infa.lt

Sandra Bernotaitė. Būtinybė tapatintis [5-6-7 dalys]

02 rugpjūčio
01:01 2017

Sandra Bernotaitėtęsinys, ankstesnes dalis galite rasti čia

Kultūrinės tapatybės tema pakraščiukais smarkiai suaugusi su lietuvio konfesinės tapatybės klausimu: argi ne tiesa, kad kultūrinį ir visokį kitokį progresą mums iš Vakarų ant kalavijo ašmenų atnešė Kristaus kariai? Kai norime glaustis prie turtingos europinės tradicijos, tampame konfesiškai apsisprendusiais, statistinių apklausų anketose išpažįstame Romos katalikų tikėjimą. Kai mūsų viešai neklausinėja, tampame laisvi nuo bažnyčių, užsispyrusiai savotiški, gamtos vaikai, ir, jei tikėsim rašytojo Pulgio Andriušio kelionių po Lietuvą liudijimais, dar dvidešimtojo amžiaus viduryje lakinome žalčius. Kai kas tas baidykles tebelakina, o tiesiai šviesiai užklausus, ar tikim, jog Jėzus Kristus gyvas (t. y. tinkamai miręs ir atitinkamai prisikėlęs, kaip moko Evangelijos), paaiškėja, kad nei tų šventųjų raštų esam skaitę, nei paisom kertinių tikėjimo tiesų. Dar prisiminkim, kiek tautiečių yra priėmę kitą tikėjimą (budistų, krišnaistų, musulmonų ir kt.), nekalbant apie kitokią, ne Vatikano propaguojamą, krikščionybės pakraipą (protestantai, evangelikai, babtistai, sekmininkai, ortodoksai ir kt.), o kur dar bedieviai… matyt ir šis tautinės tapatybės porūšis tikrumo neįneš.

Bet konfesinės tapatybės problema verta atidžiau pasidomėti: pastebėjau, kad būtent tikintieji garsiausiai kviečia susirūpinti lietuviškąja tapatybe. Diskursas, užgimęs su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir suaktyvėjęs stojant į ES, stiprų religinį atspalvį įgavo pastaraisiais metais, turbūt dėl paaštrėjusių politinių neramumų kaimynystėje. Nieko naujo, religijos ruporas pagarsėja karų ir marų laikais. Štai į mūsų kolektyvinę sąmonę grįžta mistiniai Oskaro Milašiaus regėjimai (Lietuva – Šiaurės Atėnai, sugrąžinsiantys Europai dvasingumą), vėl aktualu kalbėti apie tautos misiją „pasaulio išganymo“ kontekste, kurią kiekvienai tautai suteikė ne kas kitas, o pats Kristus „krikšto momente“. Pasak politikos mokslų daktaro Žygimanto Pavilionio, „[p]olitikos filosofijos, strategijos trūkumas suvokiant mūsų tautos misiją ypač išryškėjo įstojus į ES, kuomet Lietuvą užgriuvo informacijos, pasirinkimų, dalyvavimų lavina“.

Intelektinis sąžiningumas, kurio nūnai taip stokojame viešojoje erdvėje, neįmanomas be mąstančio individo laisvės. Paradoksaliai Europos sąjungą – su josios laisve ir pasirinkimais – bandoma įvardinti kaip grėsmę tradicinėms dvasinėms vertybėms, kurios neva krikščioniškos, ir kurių apibrėžti remiantis sveiku protu neva neįmanoma. Pavilionis teigia (ten pat), jog įsiklausę į popiežių (!) mokymus turime apsispręsti „dėl tolesnės integracijos į… ką konkrečiai pasakyti sunku, nes tai, kas išnyra prieš mūsų akis, yra iš esmės nepriklausoma nuo mūsų sąmonės, ketinimų, tikslų ar interesų. Tai yra tiesiog „tai“.“ Panašių kliedesių ir atviro Bažnyčios kišimosi į politinius šalies reikalus tiek daug, kad imu abejoti, ar nepražiopsojau kokios konstitucinės pataisos. Nes sekuliari yra ta šalis, kuri savo konstitucijoje skelbia, jog yra neutrali savo piliečių tikėjimo atžvilgiu ir neremia nei religijos, nei nereligiškumo.

