infa.lt

Sandra Bernotaitė. Būtinybė tapatintis [3-4 dalys]

28 liepos
01:01 2017

Sandra Bernotaitėtęsinys, pirma-antra dalys čia

Pirmaisiais gyvenimo svetur metais, kai itin aktualus rodėsi tautinės tapatybės klausimas, man į rankas pakliuvo Antano Maceinos knygelė „Asmuo ir istorija“, iš kurios įsirėžė mintis, kad įmanoma palikti savo tėvynės erdvę, tačiau neįmanoma palikti tėvynės istorijos ir pereiti į svetimą istoriją. Kad ir kaip kaitaliotum, skolintumeisi ar žaistum su savo kultūrine tapatybe, istorinė tapatybė lieka nepajudinama kaip duotybė. Savo istoriją verta pažinti, gali didžiuotis ja, tačiau nereikia jaudintis, kad prarasi. Kilmė yra tarsi medžio šaknys, maitinančios šakas, ant kurių auga tavo gyvenimo vaisiai. Atrodytų, ta pati istorija, vienos ir tos pačios šaknys, turėtų vienyti žmones, sudarančius vieną tautą, tapti tautinės tapatybės pagrindu.

Neseniai teko išgirsti dvi netiesiogiai susijusias istorijas. Štai dvi lietuvės, gimusios praėjus maždaug dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo, tik viena augo sovietinėje Lietuvoje, o kita – Australijoje, išeivių lietuvių šeimoje. Vieną ugdė sovietinis švietimas, kita buvo auklėjama griežta tautiškumo dvasia. Keletą metų prieš nepriklausomybės atgavimą sovietų pilietė atsidūrė Australijoje: atvykusi pasisvečiuoti pas gimines, nebenorėjo grįžti už geležinės uždangos. Australijos lietuvė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nustojo kalbėti lietuviškai.

Tą dieną, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, Australijos lietuvė pajuto nuo pečių nukrentant milžinišką svorį – juk visą sovietų okupacijos laiką buvo teigiama, kad lietuviškumas yra gyvas tik išeivijos dėka, nuo pat mažumės buvo kalama, kad privalai mylėti tėvų gimtinę. Gražiausiomis spalvomis piešiamas idealizuotas tėvynės vaizdas tiems, kurie nei ten gimė, nei buvo aplankę. Vaikai buvo skatinami ir net verčiami kalbėti lietuviškai, lankyti tautinius šokius, dainuoti tautines dainas, dalyvauti skautų judėjime, taip pat buvo tikimasi, kad jie kurs šeimas tik su lietuviais. Nenuostabu, kad kai kurie vaikai galėjo būti tautiškumo sužaloti… Pabėgėlė iš sovietų režimo zonos irgi patyrė šoką: vietoj to, kad užjaustų ir gelbėtų, tautiečiai į ją žiūrėjo kreivai, tarsi ji nebūtų „tikra lietuvė“, ir net įtarinėjo bendradarbiaujant su KGB. Tokia neadekvati reakcija privertė moterį atsigręžti į savo šaknis, studijuoti tai, kas padėtų suprasti jos pačios santykį su Lietuva.

Penkiasdešimt metų okupacijos – tai juk laikas, lietuvių tautos išgyventas skyrium. Sunku būtų teigti, jog sovietų periodas nepaliko žymės lietuviškoje tapatybėje, bet taipogi nelengva tą žymę sau pripažinti. Pirmieji aiškiai pajutę pokyčius turbūt ir tegalėjo būti išeiviai, pusę amžiaus bandę konservuoti smetoniškos Lietuvos kultūrą, papročius, kabinęsi už idealios tėvynės miražo. Laikas eina, istorija vyksta, šaknys skyla, šakojasi – taip atsiskyrė ir vienu metu ėmė gyvuoti keli Lietuvos laikai, kelios istorijos. Šiandieninis Lietuvos variantas dar iki galo nesuvoktas, neištyrinėtas, neaprašytas, visai neseną istoriją pageidautume ignoruoti, apsimesti, kad jos nebuvo, kad svetimo DNR mumyse nėra. Išeiviams nėra paprasta priimti tuos pokyčius, suvokti, kaip svetimas galėjo tapti savas, kaip atsitiko, kad užaugo kelios kartos dvikalbių lietuvių, mylinčių rusų kultūrą…

Visgi, pasikeitus politinei situacijai, į Lietuvą negrįžo minios išeivių ir jų vaikų, nešini „tikruoju lietuviškumu“ – ir kažin, ar tokius misionierius kas būtų maloniai priėmęs. Pamenu nuostabą ar net pašaipą tiems keistuoliams, kurie rodo dantis ne vietoje ir ne laiku, kalba su amerikietišku akcentu, juokina smetoniškais išsireiškimais… Nors glaudus abipusis ryšys su išeivija buvo užmegztas, (sovietiniai) lietuviai atvėrė ne tik draugišką, bet ir išnaudotojišką glėbį tautiečiams iš kraštų, kur „kisieliaus krantai ir pieno upės“ (tai aprašyta Irenos Mačiulytės-Guilford knygoje „Glėbys“, užsiminta Laimos Vincės knygoje „Lenino galva ant padėklo“). Tam tikras simptomas yra ir tai, kad retai išgirsi senolių išeivių pageidavimą mirti savoje žemėje, kuriai visą gyvenimą jautė tokią nostalgiją. Jų patirtis nelengva – tai žmonės, kurie buvo atkirsti nuo savo šaknų, tačiau bandė jas išsaugoti, tikėdami, jog paties medžio jau nebėra. Jų vaikams, ir ne tik jiems, tenka gyventi su štai tokia skilusia, fragmentuota istorine tapatybe. Išties, kur riba tarp tikėjimo savo istorija ir jos žinojimo?

4-a dalis

Mažai kas ginčytųsi, jog šaknys, istorinė tapatybė, kilmė, nėra pasirenkamos – tai yra duotybė, bet štai dėl medžio šakų – kultūrinės tapatybės – kyla ir klausimų, ir ginčų, ir abejonių. Kuomet imama diskutuoti apie kintančią, takiąją, koliažinę ar dar kokią madingą „dinaminę“ tapatybę, turima omenyje matomoji, virš žemės iškilusi tautos medžio dalis. Šakos, žinia, gali būti ne tik genėjamos, nukreipiamos augti tam tikra linkme, bet ir skiepijamos. Įmanoma kultūriškai (organiškai) prigyti svetimoje žemėje, tapti skiepu kitos tautos kamiene. Nepaneigsi artimiausiosios aplinkos įtakojimo žmogaus augime, asmenybės ugdyme, ir dar neaišku, kas labiau veikia mūsų būdą – šaknys ar gretimos šakos, prigimtis ar nuo mažumės įsisavinti įpročiai?

Kad ir kaip patogu būtų manyti kitaip, aš tikiu posakiu: charakteris nepaveldimas – juo užsikrečiama. Dar patogiau būtų tikėti, jog savo charakterį (būdą) gali keisti pagal paties norą ir įsivaizdavimą. Ką gi – jei toks noras yra, bandyti visuomet galima, ir gali būt, jei ne pakeisi, tai bent pakreipsi save kita linkme, išsiverši iš „prasto auklėjimo“ rėmų, išmoksi tvardyti savo emocijas, o gal net atversi tikrąjį temperamentą. Tam, kad bent kiek pasikeistum, visų pirma teks pažinti save tokį, koks esi, pamatyti ne tik šviesiąja, bet ir tamsiąją savo pusę. Tai ne tik įdomus, bet ir praturtinantis savišvietos ir savimonės kelias.

Savęs pažinimo procesas toks nelengvas ir ilgas, jog jam prireikia, o gal net ir nepakanka, viso gyvenimo. Juolab, kad mes nuolat kalibruojamės, taikomės prie kintančių aplinkos sąlygų, reflektuojame, atspindime žmones, kurie aplink mus taip pat juda, keičiasi. Vienas iš ženklų, liudijančių apie nepaprastą kultūrinės aplinkos svarbą mūsų vidiniam komfortui ir netgi saugumui, yra kultūrinis šokas, ištinkantis visus be išimties, patekus ilgesniam laikui į svetimą aplinką, kurioje neatpažįstame nieko „savaime aiškaus“ – nuo pieno etiketės iki buitinio bendravimo taisyklių. Kaip priimta sveikintis, šypsotis, kiek laiko galima žiūrėti nepažįstamajam į akis, ar pasirodžiau grubus, o gal pernelyg nuolankus, ar jie man draugiški, ar manimi pasitiki? Perdien pavargsti nuo paprasčiausių dalykų, apie kuriuos niekada nesusimąstydavai, jie buvo elementarūs, tavo gimtajai terpei būdingi ir sutartinai priimtini.

Kultūrinę tapatybę kartais bandoma racionalizuoti, tikintis, jog tai dalykas, kurį įmanu atmesti, pakeisti, kuriuo galima žaisti, kuris yra lengvas tarsi persirenginėjimas, tarsi vaidmuo gyvenimo scenoje. Performatyvioji tapatybė – filosofija besidomintiems žinomas terminas – gundo galimybe išteisinti netikrumą tuo, kad tapatybės pagrindą sudaro pakartojimas, ir tik pakartojimas atgaline tvarka pačiam reiškiniui suteikia tapatybę. Kitaip tariant, tapatybė yra kuriama pačiu pakartojimo – mėgdžiojimo arba mimikrijos – aktu, nes ji yra suvaidinama (iš čia – performatyvioji). Ar mes tapatinamės su kitais per mėgdžiojimą? Galbūt taip ir yra, tačiau, mano manymu, tai beveik nieko nekeičia: mes vis tiek tapatinamės, ir mažiausiai tai darome sąmoningai, savo laisvu, valingu pasirinkimu.

Gan naivus noras persikelti iš savo kultūrinės terpės (agrarines, o ne urbanistines, šaknis turinčios) į svetimą, galbūt turtingesnę, globalioje perspektyvoje daugiau pasiekusią, išties gali pasirodyti apgailėtinas, panašus į mėgėjišką vaidybą, iš esmės nieko nekeičiančią, nesuvokiant, kas yra kultūra ir kas yra kultūrinis kiekvienos tautos palikimas, kokia jo kaina. Poetas Jonas Aistis yra taikliai ir su ironija išsireiškęs: „Natūralu gal net ir tapti naujo krašto, naujos tautos karštu patriotu. Ypač jei iš žemesnės civilizacijos pereini į aukštesnę. Iš karto pasijunti turtingas, didelio palikimo dalininkas. Kitaip sakant, nesėjęs gali didelį derlių pjauti. Štai, sakysime, ateivio sūnus ar vaikaitis pasijunta ne vien Edgar Allan Poe, Mark Twain, Henry W. Longfellow, bet taip pat ir Shakespeare, Byron, Galsworthy, Dylan Thomas tiesioginis paveldėtojas… Bet paprastai negalima paveldėti vien tiktai gerųjų naujos tautos savybių. Paveldimas ne tiktai kapitalas, bet ir skolos“ (iš rinkinio „Milfordo gatvės elegijos“, Vilnius, 1991).

šaltinis: pasauliolietuvis.lt

 

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 246

Žymos:

Atsiliepimų 2

  1. peleda    -  2017-07-29, 11:26

    Skaičiau straipsnį daug kartų, ir masčiau, kas jame ne taip.
    Mačiau autorės didelę atsakomybę, meilę Lietuvai, begalinį darbštumą ir autorės išmintingumą [ jaunatvišką].
    Nenoriu daryti autorės ir pateiktos medžiagos atžvilgiu.
    Bet labai labai džiugu, kad lietuvių yra ne trys , ne keturi milijonai- Lietuviai yra ir tie , kurie negimė, neaugo LIETUVOJE, bet senelių , tėvų dėka –jie LIETUVA. aČIŪ.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. peleda    -  2017-07-29, 11:29

    Ketvirtosios eilutės sakinyje turėjo būti:
    Nenoriu daryti išvados autorės……

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....