infa.lt

Europa Dubravkos Ugrešic atmintyje

25 gegužės
01:01 2017
Dubravka Ugresič

nuotrauka: Zeljko Koprolcec

Dubravka Ugrešic gimė 1949 metais buvusioje Jugoslavijoje, dabartinėje Kroatijoje. Amsterdame apsigyveno nuo 1993m., kai ją, dėsčiusią Lyginamąją literatūrą Zagrebo universitete, kroatų nacionalistai ir katalikai apšaukė ragana ir praktiškai išvijo iš šalies. Nuo tada Ji skaitė paskaitas Europos ir JAV universitetuose, įskaitant Harvardą ir UCLA, parašė keturis romanus ( jau 1988m. gavo prizą už geriausią metų Jugoslavijos romaną) ir maždaug tiek pat esė rinkinių, jos kūryba išversta į dvi dešimtis kalbų.

2016m. ji gavo Neustadt International Prize for Literature – taip vadinamą Amerikos Nobelį. Žinoma, ji – moteris, vyresniojo amžiaus politinė emigrantė ir protingas žmogus, visa tai – pliusai, bet, kaip žinoma, premijų vien už tai neduodama. Ir talentas taip pat nėra lemiama priežastis jai gauti: reikia atitikti to momento reikalavimus, atitikti profilį to, ką tuo metu yra norima diegti pasaulyje. Galima manyti, jog jos kandidatūra tiko kovojant prieš nacionalizmo kilimą (ir priešinimąsi pabėgėlių priėmimo srautui) Europoje…

Bet, arba patys amerikiečiai neskaito, ką ji rašo apie jų (karaoke) kultūrą, arba jie nesupranta, ką ji nori tuo pasakyti. Arba jiems rūpi tik europiečius mokyti, kaip teisingai reikėtų gyventi.

Nes iš tikro – skaitant jos paskutinį esė rinkinį „Europa sepijos tonuose“(2014), susidaro toks įspūdis – jog ji tiesiog žmogus dar iš tų laikų, kai pasaulyje vyravo sudėtingesnė, daugiaplanė, daugiasluoksnė sistema, su atitinkama jos kultūra ir žmonės buvo, irgi, populiarios kultūros dar nesuplokštinti ir nepadaryti idiotais. Ir autorė ilgisi, ir tų laikų, ir tos kultūros, jaučiasi viena ir vieniša, išnykstant į ją panašiems žmonėms.

Jei Amerikoje blogą kultūrinę situacija ji jau rado nuo pat pradžių, tai Vakarų Europoje, pradžioje – 90-taisiais – dar jautėsi kaip namie, į jos kultūrinį kontekstą įtiko, ir tik vėliau, maždaug nuo 2000 -jų, amerikonizacija, blogąja to žodžio prasme, ėmė nebepalikti jai vietos ir čia. Dubravka Ugrešic nėra nei konservatyvi, nei progresyvi – ji yra labai įvairialypė, pastabi gyvenimui, taikliai reiškianti savo mintis žodžiais, sveikos nuovokos ir mąstantis žmogus…

Vyresnės kartos Rytų europiečiams jos pastebėjimai, kurių toliau rasit pririnktą ir išverstą visą mozaiką iš įvairių jos esė, turėtų būti pažįstami, artimi, aktualūs ir kiekvienas tarp jų gali rasti kažką, kas, rodosi, galėjo būti pasakyta ir tavo lūpomis:

„Nei Dubravka Ugrešic, nei aš ar kiti iš mūsų kartos iškart nesupratom ir negalėjom suprasti, jog „naujai į valdžią iškilusiems nacionalizmas yra tik būdas užsidirbti, praturtėti, o ne tikras rūpestis dėl laisvės. Prieš Jugoslavijos karą pasisakiusieji nesusigaudė, kad karas – tai tiesiog biznis, būdas užsidirbti pinigų. Tie, kas suprato – susigaudė vietoje ir laiku, – tie toli nuėjo, aukštai iškilo, praturtėjo pinigais, kurie nesmirda ir idealistų deganti revoliucija širdis liko gulėti sutrypta“.

