Viskas pasaulyje susimaišo, kai norima būti tokiu kaip kitas, dar net nežinant, koks esi pats. Bet, kad ir koks bebūtum, esi sau neįdomus, nevertingas… Tokiame pasaulyje niekas nežino savo vietos. Ir nenori žinoti, nenori net savo vietos turėti: nori galėti ateiti bet kur ir būti ten savas; tapti bet kuo, tik panorėjęs, kaip burtų lazdele mostelėjus. Patys negyvendami – ar dar, ar net nesiruošdami savą gyvenimą turėti – jau nori reformuoti pasaulį: taisyti, riboti, reformuoti kitus ir jų gyvenimus.
Gal dėl to ir yra visos sąvokos sujauktos, neįdomu, kas iš tikro ką reiškia, kas nuo ko priklauso – tai tik apribos, parodys, kad iš duotų parametrų, reikšmių, prasmių išeinant, tu ne viską gali – kaip tai gali būti?! Diskriminacija! Nedemokratija (demonokratija?)! Kur politkorektiškumas! – kuo mažiau kažkam tinku, tuo labiau juk turiu būti ten į priekį praleistas… Galim tikėti ta visa ideologija, galim – ne, bet reali padėtis kokia buvo, tokia ir yra.
Evoliucionistas ir paleoneurologas S.V.Saveljevas mėgsta pašnekėti apie smegenis. Savo smegenų nematome – kiti jų nemato irgi. Tik kai numirsime, galės išimti, supjaustyti plonom riekelėm ir ištirti, kam buvome gabūs ir kam tinkami… Gyvas smegenis stebėti tokia raiška, kad viskas gerai matytųsi, – tomografo dar nėra pagaminta – procesą, turbūt, stabdo tie, kurie bijo, jog bus patys ištirti ir pripažinti netinkamais tai vietai, kurioje sėdi… Negalės girtis, kad jų vaikai genijai… Negalės iš viso, niekuo girtis? – bet nežiūrint į nieką smegenis turime visi. Bent jau tikimės…
Jeigu smegenų plastiškumas yra kasdien įtakojamas mūsų pačių ir mūsų aplinkos: neuronų ryšiai susikuria ir nutrūksta, vidutiniškai po tris per dieną, priklausomai nuo atminties, nuo mokymosi, domėjimosi, darbo rankomis, bendravimo su aplinka ir t.t. Tai smegenų apimtis, laukų ir polaukių buvimas jose, ir jų kiekis, didumas – šitie dalykai yra duotybė. Su jais gimstame ir taškas.
Jokie paveldėjimai, DNR, auklėjimai ar vystymaisi tam įtakos neturi – genijus gali gimti griovyje, kvailys – karaliaus rūmuose. Žmonių smegenų svoris varijuoja nuo mažiau nei kilogramo iki dviejų su puse. Vidutinės smegenys sveria 1300 gramų. Genijų smegenys dažniausiai yra didelės, nes juose turi būti daug laukų su polaukiais, ir jie turi būti dideli. Imant bendrą tendenciją žmonių smegenys mažėja – nuo neandertaliečių laikų vidutiniškai prarado jau 250 gramų svorio (30gr jau vien per XX amžių).
Senoji, limbinė galvos smegenų dalis, yra atsakinga už instinktus: valgyti, daugintis ir dominuoti. Ypač į dominavimo instinkto veikimą pasigilinus, aiškėja: labiausiai dominuoti linkę veržiasi į politiką, valstybės valdymą, į aukščiausias vietas – ir jiems pavyksta, kai instinktas stiprus. Ir tik tada kyla klausimas, – o kur protas? – o proto nėra, nes į priekį veržtis jo nereikia – valstybių valdymo pasekmės tada ir pasimato… pažvelkime į kultūrą – ji irgi yra dominavimui tinkama sritis – kas rėkia garsiausiai, tapo ryškiausiais, glumina savo kūryba labiausiai, apie kurį daugiausia bus šnekama, tas kūrybiniame, kultūriniame lauke ir dominuos. Smegenų tam nereikia taip pat. Ką jau kalbėt apie genialumą…
O smegenų žievė, pilkoji jų masė, ypač kaktos smegenys, yra naujoji smegenų dalis, išsivysčiusi dar ne taip seniai, ir, būtent socialinio elgesio dėka – arba socialiniam elgesiui – kas buvo pirmiau, višta ar kiaušinis? – dalintis maistu su kitais, netgi su ne savais, moderuoti lytinį elgesį, nesiporuoti bet kam ir su bet kuo, ir bet kada, pasitenkinti savo vieta po saule, nesistengti dominuoti bet kuria kaina visur ir prieš visus – leisti būti ir kitiems, kol jie yra savo vietoje, ir savo pareigomis užsiėmę…
Tai štai, genijaus atveju, į šių dviejų smegenų dalių įtampą įsiterpia trečias veiksnys: genijaus smegenyse esantys, labai stipriai išvystyti vieni ar kiti laukai, su pakankamai ar labai daug polaukių. Žmogus su tokiomis smegenimis, jis svyruoja ne tarp instinktų ir socializuoto elgesio, t.y. ne tarp noriu ir privalau, jis tiesiog išgyvena save, pagal tai, kokios yra jo smegenys.
