais, pasirūpino, kad tai tiesa netaptų, bent jau artimiausius šimtą metų. Jis paliks lavonais nuklotą pėdsaką, nuo Rusijos iki Japonijos iki Europos ir dar toliau, kad tik įrodytų, jog Tzara klysta: ne kiekvienas veiksmas eina iš smegenų, kaip pistoleto šūvis. Kai kurie veiksmai yra tik pistoleto šūviai, realūs, pasikartojantys, monotoniški, atlikti negalvojant, įvykdant išgirdus sulotą komandą.

Tzara, revoliucinis poetas, žaidžia šachmatais su Leninu, masinės žmogžudystės ideologu. Laimėjęs, laimės pasaulį – prizą, apie kurį nei vienas, nei kitas iš jų 1916 metais dar negalvojo.

Dabar mums reikia eiti prieš laiko tėkmę ir kovoti su amnezija. Užmaršties vandenys sukilę aukštai, atmintis tapusi trapi ir permatoma, kaip materija iš juodųjų visatos skylių, bet Tzara sakė „dada yra prieš pragyvenimo brangimą.“ Leninas irgi buvo prieš, tik jis manėsi radęs piktadarius, ir situaciją jis ruošėsi pakeisti į gerą. Dabar mes dėl to nieko padaryti negalim, telieka tai nuskausminti savyje…

1915 metų žiemą, Ciuriche, olandas ir buvęs jūreivis Jan Ephraim, išnuomojo savo restoraną Hugo Ball’ui, žadėjusiam ten pradėti kabaretą, ir tik paklausė: ar tai jam atneš pinigų ir ar žmonės ateis žiūrėti? – Vokiečių mąstytojas Hugo Ball, rašytojas, žurnalo redaktorius, atsisakęs tarnauti kariuomenėje ir metafizine prasme ne visai vidutinis žmogus, su šalimais už parankės besilaikančia maža ir efemeriška profesionale šokėja ir jo žmona Emmy Hemming, rimtu veidu atsakė: aš manau.

Emmy šoks, muzika mano, ir, dar su mano draugų pagalba, kabaretas taps pasisekimu. Toks trumpas interviu. Interviu forma vis trumpėjo ir trumpėjo, Europai vis giliau ir giliau pasineriant į karą, iš visų pusių aplinkui taikią ir neutralią Šveicariją. Maždaug 120 000 prancūzų kareivių žuvo per trumpą puolimą prieš Hinderburgo liniją, 150 mylių nuo Paryžiaus. Iš to sekė rimti neramumai. Vienas iš įsimintiniausių to tamsaus periodo įvykių buvo pėstininkų maršas per miestą, be žodžių, tik bliaunant kaip avims, protestuojant prieš jų, kaip avių išskerdimą.

Toks savaiminis Dada stiliaus performansas buvo rimtas iššūkis menininkams, pajutusiems, jog tokios prabangos, kaip meno priklausymas tiktai jiems, jie nebeturi. Berlyne, ekspresionistų, Mėlynojo Raitelio naujojo meno parodos tapo politiniais įvykiais ir kartais privesdavo net iki jėgos panaudojimo. Menas karą “priėmė asmeniškai” ir menininkai dar labiau, ypač kariaujančių šalių menininkai.

Jie užplūdo Šveicariją, daugiausia Ciurichą, kuris per naktį virto pasaulio meninio avangardo sostine. Ir pasaulio revoliucijos taip pat. Vokiečiai, prancūzai, rusai, italai, lenkai, jugoslavai, rumunai menininkai ir revoliucionieriai čia rado savo kelią. Kai kurie pabėgėliai buvo žinomi savo kūryba arba ieškomi policijos savo šalyse (o kartais ir tai, ir tai), kai kiti, kaip dadaistai, savo pašaukimą dar tik turėjo atrasti. Café de La Terrasse ir Café Odeon tarnavo kaip gyvenami kambariai (daugiausia) desperatiškai neturtingiems bohemos atstovams, kurie čia rinkosi dėl naujienų, gandų, šilumos ir kompanijos, ir silpnos vilties rasti darbą ar uždarbį.

1915 -ųjų metų bohemai gauti pinigų buvo svarbiausias užsiėmimas, kaip ir visų kitų laikų bohemai irgi. Ciurichas tapo Laikina Autonomine Zona, kur susiėjo bohemos pogrindis iš praeities ir ateities. XIX a. pabaigos Kairysis Senos krantas (Paryžius), Bucharešto senamiestis, Greenwich Village (Niujorkas), Prahos naujamiestis ir visi kiti istorinių miestų neturtingi kvartalai, kur nuoma buvo nedidelė, gyvenimas desperatiškas, nuskuręs ir erotiškas, kur kavinių ir barų buvo daugiau, nei bažnyčių, ir ekscentriškumas buvo skatinamas, nes įdomūs vaizdai atitraukdavo vietinių dėmesį nuo tuščių jų skrandžių.