„Paradoksas, kad kuo mažesnė tauta, tuo ilgesnė jos istorija. O Jugoslavijoje pripratus, Kroatijoje greitai pasidaro ankšta…“

„Jugonostalgikai buvo prilyginti dinozaurams, Jugoslavija išmesta į šiukšlių dėžę: žmonės pasitaisė biografijas, užsirašė kitus gimimo vietų vardus, ateistai pasikrikštijo, iš restoranų meniu dingo jugoslaviški patiekalai, istorijos vadovėlyje jai liko kelios eilutės ir net be nuotraukos… O dabar viskas, kas jugoslaviška, vėl madoj: suvenyrinės kojinės su Tito portretu, valgio gaminimo receptų knygos „Jugoslavija ir jos virtuvė“ – Jugoslavija dabar gerai parduodama ir gerai perkama. Joje nebėra ideologinio pavojaus ar politinio subversyvumo. Tik įvaizdžių turgus, negyvų simbolių sąrašas. Todėl banditiškas pereinamasis kapitalizmas Jugoslaviją toleruoja, jugonostalgija tik skatina pirkimą. Į ją nežiūrima kaip į realią istoriją, jinai tapusi tiktai komercija…“

Europa atmintyje„Jugoslavijoje Amerikos pop kultūros įtaka buvo tokia stipri, kad norėta ne laisvės, o 50-tųjų Amerikos! – Realybės iš amerikietiškų filmų. Rytų europiečiai nešiojosi jos schemą savo viduje ir buvo nelaimingi, kai aptiko realios Amerikos skirtumus su įsivaizduojama… Iš kitos pusės, savęs paties nereikšmingumas tame kontekste irgi skaudus. Pvz: kaip dabar juokiamasi iš socialistinės architektūros! O daugiaaukščiai bet kurioje sostinėje statyti pagal Niujorko modelius ir mažai kuo nuo jų skiriasi.

Ir dar labiau gėdinga ir menka, jog dabar ateičiai jau iš viso, jokių projekcijų nebeturima. Gyvenama iš vakarietiško turizmo – gaminami ir parduodami jiems skirti suvenyrai – tipiški, be jokios vaizduotės – vaizduotė blogai parduodama… Bet, sugalvoja, kad UNESCO turi saugoti jų nematerialų paveldą – dešrą ir vegetarinį pyragą jau užregistravo. Visi pardavinėja praeitį: ateitis yra tiktai kažkur kitur, bet ne čia. Link komunizmo einant, laikrodžiai skubėjo pirmyn, dabar jie sukasi atgal.“

„Po Berlyno sienos griuvimo visi atsikvėpėm, patogiau įsitaisėm savo mažose valstybėse. Bet, jei nori dalyvauti šiame žaidime – reikia mokėti, – tai vieni vogė, kiti pjovė, treti kaifavo, visa šita netvarka naudodamiesi. Po kiek laiko viskas ataušo, jie nuleido galvas, kaip nematomos jėgos (vėl) okupuoti. Ir dabar esame ten, kur visada ir buvome.

Taip, esame netoli nuo grėsmės išnykti, kaip indėnai, todėl stengiamasi apsaugoti likučius: kalbą, truputį mitologijos, kelis senus amatus… mūsų skirtumai irgi nėra svarbūs, vieni meldžiamės lietaus dievui, kiti – saulės, vieni dainuoja, kiti – švilpauja. Reguliariai šaukiamės dvasių ir ekshumuojame protėvių kaulus. Mes nieko nereiškiame, nieko negaminame ir neturime pinigų niekam įsigyti. Mes nesame nei gamintojai, nei vartotojai, niekam mūsų nereikia, net mūsų pačių vaikams.“

(Atvažiavus į Zagrebą po beveik metų) „ėmiau verkti ne iš nuovargio, bet paveikta čia vyraujančios kasdienybės, tekančios iš mano draugų burnų kaip bjaurios seilės. Aš pradėjau verkti dėl prasmės nebuvimo visame tame, todėl, kad jiems buvo visai neįdomu absoliučiai niekas, kas vyko už jų gyvenimų ribų.