Atsiverskime Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 26 straipsnyje sakoma: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“ Čia galima pridurti ir nuorodą į 5 straipsnį, kuriame apibrėžta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Jei čia turimas omenyje ne Paskutinis teismas, Romos katalikų bažnyčios valdančiųjų sąraše nematau, tad panašu, kad savo šalies atkūrimo momente pasirinkome būti neprigulnūs Bažnyčiai, ką užtvirtina Konstitucijos 43 straipsnio baigiamasis sakinys: „Lietuvoje nėra valstybinės religijos.“

Tad kodėl taip įnirtingai bandoma susieti lietuvių tautinę tapatybę su viena, bet ne vienintele, pasaulio religija? Anot Antano Maceinos (A. Smetonos laikų filosofo su stipria teologine pakraipa), tauta turi jos bruožus atspindintį tikėjimą, kurį dera vadinti ne tautos religija, bet religiniu tautiškumu – tai esąs „iš tautinės individualybės kilęs Dievo pergyvenimo ir garbinimo būdas“ (cit. iš knygos „Tautinis auklėjimas“). Tas žodžių apvertimas sąmoningas, mat apie savitą religinę tapatybę Maceina nekalba, tarsi nedvejodamas, jog Lietuva iki krikščionybės priėmimo neturėjo nei savo tikėjimo, nei misijos. Kai religija šitaip pastatoma greta tautiškumo, ji tampa politiška ir pavojingai privaloma kiekvienam – tai jau religinė politika, kurios sėkmės atveju Romos kardinolas de jure valdytų šalį drauge su Konstitucijos 5 straipsnyje išvardintais autoritetais. Kadangi Europos demokratiniai principai trukdo tokiam katalikų užmojui, kai kam, matyt, peršasi išvada, jog Lietuva, nusimetusi periferijos kompleksą, turi priešintis iš Vakarų plūstančiam moraliniam ir visokiam kitokiam reliatyvizmui, išgelbėti Europą nuo sekuliarumo, kitaip tariant, pasiūlyti grįžti į laikus prieš Apšvietą. Bet Europa ten jau buvo, ir davatkiškumu jos nenustebinsi – daug įdomesnis dalykas yra mūsų kultūra, tos grožybės ir keistenybės, gyvos mūsų kalboje, dainose, santykyje su gamta, dalykuose, kurie sąlygoja minties ir dvasios laisvę.

Telefonu pasigyriau, kad šiemet Velykų šventės proga sulaukėme svečių, o mama susipainiojo ir paklausė: „Gal tai buvo giminės?“ Taip, galima sakyti, giminės. Visi tokie pat, kaip ir mes su vyru, emigrantai, Velykų dienos užklupti toli nuo savo tėvų, giminių, ieškantys artimųjų ir radę juos tarp svetimų, bet lyg ir savų. Taip atsitiko, kad mūsų svečiai buvo vien lietuviai, nė vienos etniškai mišrios šeimos, todėl jautėmės atsipalaidavę ir trumpam pamiršę, jog švenčiame vidury milijoninio Australijos miesto, kitame pasaulio pusrutulyje. Jei bent vienas svetys būtų nesupratęs lietuvių kalbos, atmosfera taptų kitokia: būtume demonstravę ir aiškinę savo lietuviškumą, papročius ir įpročius, tektų tarsi vaidinti lietuvius.

Kažkurį sekmadienį atidariau duris žmogui, kuris renka statistiką apie australų požiūrį į visokius dalykus: bankus, prekybą, narkotikus, galbūt ir emigrantus. Atsiprašiau, kad nepadėsiu, teisindamasi tuo, kad neturiu laiko. Išties anketai užpildyti būtų prireikę mažiausiai pusvalandžio, ir žmogus patikėjo (pusiau melagingu) alibi: ant viryklės vyksta veiksmas, kurio nevalia palikti. Paskutinis mano tarstelėjimas buvo toks: „O ir šiaip, aš gi nesu statistinė australė…“ Tas žmogus skėstelėjo: „Galbūt tai būtų tik dar įdomiau!“

Uždariusi duris susimąsčiau: vadinasi, nesijaučiu pilnaverte šios šalies gyventoja, nes manau, jog Australijos valdžiai nesvarbi mano nuomonė, o aš neprisiimu atsakomybės už šios šalies gerovę ar bėdas. Kaip lengva pabėgti nuo problemų! Gal lygiai taip pat būčiau uždariusi duris ir statistikos rinkėjui Vilniuje ar Šiauliuose – jau septynerius metus iš vidaus nepažįstu, kaip ten gyvena žmonės. Tai kur aš esu, kur gyvenu, kuri aplinka yra mano, kuri šalis man rūpi? Gal išties nesu statistinis vienetas, nesu vidutinis žmogus, tačiau tokių, kaip aš, irgi esama – nesu jau tokia anomalija – menininkė.

O gal įmanoma teisintis tuo, kad priklausau grupei žmonių, kurie neturi fiksuotos vietos žemėje, vengia bendruomenių, purtosi tapatybės ženklų, išskyrus legalų tapatybės dokumentą – pasą, kuriame įrašytas asmens kodas, gimimo vieta. Turime tik suteiktą vardą ir tėvo (nebūtinai biologinio) pavardę prie nuotraukos, kurioje galima atpažinti tam tikru laikotarpiu užfiksuotus veido bruožus: tą nuotrauką būtina keisti, nes per laiką nebeatitinka subjekto išvaizdos. Jei mano veidas yra kintantis, ar galima reikalauti, kad mano tapatybė būtų tokia fiksuota, tokia tikra, tokia patikima? Ar jau susitapatinau su kosmopolitais – žmonėmis, ieškančiais turistinių potyrių, susikuriančiais savo globapolį, matomą pro (vienodo bet kuriame pasaulio krašte) viešbučio langą? O gal teisinga pozicija yra tik bandymas gaudytis tapatybėse, tik pragmatiškas požiūris, kai norisi atpažinti žmogų, priskirti, sukataloguoti savo sąmonėje, įtraukti ar atkirsti, nubausti ar išteisinti, apdovanoti dėmesiu ar garbės raštais, jei išsiskyrė iš bendruomenės triukšmo…

Galbūt svetimas savas yra tiksliausiai žmogaus santykį su bendruomene apibrėžiantys žodžiai? Kai suvokiame save kaip nedalomą, paskirą, savotišką vienetą, svetimais savais tampa visi kiti, net giminės ir artimieji. Svetimas savas gali būti kitas lietuvis, su kuriuo susipažinai lėktuve ar svetimoje šalyje ir bendrauji visų pirma todėl, kad jis yra lietuvis, nors nei profesiškai, nei asmeniškai nieko bendro, be tautybės, neturite. Svetimas savas gali būti čiabuvis, kuris ištiesė pagalbos ranką, arba jam ištiesei pagalbos ranką; galbūt turite bendra labai daug, daug daugiau, negu su tais, su kuriais etninė ar konfesinė tapatybė sutampa. Toje sąvokoje telpantis konfliktas yra amžinas judesys, kaip jing ir yang – gali manyti, jog jis naikina save, kaip pliusas ir minusas, bet gali manyti kitaip: vidinis prieštaravimas neleidžia atsipalaiduoti ir aptingti, nustoti mąstyti, būnant žmonėse liautis klausti ir abejoti, o tai juk būtų mirtinas sąstingis.

Nemylime savo tautos; mylime savo draugus. Giminių ir artimųjų nepasirenkame, jie mums įgimti; mūsų draugai ir mylimieji gali priklausyti ir priklauso bet kokiai tautai, rasei, grupei. Žydų kilmės vokietė Hannah Arendt prisipažino: „Niekada gyvenime „nemylėjau“ tautos ar grupės – nei vokiečių tautos, nei prancūzų, nei amerikiečių, nei darbo klasės, nei ko nors panašaus. Išties myliu „tik“ savo draugus ir žinau tik vienos rūšies meilę, kuria tikiu, – tai meilė asmenims.“ Priklausymas (belonging) kokiai nors žmonių grupei ar tautai, sako Arendt, yra natūrali būsena – mes priklausome nuo tos dienos, kai gimstame. Tačiau nereikia to painioti su politiniu priklausymu kokiai nors organizuotai grupei, kurios narių pažiūroms, įsitikinimams pats pritari, esi sąmoningas narys.

Meilė ar draugystė, žinoma, gali rastis ir tarp vieningas pažiūras turinčių organizacijos narių, ir tarp skirtingoms grupėms priklausančių žmonių, kurių pasaulėžiūra visiškai nesutampa. Bet meilė politikoje – tai veidmainiškumas. Lietuviškoji tapatybė – kaip ir viskas, kas susiję su žmonių grupėmis, su tauta ir tautiškumu – yra socialinė-politinė sfera, vadinasi, kalbėdami apie ją, visuomet turime omenyje politinę tapatybę. Į politinę sferą, atsižvelgiant į H. Arendt patarimą, nereiktų painioti jausmų, t.y. meilės ar neapykantos (išties tai dvi tos pačios monetos pusės). Visgi labai norisi šaukti apie savo meilę tautai, o kitaminčių klausti: „Tai ką, nemyli savo tautos, jeigu taip negražiai kalbi, jeigu vien juoda matai, vien tik kritikuoji?“