Ciurichas įsigijo bohemą karo dėka – išskirtinė situacija pasiturinčiam buržua ir liberalų miestui, stovinčiam ant vokiečių ir lotynų kultūrų pamatų. Tas naujumas jaudino visus, įskaitant pačius pabėgėlius, pakliuvusius čia kaip į idėjų ir meno kryžkelę, kaip į kokį ežerą, maitinamą įvairiausių šaltinių.

1915 metų vasario 5 dieną buvo Kunstkneipe (kabareto) atidarymo vakaras. Hugo Ball pakabino ant sienų pora paveikslų, pasiskolintų iš rumunų dailininko Arthur Segal (Aron Sigalu), populiaraus, žinomo ir eksponuojamo nuo Berlyno iki Tokijo. Kiti, taip pat pakabintų paveikslų autoriai buvo žinomi mažiau arba visai ne – V.Kandinskis, H.Matisas, P.Klee, A.Giacometti… P. Pacasso atstovavo grafika.

YouTube nuotrauka

Ukrainietis Marcel Slodki padarė plakatą ir kabaretas gavo pavadinimą „Volteras“, žymaus skeptiko garbei. Likimas taip lėmė, jog įrengiant kabaretą, jaunas, studijuojantis architektūrą rumunų studentas užėjo į vidų ieškodamas darbo. Kadangi visą vakarą Emmy tiktai šokti, o Hugo Ball tiktai groti buvo ir per daug, ir per mažai, tai Marcel Janco pasisiūlė dainuoti ir pasikvietė dar du brolius, Georges ir Jules, o tie – dar ir 22 metų poetą Tristaną Tzarą, ką tik atvykusį iš Bucharešto ir apsigyvenusį pas juos kartu.

Prieš pat atidarymo vakarą dar pavyko susitarti su rusų balalaikų ansambliu. Taigi, programoje buvo šokiai, šlageriai, Tzara deklamavo ir šūkavo poeziją rumunų kalba, H.Ball improvizavo pianinu, publikai buvo tik stovimos vietos.

Atlikėjai scenoje rodėsi po kelis kartus, viskas vyko vis juokingiau, publika apgirto, triukšmas augo. Tzara su baisiu akcentu ėmė poeziją čia pat versti į prancūzų kalbą, – E.Hemming atsiminimuose aprašė jį kaip „gražų vyrą – berniuką, emociškai deklamuojantį atsisveikinimo su tėvais žodžius, ašaroms tekant per dar ne visai girtos publikos skruostus…“

H.Ball skaitė Blaize Cendar‘ą, E.Heming, suprakaitavus nuo pakartotinų pasirodymų, dalino publikai savo nuotraukas… Staiga iš už scenos pasigirdo nesąmoningi garsai, švilpimas, spiegimas. Užuolaida atsiskleidė ir žalios šviesos rate pasirodė keturios kaukėtos figūros, ilgais apsiaustais ir skleidžiančios keistus garsus. Po truputį įsibėgėdamos jos ėmė pašėlusiai šokti, o viena jų atsisegė apsiaustą ir pasirodė ant krūtinės kabantis laikrodis su gegute. Publika irgi vis garsiau trypė į ritmą ir šaukė. Aukščiausiam veiksmo taške, Tzara užšoko ant scenos ir ėmė deklamuoti nesąmones prancūziškai. Performansas baigėsi, jam ant scenos išvyniojus tualetinio popieriaus ruloną su užrašu : merde (šūdas).

Taigi, pirmasis kabareto „Volteras“ pasirodymas, lyginant su šiais laikais, buvo dar labai kultūringas. Niekas nestabtelėjo pagalvoti, kam iš tikro čia buvo atvertos durys ir kas sekančiais dešimtmečiais pro tas duris ateis. Tzara ir broliai Janco atsinešė su savimi į Šveicarijos emigraciją Balkanų (ar tiksliau, Levanto) folkloro tradiciją ir sugebėjo pasinaudoti jos formų turtingumu ir idėjomis, šaltinių, maitinančių vakarų Europos kultūrą (ir beveik išdžiūvusių nuo šimtmečiais trunkančio intelektualinio formalizmo) atnaujinimui.

Pirma kabareto „Volteras“ naktis buvo susitikimu tarp Aukštosios kultūros iš Paryžiaus, Berlyno bei frankofoninės Rumunijos inteligencijos ir Rytų Europos populiariosios kultūros siaubo ir klounados formų. Aukštosios kultūros atstovai buvo jau sąmoningai dirbę link revoliucijos mene paskutinį dešimtmetį prieš prasidedant karo konvulsijoms Europoje. Dekadentų, simbolistų, ekspresionistų, fovistų, kubistų, konstruktyvistų (ir jų politinių antrų pusių, socialistų ir anarchistų) antenos jau buvo pagavusios ateities signalus.