Ir pastangos ar talentų vystymas čia nieko nekeičia – genijus yra genijus, jis arba išgyvena save, arba žūva… Nes primityvams (iš instinktų gyvenantiems) jis svetimas ir lengvas grobis, o į socializuotą visuomenę jis dažnai sunkiai įsirašo – nemato prasmės vykdyti socialinių ritualų, taisyklių ar tradicijų – jam neįdomios oficialios teorijos, religijos, aksiomos, konsensusai… Jis – nepakoreguojamas, kaip ir smegenys, su kuriomis gimė.
Tiktai toks žmogus gali sukurti kažką nauja, ko iki jo pasaulyje nebuvo. Visa kita puikiai daro skruzdės – socializuotieji – ir beždžionės – primityvai. Genijų procentas yra pastovus, nesvarbu, kad Žemės gyventojų daugėja – jų kaip buvo mažai, taip ir lieka… Visi kiti yra savo talentus vystantys ( neuronų jungtis kuriantys tuose laukuose ar polaukiuose, su kuriais gimę) arba kūrybingieji, dominavimo instinkto varomi, kam nei laukų, nei polaukių nereikia.. tada aišku, kodėl nei tiems, nei tiems genijų nereikia, kodėl genijai nekenčiami, dusinami, naikinami – kai nėra su kuo palyginti, tai ir talentas atrodo geriau, ir dominavimui mažiau konkurencijos.
2-a dalis
Bandymai atrinkti genialius vaikus, juos auginti vystyti, kaip valstybinės politikos prioritetą, yra nevaisingi: vidutinybės viską matuoja pagal save ir genialumo atpažinti negali; jie tik ieško daugiau to paties – kas jau žinoma, atpažįstama, bet, gal naujai pateikta, netikėtu kampu pasukta, iki nesąmonės redukuota, tas vidutinybėms kaip tik. O ir žmogaus protas bręsta lėtai – smegenys turi savo laiko tarpus, kai įsisavinami vaikščiojimo, kalbėjimo, socializavimosi įgūdžiai, kaupiama gyvenimo patirtis…
Vaiko negali priversti mokytis to, ko jo smegenys dar negali išmokti… Todėl seniau, ar amato mokantis, ar universitete viską po truputį studijuojant, bet procesas trukdavo ilgai – ir tada jau irgi būdamas tik surogatu tam, kad žmogus turėtų visą gyvenimą nenustoti mokytis. Neskubant bet nesustojant… Dabar gi reikia, kad vaikas greitai būtiniausius dalykus perbėgtų, ir kuo jaunesnis jau būtų tinkamas darbo rinkai, jau dalyvautų sukant ekonomikos ratą. O ir šiaip, valgyti pakanka, internetas sukuria įspūdį, kad viskas žinoma, prieinama, suprantama visiems – kam dėti pastangas? Nenuostabu, kad smegenų apimtis mažėja ir svoris krenta.
Laukiniai yra laukiniai, ten – stipriausiojo teisė… Civilizacija gyventojus atrenka pagal konformizmą, paklusnumą įstatymams. Atrodo, kad tik toks pasirinkimas tėra, arba visi prieš visus, arba kažkieno vieno dominavimas ir šiokia tokia taika. Ir jokio tikro progreso irgi nėra, yra tik jo imitavimas – beždžioniavimas ir skruzdėlyno tvarka – vaidmenų pasiskirstymas. Tokioje situacijoje kalba apie žmogų neina, jam vietos nenumatyta.
Nes žmogus yra tas, kuris yra savimi, gyvena savą gyvenimą – genijaus apibūdinimas. Genijų mažai, ir žmonių irgi taip pat mažai? Žmonės, kaip ir genijai, nesileidžia kontroliuojami, savaip mąsto, savarankiškai gyvenimo keliu eina – su jais ateitis neprognozuojama. Jie ją padarys, bet kas žino kokią? Jei visi kiti irgi būtume žmonės, tai visi kartu tuo įdomiu gyvenimu, ateities kūrimu ir užsiimtume, bet dabar kiti – dauguma – arba iš viso parazitai ir pelningos situacijos iš savo rankų paleisti neplanuoja, arba stabilumą užtikrinančios vidutinybės, arba judėjimą imituojančios laukinės ordos su nesocializuotais instinktais: laikas nuo laiko valstybių varžtai atlaisvinami, kad tų laukinių, kaip šviežio kraujo, įsileisti, – tai ir visas progresas. Trys žingsniai atgal, kad žengtų vieną pirmyn. O palikti kokį vieną ar du neuždusintus genijus – valstybė negali rizikuoti. Tikru vystymusi, naujomis idėjomis negali rizikuoti – gali nebesukontroliuoti, – ir vidutinybių (nekalbant apie parazitus) valdžia žlugs.
Nors, genijams kartais pavyksta išgyventi – mimikrijos būdu, prisitaikant, mėgdžiojant aplinką – iki to amžiaus ir sąlygų, kada jis gali atsiskleisti, gali imti kurti, gyventi… Nes genialumas yra ne psichologijoje, jo negali įsigyti, išsivystyti. Tai – įgimtos smegenų savybės, bet tokiam žmogui galima trukdyti gyventi, studijuoti, kurti ar reikštis. Smegenys vienos nuo kitų gali skirtis vienų ar kitų laukų apimtimi iki dešimčių kartų, vienų ar kitų sričių jose gali ir visai nebūti – o jeigu taip atsitikę su vadinamomis žmogiškosiomis smegenų sritimis? – Bet jis vis tiek, gyvena visuomenėje, o ne po palmes karstosi, ir jo teisės turi būti gerbiamos?
Nors genialumas nėra apribotas nei tauta, nei rase, bet, pvz, Rusijos ir rytų bei centrinės Europos teritorijose smegenų polimorfizmas yra didžiausias – daug genčių, tautų, kultūrų, valstybių šalia viena kitų, todėl smegenų įvairovė didžiausia, genijų tikimybė didžiausia. Nepaisant to, kad Stalinas dėjo pastangas, atrinkdamas šalies gyventojus pagal konformizmą ir netgi pagal žvėriškumą… Bet, panašūs procesai Vakarų Europoje vyko žymiai ilgiau, ji – institucionalizuota, ten vidutinybės įsivyravę jau kadaise. Savo neprisitaikiusius primityvus ji jau kaži kiek ilgai eksportavo į kitus žemynus, todėl, pvz, JAV valstybės variklis – dominavimo instinktas, o kai prireikia smegenų ir genijų, jie importuojami iš Rusijos.
Lotynų Amerikoje yra bendras katilas – daugybės tautų, etnosų, genčių, tiek vietinių, tiek imigrantų, mišinys, bet bendrai imant, žmonių smegenys ten suprimityvėjusios, sudėtingesnės nuo to kryžminimosi jos nepasidariusios… Kultūra, mokslas ten nežiba. XVIII amžiuje Žanas Žakas Ruso iškėlė tokią kompensacinę idėją, jog, girdi, jei gamta žmogui kažko nedavė, tai kompensavo trūkumą kažkuo kitu – kažko kito davė daug.
Deja, praktikoje ši idėja nepasitvirtina. Dažnai tai, kas neduota ir yra neduota. O limbinių smegenų instinktais gyvenantys, valgantys, beždžioniaujantys ir pasaulį užkariavę, – jiems juk net nereikia ir to, kas jiems duota – neokortekso nenaudodami jie visą gyvenimą taip ir nugyvena… kai turėtų būti taip, – ką turi, tą turi, bet naudoji tai kuo visapusiškiau, dažniau, įvairiau – sudėtinga sistema nuo to tik tampa sudėtingesne, o tai, kas nenaudojama, tai atmiršta, primityvėja.
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
349
Leidžiama ...