Jie niekada nepaklausė, ką aš veikiau per visą tą laiką, kai buvau išvykus. Zagrebas pasijuto ant mano skruosto, kaip kad būčiau abejingai apspjauta. –„Arba tu esi čia su mumis, arba tu neegzistuoji“.“

„Europe no longer loves life“ sako olandų poetas P.Sloterdijk. „Ką šiandien Europa nori perduoti rytdienos Europai? – tuščiavidurių angelų laikas. Tai sindromas, kai kiekvienas nori būti žinios nešėju, ir niekas nė kiek nesistengia išgirsti, ką praneša kiti. Visi nori prasibrauti pro šurmulį ir būti išgirstais, būti tarp situaciją kontroliuojančiųjų, spausdintis, garsėti, tik štai nelaimė – neturi ką pasakyti. Šitas sindromas, su visais neišgirstaisiais, pereina į medijinį nihilizmą.“

„Socializmo laikų Jugoslavijos dokumentinis reportažas apie ekonomiką vienu tarpu buvo tapęs interneto sensacija. Kodėl? – Dėl to, kad ten buvo sakoma teisybė! 1967- 69 metais visi tie fabrikai, apie kuriuos ten kalbama, kad jie pastatyti, – jie iš tikro ir buvo pastatyti! Mokyklos, gyvenamieji namai… Dabar žmonės žiūrėdami tų laikų dokumentinę kroniką verkia: fabrikai, kuriuose jie dirbo, mokyklos, kino teatrai, kultūros klubai – viskas dingę. Likę žmonės yra niekam nereikalingi, jei atsisako būti dabartinio gerbūvio visuomenės ir jos ideologijos idiotizuojami.

O kas laiku neišnyksta, nenutyla, nepasitraukia, tai tas dar ir kriminalizuojamas.“

Nagrinėdama J.Olešos romaną „Envy“, ji lygina save ir mus su situacija, aprašyta XX a. pradžioje, prieš šimtą metų: „Mes kaip Kavalerovas, kuris abejoja, kur jam atsigulti nakčiai, – ar ant parko suoliuko, ar našlės Aničkos Prokopovič lovoje – mes irgi svyruojame tarp lygiai blogų pasirinkimų savo gyvenime. Nes, gerų nebeliko. Kad išgyventų, žmogus turi tapti nejautrus. Abejingas.

Kaip ir Kavalerovą, mus griaužia pavydas: esame eros pabaigoje ir nesuprantame to, kas ateina, nemokame skaityti naujos eros ženklų. Mūsų sugebėjimas įsivaizduoti naują visuomenę išnyko, ir mes stovime, kaip aklas žmogus, laukdamas laukiamo sprogimo. Pagauti esame taip pat, kaip žmonės prieš šimtmetį – žinom, kas buvo ir nežinom, kas bus“.

Dubravka Ugrešic: „aš tingi, kaip jis, pavydi kaip jis, ir daiktai manęs nemėgsta, taip pat“.

„Žodis „cirkas“buvo analogiškas chaosui, išprotėjimui, netinkamam elgesiui, nekontroliuojamam veiksmui, gyvenimo groteskui. Gali būti, jog šios jo reikšmės greitai sugrįš. Amerikietis P.T. Barnum, milijonierius ir cirko Amerikoje pradininkas, sakė:“dar niekas nebankrutavo, per žemai nuvertindamas amerikiečių inteligenciją“… Nors, cirkas yra globalus reiškinys.“

„Kaimynai neneša šiukšlių į konteinerį, o pastato už durų ir palieka porai savaičių. „Aš nesugalvoju, kodėl jam taip sunku skirtis su savo šiukšlėmis, bet aš bijau klausti. Geriau pasiteirausiu pas pastato ūkvedį. Bet jis irgi niekuo negalėjo padėti – „žmonės pastaruoju metu pasidarę labai jautrūs, geriau jų nejudinti“… Asocialūs tapę labai jautrūs klausimams, bet savimi pasitiki kaip niekad, šimtu procentų.“

„Pasirodo, visi turim teisę būti laimingi. Mes galime viską, viską, ką tik norim, ir esame visko verti. Visi turim nuomones, visi žinom, ko norim… Abejonės, – nesvarbu, ar dėl savo gabumų, ar pasireiškiančios kaip nieko neveikimas, yra paskelbtos disfunkcija. Perfekcionistai yra paskelbti psichiniais pacientais.