Menininkai metėsi keisti formas ir vertybes pasaulyje, krypstančiame į dideles sumaištis. Nepaisant jų pastangų, Europos civilizacija („sena kalė, kuriai išdygo dantys“ Erza Pound) skerdynių pasekoje tapo juoda praraja. Prasidėjus žudymui menui teko sunkus naujas uždavinys – reikėjo naujų kombinacijų. Ciuriche, Rytų Europos satyrinis misticizmas susitiko su kovose užkietėjusiu Berlyno aktyvizmu.

1916 metų birželį Jan Ephraim kantrybė trūko ir jis iš savo patalpų dadaistus išmetė. Gana greitai prancūzų-rumunų ir vokiečių dadaistai pradėjo ginčytis dėl Dada pavadinimo autorystės ir teisės jį naudoti. (…) kai Tzara pasakė, jog „Dada means nothing“, jis turėjo omenyje, jog dadaistai neturi nieko, ką norėtų pasakyti publikai. Tai nereiškė, jog Dada nereiškia nieko. Tzara ir Dada kalba rezervavo sau mistikų kelią tada, kai menas jau buvo pasmerktas tapti rinka. Tai paaiškins impotentišką menininkų įniršį užmušti meną, tuo pačiu pagaminant jo pakankamai tam, kad užsidirbtų pragyvenimui, likusiais XX a. dešimtmečiais ir toliau. M.Diuchamp situaciją suprato teisingai, jis nustojo gaminti meno kūrinius ir vietoj to rašė mažus paslaptingus poemų raštelius.

Dada pateko į XX a. DNA per radikalų neigimą, išlaikiusį gyvybingumą dar ilgai po jo, tokiu sėkmingu atrodžiusio varžovo, komunizmo mirties. Dada anti- ideologija laimėjo prieš ideologiją ir įkvėpė kitus, meninius ir politinius judėjimus, kurie buvo ilgi ar trumpi, priklausomai nuo to, kiek susidėjo su ideologija: siurrealizmas, egzistencionalizmas, absurdo teatras, Fluxus, happeningai, abstraktus menas ir pop art, visi jie tapo istorija. Ne Dada. Apie Dada, žinoma, yra daug istorijų, daug naujų pradžių, atgaivinimų – bet niekas negali pasakyti, kodėl ji išliko nerami, gyvena toliau kitose formose.

Tos kitos formos atmiršta, kai tampa priimtinomis. O Dada išlieka gyva ir nepriimtina. Ji neturi stiliaus, skonio, poreikio skoniui, ir po to, kai nedidelį kiekį jos materialinių išraiškų išsidalino muziejai ir kolekcionieriai, liko tik tai, ką Dada reiškia (kas yra nieko). Ir tame jokio meno. Dada – ne menas. Ji atsisako skirti gyvenimą nuo meno, skirti meno formas, skirti menininkus ir jų kūrinius. Dar daugiau, Dada tai ir reiškia: anti autoritetinis, anti institucinis anti menas anti visa kita.

Kaip filme „The Wild One“ Marlon Brando į klausimą prieš ką jis maištauja, atsako „O ką turite pasirinkimui?“ – „maištininkas be priežasties“. Dada turi maišto priežastis, visas įmanomas išvardinti, ir yra prieš jas visas, įskaitant save pačią.

Dada gimimas buvo labai laiku. Visa, kas buvo patikima ir tvirta, pavirto niekuo, kaip populiariausia Markso ir Engelso Komunistinio manifesto eilutė ir skelbė.

Neliko nieko tikro. Abu, Leninas ir Tzara, suvokė susidariusio vakuumo teikiamas galimybes. Leninas norėjo jį pertvarkyti į naują pasaulio tvarką. Tzara norėjo jį prisėti kūrybinių idėjų, kurios anarchistiškai sudygtų ir išgimdytų ką tik įmanoma. Šios dvi 1915- 1918 metų filosofijos parašė visą tolimesnę XX a. istoriją. Kai vakuumas atsivėrė ir įsiurbė į save senąsias Imperijas, gyvenimas savo primityviausia forma iškėlė klausimą dėl žmonijos reikalingumo – vėl, kaip jau tai buvo daugybę kartų, mažiau turtingais technika amžiais. Šį, vėliausiąjį gyvenimo interviu papildė mirtį nešančių įrankių tobulumas.