Nusiėmę atsakomybę už jausmus savo tautai, galbūt neteksime poreikio mesti į tą patį katilą ir jausmų kitoms tautoms ar šalims, ar sąjungoms. Nebeliks prasmės klausti: „Tu ką, myli Europos Sąjungą?“ – „O tu ką – pasiilgai Sovietų Sąjungos, nori grįžti į draugišką Rusijos glėbį?“ Kaip būtų gerai, jeigu taptų savaime aišku, kad Lietuva negali rinktis pusių „demokratiškų Vakarų“ ir „totalitarinių Rytų“ fronte, nes ant kortos pastatytas jos pačios egzistavimo klausimas. Tai ne jausmų, o politinio pasirinkimo (ir sąmoningumo) reikalas: arba Lietuva laisva, arba Lietuvos nėra. Tik demokratiška Lietuva gali būti suvereni, daugiatautė, nevienmintė ir nevienalytė, siekianti būti atvirąja, bendruomenė, kurią patys kuriame ir keičiame, už kurią patys atsakome.

Bendruomenę efektyviai suvienyti gali ir diktatorius, siunčiantis savo šalies žmones maršo žingsniu į mirtį, o paskui atsisakantis garsiai skaičiuoti aukas. Uždaroji bendruomenė, traukianti grįžti į gentinę santvarką, o politikoje – pasikliauti mistika ir prietarais, tarsi siūlo saugumą, kurio kai kam trūksta „vakarietiškų vertybių“ aplinkoje, žadančioje tik dar daugiau įsibrovimo iš pasaulio, daugiau pokyčių, pasirinkimų, atvirumo; aplinkoje, kur tradicijos kvestionuojamos ir kai kurių atsisakoma, kur religija – viena, stipri, privaloma – netenka autoriteto. Kovoti už bendruomenės vieningumą – nereiškia tapti altruistu, „geru žmogumi“, siekiančiu gėrio kitam labiau nei sau. Būti individualistu nereiškia būti egoistu, kaip mano kai kurie kolektyvizmo šalininkai. Individualistas atsisako bijoti prievartinio autoriteto, nesvarbu, kas tai bebūtų – partija, diktatorius, tėvas ar Dievas – nes būtent baimė skatina žmones burtis ir stiprinti sienas, kurios tik didina autoriteto galią, atimančią iš konkretaus žmogaus laisvę gyventi sulig savimi.

Apie ką iš tiesų kalbame, kai „ieškome savo lietuviškosios tapatybės“? Mes kalbame apie baimę prarasti įsivaizduojamos bendruomenės globą, kalbame apie baimę pareikšti, jog siekiame būti individualūs, jog įmanoma suteikti laisvę ne tik sau, bet ir kitam: laisvę rinktis, laisvę išsakyti savo nuomonę, laisvę mylėti ir laisvę mirti.
Sandra Bernotaitė

Mes turime nuolat sau priminti, jog kovojom būtent už tokią Lietuvą – laisvą ir nepriklausomą – todėl sunku apsakyti, koks absurdiškas man atrodo šen bei ten vis išnyrantis pareiškimas: „Ne tokios Lietuvos norėjom!“ Žinoma, drąsiau yra šūkauti apie kažkokią įsivaizduojamą idealią šalį, negu būti blogiui netolerantiškam realioje, toli gražu ne tobuloje, šalyje. Lengviau būti humanišku priespaudoje, būnant kaliniu, tremtiniu, kankiniu, nes laisvė atsineša su savimi pareigą stoti akistaton su savo baime ir prisiimti atsakomybę už savo praeities klaidas ir dabarties veiksmus.

* * *

Esame savimi, esame ne kitokie nei galėtume būti mes, būtent mes, esame būtent tokie todėl, kad tokie esame. Žinau, kad neturėsiu kitos tėvynės, ji – svarbiausioji mano tapatybės dalis, individualybės šaknys. Mano asmeninei laisvei reikia, kad mano tėvynė būtų suvereni. Tapatybė su bendruomene man negali ir neturi užgožti būtinybės būti laisva.

Pabaiga, – visas dalis galite atrasti čia

šaltinis: pasauliolietuvis.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 87

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...