Kontempliacija dabar jau įvardijama kaip „veikimo atsisakymas“. Nes Wikipedijoje įrašas apie nieko neveikimą palydėtas Rodeno Mąstytojo nuotrauka. Mąstantis žmogus yra nefunkcionalus ir reikalingas pagalbos. Kas to pasekoje atsitinka visuomenėje? – Kol žmogžudžiai žudo, neapsisprendžiantys ką daryti, nepasiryžta nuspausti gaiduko. Kol geri menininkai leidžia laiką, išsirūšiuodami savo abejones, netikę perima galerijų erdves. Kol geri režisieriai žyla galvodami apie savo filmo užmanymą, netikę filmai užtvindo kino teatrus.

Kol rimti mokslininkai jaučiasi užblokuoti, stagnuoja, prasti perima ištisus mokslo skyrius. Kai geri roko muzikantai neišvengiamai miršta jauni, netikėliai neapleidžia scenos iki pat jų 80 -mečio. Kol rimti žurnalistai gaišta laiką, tikrindami faktus, netikėliai užima jų vietas, pardavinėdami melą. Kai retas sąžiningas politikas yra draskomas abejonių, neatsakingieji valdo, rūpesčių nežinodami.

Pasaulis slysta atgal į savo ištakas, – netikėliai, neišmanėliai viską perėmę ir mus kontroliuoja. Juos mes išrenkame, jų klausomės ir tik juos tematome.“

„Laimingų, besidžiaugiančių žmonių nesimato, ir senas, ir jaunas susiraukęs, piktas, nelaimingas, nors diena puiki, saulėta žaliame Amsterdamo parke… Kodėl vis daugiau žmonių klausia savęs, ar nereikėtų jam mirti? Turiu omenyje, kai atsakymo į klausimą kaip gyventi, nebėra iš viso.

Kroatų entuziazmas daugintis įsisiūbavęs po nepriklausomybės, seniai nurimo. Dabar potencialūs tėvai neturi darbo ir gyvena su savo tėvais, negalėdami nei išsinuomoti, nei įsigyti buto. Ir jie yra saviems tėvams kaip prakeikimas, nes tie patys vos išsilaiko, gaudami minimalias pensijas. Neoficiali statistika sako, kad kas antras kroatas yra vagis…

Kroatės moterys ryja kontraceptines tabletes kaip raminančius. O visuomenė, kurčia ir akla, žygiuoja toliau. Močiutės ir diedukai, kažkada gyvenę ir dirbę, tikėję socializmu, dabar yra mirštantys iš bado pensininkai. Tuo tarpu jų vaikai jau ir patys turintys vaikų, su siaubu pamatė, kad nesugeba išlaikyti nei savęs, nei tų vaikų. Tuo tarpu tie vaikai jau irgi gimdo vaikus, pastebėdami, jog jų ateityje ateities nėra…

Ir visa šita milijoninė gentis nesugeba susitvarkyti sau gyvenimo sąlygų, sužalota ir ant dugno, netgi nesuvokia, kas jų priešas. Jie tiki, kai jiems sakoma, jog čia jų pačių kaltė – ne tai pasirinkta, neturėta gabumų, nedėta pastangų… Kaip nesuprasti jų įtūžio?“

„Komunistinėse diktatūrose žmonės gyveno ilgiau ir buvo sveikesni. Jiems buvo pažadėta šviesi ateitis ir daugelis tikėjo, kad ją pamatys. Iš tikro, jei žmogus gauna per daug informacijos, jinai jam kenksmingesnė už radiaciją. komunizmo kritimas, globalizacija, kapitalizmo hegemonija ir F.Fukujama su jo istorijos pabaiga, sugadino milijonų žmonių sveikatą.“

„Iš komercinės perspektyvos žiūrint, Amerikoje komunizmas dar perkamas labai gerai. Laikas nuo laiko nauja literatūrinė žvaigždė išnyra iš gyvatvorės paliudyti apie jos ar jo komunistinę traumą dėl bananų ar tualetinio popieriaus trūkumo… Realybėje tos žvaigždės vis jaunesnės (ir vis gražesnės) ir jokio kontakto su komunizmu turėti negalėjusios. Bet pakanka ir gimtosios vietos, ji visada padeda autentiškumo iliuzijai: rinkoje neautentiška, antrų rankų trauma visada perkama geriau, nei autentiška, originali, paties pergyventa. Originalumas tiktai padidina bankroto riziką.

Niujorko gatvėse dažniausiai rūkančią pamatysite storą merginą… Nuo tada, kai grožis nustojo būti matančiojo perspektyva, prasidėjo normatyvinių standartų diktatūra ir pasaulis tapo dar nuobodesnis. Dingo vyrai, smirdantys cigaretėmis, česnaku ir prakaitu; plaukuotos krūtinės, alaus pilvai ir juodi paakiai nuo degtinės, dingo jiems iš paskos. Šiandien kiekvienas gražus.

Geriausios teniso žaidėjos yra gražios, ir gražios teniso žaidėjos yra geriausios. Klasikinės muzikos atlikėjai yra gražūs, smuikininkai ir violončelistai, operos solistai lengvai gali nukonkuruoti modelius, atletai, šuolininkai į aukštį yra gražūs, futbolistai – sekso simboliai… Nes, estetinis kapitalas yra nulemiantis, kai kalba eina apie sėkmę: būti gražiu naudinga.

Tik, kažkodėl viskas peržengia aukso vidurį ir nueina į kitą pusę – gražus užpakalis elastinėse kelnėse (jei pamiršti, kad jos atrodo kaip nardymo apranga) pritraukia žymiai daugiau dėmesio, nei gražus veidas. Tai kas bus toliau?“

(vaikinas, pavarde) Pajičius „gali būti prilygintas viduriniam pirštui, iškeltam katalikybei, ortodoksizmui, islamui, Balkanų heroizmo mitams, macho- kankiniams, karininkų komandoms, policijai, vagims ir politikams. Andrejus Pajičius – vaikinas su krūtimis arba mergina su peniu, arba dar blogiau: jis – kroatė su peniu ir serbas su krūtimis, tame pačiame kūne. Pabėgęs nuo gimtinės taip toli, kaip tik įmanoma, į Australiją, Pajičius tapo šviesa tunelio gale dešimtims tūkstančių jugoslavų vaikų, išblaškytų po visus pasaulio kampus.

Aš dažnai sutinku juos keliaudama: protingą merginą iš Pirot, besiveržiančią į Berlyno akademinį pasaulį, lesbietę; smulkaus sudėjimo jaunuolį (jo tėvas kumščiu į krūtinę besidaužantis svarbus politikoje serbas, o mama -kroatė), sąžiningai studijuojantį Harvarde, homoseksualų; jauną vaikiną iš Banja Lukos, Hiltono viešbučio recepcionistą Londone, vedusį taitietę ir aistringą Hanos Arendt gerbėją, ir daug daug kitų…

Mėgdžiojimas yra tuo pačiu mūsų pralaimėjimas, ir mūsų paguoda.“

„Knygų produkcija pakilo iki tokio lygio, jog jos jau retai beperskaitomos, nekalbant jau apie recenzavimą. Autoriams tenka patiems rašyti apie save ir savo rašymą. Literatūros pasaulis nebėra kontempliacinė erdvė, dvasiškai praturtinantis eskapizmas ar atradimai. Jis tapo spektakliu. Ir knyga nėra daugiau dvasios šventykla – tai prekė, produktas, mažai besiskiriantis nuo Coca-Colos. Ir visi rašytojai tame spektaklyje dalyvauja, ir pagal jo matus vertinami…

Pralaimintys tie, kurie tiesiasi link mėnulio su idėja jį nudažyti raudonai, ir laimintys, tik ir laukiantys, kada ant to raudonumo galės užrašyti Coca- Colos prekės ženklą. Ir to pasekoje tapti žymiais bei turtingais.

Pralaimėjusieji seniau guosdavosi „simboliniu kapitalu“, kurį kaip ir sudarė visa literatūrinė sistema – kritikai, leidėjai, žurnalistai, literatūros departamentai universitetuose – jei joje funkcionavai, tai jau tau to ir užteko, kaip rašytojui… Dabar iš tos sistemos (ir iš tos paguodos) belikę griuvėsiai.“

„Moterys, klonuojančios pačios save, adaptuojasi į moters-aukos stereotipą (nes, argi jos tokios ir yra?) – panašu, jog bendravimas su pasauliu sėkmingai vyksta tiktai tokiu kanalu. Su Frida Khalo ir į ją panašiomis kaip pavyzdžiu, iš naujo ir iš naujo, moterys mažina savąjį simbolinį kapitalą. Fridą Khalo pakeitė Sylvia Plath, 1970 suvienijus feministinį pasaulį kaip magnetas, kad sėkmingai torpeduotų mus į sekantį tūkstantmetį.

F.Khalo‘s „Diego on my mind“ autoportretas, kuriame ji ant kaktos neša mini Diego Riveros portretą, perduoda liūdinantį, bet galingą teiginį apie moterį – jos gyvenimo centrinis vaidmuo atiduotas vyrui. Sylvia Plath irgi būtų galėjus išpiešti ant kaktos panašų, Tedo Hughes portretą… Gavusi literatūrinį prizą kroatė neseniai sakė reporteriams: „tikiuosi, man jį davė ne todėl, kad aš – moteris.“

„Tikiuosi, jog gavau prizą ne todėl, kad esu vyras“ dar nėra pasakęs niekas ir niekada.“

„Moteriškų vaidmenų modeliai kultūriniame lauke retai būna emancipatiniai. Erica Jong „Fear of Flayng“ buvo emancipacinė knyga savo laiku. Po 30 metų, Evos Ensler“The Vagina Monologue“ priešingai, jau man skaitėsi kaip retrogradinė. Pirmoji radosi seksualinės revoliucijos kontekste ir turėjo išlaisvinantį efektą. Antroji išvydo šviesą, kai socialinė problematika jau buvo pasikeitusi – viešai kalbėti apie savą vaginą jau buvo madoj, o užsidegti cigaretę viešoje vietoje – kriminalas.

Socializmo pabaiga, Jugoslavijos iširimas, apvertė moterų gyvenimus aukštyn kojom. Skirtumas tarp manęs, užaugusios Jugoslavijoje ir dabartinių moterų kroačių, serbių, slovėnių šiandien yra žymiai didesnis, negu tarp manęs ir mano amžiaus Vakarų Europos moterų. Aš užaugau knygų kultūroje, dabartinis jaunimas – ekrano ir interneto. Aš buvau ir esu ateistė, kai dabar religija vėl gyva. Teisė į abortą man buvo normalu, o dabar į tą teisę rimtai kėsinamasi. Aš augau įsitikinusi, kad prostitucija yra nepriimtina, o dabar jinai jau legalizuojama ir tai yra normalu. Aš augau įsitikinusi, kad vyrai ir moterys yra lygūs, o joms jau įdiegta, kad vyrų ir moterų vaidmenys skirtingi, ir moterys turi tai sugebėti išnaudoti savo naudai.

Tai kas tada mano skaitytojos ir kam aš rašau? Ir, jei knyga neskaitoma, nereiškia, kad ji nepavykus – greičiau tai reiškia, kad skaityti nebeliko kam… Kai tuo tarpu ambicingos ir tingios jaunosios kartos mergaitės eina ratu iš naujo, kartodamos tai, ką jau darė moterys prieš jas, kas jau padaryta, bet jos to nepasivargino sužinoti ir kategoriškai tvirtina darančios kažką naujo.“

„Stereotipai apie moteris dažniausiai yra palaikomi pačių moterų. Nes tai yra pinigų ir pripažinimo garantija bet kurioje srityje. Pakliuvusios į vietas, kur jos galėtų įtakoti situaciją, feministės dažniausiai elgiasi kaip bordelių šeimininkės, toliau maitindamos vyrų fantazijas ir jų norus.

Kas anksčiau buvo satyra ir to pavyzdžiu rodė menamą – galimą realybę, dabar yra tapę realybe.“

„Kažkada rašė tik šešėlinės figūros, bepročiai, savižudžiai, mazochistai ir bedarbiai aristokratai, neturintys kuo užpildyti savo dienos. Šiandien pinigai ir garbė padarė rašymą patraukliu užsiėmimu. Būti J.K.Roling gal net patraukliau, nei būti Angelina Jolie.

Ko aš kankinuosi, tikėdamasi, kad kažkas Vakaruose teisingai ištars mano vardą? – Bet, ir su išgalvotu, standartizuotu vardu aš dar vis tiek turiu įprasti prie standartinio bendravimo, kuris iš to prisitaikymo seka. Nes, jei ekonominė rinka yra sėkmingų standartizatorių rankose (Mac Dolnaldizatorių, Starbukizatorių), tai kodėl jos pavyzdžiu neturėtų pasekti kitos žmogaus veiklos sritys? Religija, politika, kinas, literatūra? – dalyvaujantys procese autoriai, prodiuseriai, žiūrovai, visi turėtų išmokti Makintošų ir Apple kalbą…

Ar man tai patinka, ar ne, aš esu standartizuojama. Ir, netgi su savo tikruoju vardu prasiveržusi pro komiksinius barjerus tada sutikčiau daugiau tolerancijos – būčiau legaliai „kultūriškai nesuvokiama“ arba, kaip sakoma, „something slavic, completely incomprehensible“. Nes, jaunimas niekada nebus tolerantiškesnis multikultūralizmui, nei dabar… matomai, kol nereikia nieko iš tikrųjų suprasti.“

„Literatūra mirė ta prasme, jog dabar naudojami terminai yra: leidybos industrija, rašymo industrija ir, rašytojai yra jos darbininkai arba „tiesioginiai prodiusentai“… Arba gal „turinio teikėjai“. Europos Sąjungai visa tai labai tinka, nes jie supranta kultūrą kaip raminančią priemonę internetinei įtampai; kaip tam tikros rūšies jogą, transporto priemonę (kultūriniai mainai), diplomatinę strategiją, turizmo plėtimo priemonę, nes „kultūra neturi sienų“…“

x

Nuo savęs norėčiau pridurti, yra žmonės, kaip Dubravka Ugrešic, kurie jaučia, jog tai, kas žmonių nebenešama, nebegyvenama, nebepalaikoma – kultūra, tradicijos, kitų gyvenimo sričių pasiekimai – kad tai dingsta, prarandama, iškrenta iš atminties lobyno ir kultūrinio žmonijos fondo. Kad vyksta regresas.

O yra žmonės, kurie matomai mano, jog visa tai, – lobynas, kultūros fondas, atmintis, – gyvena ir egzistuoja kažkaip savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra juos nešančių žmonių, ar nėra. Ir, kad visada bus galima nueiti kaip į sandėlį, muziejų ar internetą, ir viskas ten vis dar bus, gyva ir sveika, ir sava, suprantama, be jokio atotrūkio laisvam pasirinkimui…

Kažkuria prasme gal antrieji teisūs, nes tai, kas tavyje (ir visuomenėje) turėtų būti bendriniai ir savaime suprantami dalykai, perduoti į pasąmonę, į automatizmą, instinktyvūs, – tuo rūpintis jau lyg ir tikrai nereikėtų. Bet, nenaudojami įgūdžiai atitolsta, išmokta, bet nekalbama kalba užsimiršta… koks skirtumas, kad visa tai kažkur tavyje yra, jei tu negali pagal poreikį prie to prieiti?

Ir kitas galimas variantas yra tai, jog visa (kultūrinė) atminties problematika nerūpi tiems, kuriuose jos jau ir nėra – jei pirmieji rūpinasi, kad ji slysta jiems iš rankų – mums visiems iš rankų – tai tų, kurie nesirūpina, labai gali būti, kad rankos jau ir yra tuščios. Jie gal ir tikrai nesupranta apie ką čia eina kalba ir dėl ko toks rūpestis…

parengė: Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 396

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...