Ar tankas yra gražus? Kokio ilgumo yra pabūklo vamzdis (aliuzija į Froidą)? Ką reiškia lavonų skaičius? – Labai nedaug „rimtų mąstytojų“ dėl to rimtai susimąstė. Karo įrankių estetika socialistams nereiškė nieko, jie tik norėjo taisyti socialinę tvarką. Jie nereiškė nieko ir profesionaliam menininkui, radusiam savo paskirtį linksminti buržua. Net tie menininkai, kurie buvo pakankamai jautrūs ir matė, jog apie realybę galima kalbėti ir likusių pojūčių pagalba, ne tik treniruotai užfiksuojant pirmą realybės padaromą jiems įspūdį, nedarė nieko, išskyrus pasirašinėjo ant savo atradimų.

Taip, šviesa pakeitė peizažo matymą: energija tapo matoma, galėjo būti atvaizduojama. Taip, gyvenimas buvo tragiškas, ir jo patosą buvo galima panaudoti emocijų išjudinimui per įspūdingą, gyvą jų išraišką. Bet tai buvo pirmas atvejis po Renesanso, kai menininkai pastebėjo keičiantis realybės prigimtį, o ne perspektyvą, iš kurios reikia į ją žiūrėti.

M.Diuchamp, dadaizmo protėvis, eksponavo pirmą serijinės (fabrikinės, masinės) produkcijos objektą. 1914m. F.Picabia pakartojo ūsuotą Moną Lizą, kai pirmoji, padaryta M.Diuchamp‘o, buvo prarasta. Iš filosofų tik F.Nyčė suvokė liūdną žinią, kad dievai pyksta dėl to, kaip žmogus elgiasi su gamta. Dauguma kitų, tiek menininkų, tiek filosofų, žiūrėjo į karą kaip į socialinį neramumą, kovą dėl valdžios ir, po revoliucijų, kaip į kovą dėl teisingumo.

Mąstytojų pastangos buvo strateginės: jie norėjo sužinoti, kur yra socialinio mechanizmo svertai, kad galėtų jais pasinaudoti visuomenės sulyginimui, pakeitimui ar stabilizavimui. Menininkai, vis tik, vėl ieškojo naujų perspektyvų. Monarchijos ir kariškiai dar buvo likę iš tų, kurie nuoširdžiai žavėjosi karo įrankių tobulumu ir to jų žavėjimosi netrikdė nei menininkų, nei filosofų abejonės.

Tarp „mąstytojų“ ir armijos cirkuliavo viena laisvai judanti klasė – šarlatanų ir mistikų. Pastovus spontaniškai besirandančių mistikų kiekis gravitavo tarp socialinių sluoksnių, perduodamas žuvusiųjų šeimoms žinių fragmentus iš anapus (Quija lenta buvo sugalvota irgi tuo metu). Taip pat jų dėka buvo tikima, jog okultizmo praktikos gali įtakoti mikro ir makro kosmosą. Kaip grupė, mistikai buvo stebėtinai nuoseklūs – nenuostabu, juk jie buvo profesionalai, išgyvenę visas filosofijos ir technikos atakas nuo pirmųjų žmonijos sąmonės akimirkų laikų.

Ar jie buvo tikri, ar apsimetėliai, – jie nešė realų žmogaus minties projektavimo ir vaizduotės poreikio galimybės pojūtį. Fotografija, filmas, ilgų atstumų komunikacija, greitos mašinos, masinės reklamos įtaka, – visur buvo erdvės ir okultizmui. Dar prieš tai,kol Z.Froidas XX amžiuje visiems mums prikabino Odipinius dvynius, šeima staiga pasirodė besanti sudaryta iš tėčio, mamos ir Likimo.

Karalius, armija ir bažnyčia suprato, jog kolektyvinė lemtis turi būti palaikoma bet kokia kaina, kad individualia, kiekvieno mūsų lemtimi, kaip idėja, nebūtų susigundyta kuo ilgiau. Visus iš karto, simultaniškai, menininkus apėmė ryžtas pergalvoti iš naujo visiškai viską – lyg būtų atsivėrus didžiulė uždanga ir apnuoginusi kitą pasaulį, multidimensinį, slypėjusį už šito mūsiškio, mums žinomo.

Europa staiga ėmė rodytis kaip plokščia tapyta dekoracija, o gal ji pati ta uždanga ir buvo. Bet, daugelis menininkų dar vis tikėjo menu, išskyrus dadaistus, kurie netikėjo. Priešingai, jie tikėjo į meno bažnyčios nušventinimą, meno bažnyčios, visiems kitiems buvusios tokios vis dar naudingos. Kad ir tos kitos anapusinės realybės supakavimui ir sandėliavimui.

Skirtingai nuo leninizmo, Dada nežada nieko, jokios utopijos, net ir jokios kovos pabaigos ar poilsio.

Parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji