infa.lt

A. M Piatigorskis. Baimė

19 gegužės
01:10 2017
Aleksandras M. Piatigorskis

Aleksandras M. Piatigorskis | youtube.com nuotrauka

“Žmogus juk visada kažko bijojo – mirties, pvz. Jums baimė – tam tikros rūšies biologinė komanda su iš anksto užduotu rinkiniu praktiškai amžinai “baisių” dalykų. Kiekvieną epochą imant, jie tik ir laukia, pasislėpę kolektyvinėje pasąmonėje, kada kuris bus mūsų sąmonės spindulio apšviestas, kad išlįstų į paviršių” – bet juk šis teiginys yra nesąmonė, ponios ir ponai!

Apie senovės šumerų baimes mes visiškai nieko nežinom, taip pat kaip ir apie šiandieninio papuaso baimes, o dažnas – dar ir apie mūsų kolegų ir kaimynų baimes nežinom irgi nieko. Kiekvienoje epistemologinėje situacijoje mes susiduriame su kitomis baimėmis, apvienytomis vienu pavadinimu “baimė”, kuris vienu atveju yra religinis terminas, kitu – psichologinis, trečiu – psichiatrinis, ketvirtame – jo iš viso nėra. Vadinasi, logiškai žiūrint, ta bendra baimė yra tuščia, be konkretaus turinio, nes, kiekvienu konkrečiu atveju, ji yra kita. Ir bijoma bus vis kito “baisaus” daikto, ir, kas įdomiausia, visai kiti žmonės jo bijos.

1930 metais, kai buvau dar vaikas, egzistavo keturios pagrindinės baimės, kurios man įsirėžė į atmintį visam laikui. Bado baimė, suėmimo baimė (tardymų ir lagerių), tuberkuliozės baimė ir karo baimė. Įdomiausia, jog šios keturios baimės buvo aiškiai socialiai atskirtos. Apie pirmąją aš žinojau tik iš pasakojimų ir ji buvo būdinga valstiečiams ar tiems, kurie iš kaimo persikėlė į Maskvą ar kitus miestus. Apie antrąją baimę girdėjau kalbant senus inteligentus, taip pat ir naujus, tarybinius inteligentus (mūsų šeima iš abejų pusių irgi jiems priklausė). Trečia baimė buvo persmelkusi visą Maskvą ir priemiesčius, kalbos apie džiovą girdėjosi iš visų pusių. O štai su ketvirta baime situacija buvo ypatinga. Inteligentų ir prie jų besiglaudžiančių sluoksniuose karo baimė dažniausiai atrodė taip, kaip buvo prisimenamas Pirmas Pasaulinis karas – tokia tada buvo žmonių sąmonės būsena. Istoriškai nulemtas mąstymas apie karą kaip apie kažką, kas jau pergyventa, buvo neišvengiamas. Bet, 30- aisiais metais pasijuto perėjimas link sekančio, ateinančio, nežinomo karo. Ir tai sutampa su tarybiniais ir nacių utopiniais projektais, kaip pagerinti žmonijos ateitį.

Iš tokios dvigubos baimės išeina – ir tai suvaidino praktiškai lemiamą vaidmenį ideologiniame pasiruošime karui – aiškus neaiškumas, apdorojant tiek tarybinę, tiek vokiečių liaudį: TSRS propaganda stipriai minimalizavo karo baimę, aiškindama, jog tai bus „kitoks karas“. T.y. visi ir toliau užsiims savo darbu, mokysis, studijuos, daininkai – dainuos, mokslininkai – tyrinės, o Raudonoji Armija – kariaus. Sumuš priešininką jo teritorijoje. Viskas baigsis per kelias dienas, blogiausiu atveju – per kelis mėnesius. Bet, tuo pačiu metu, ideologija karo baimę ir maksimalizavo, sukarindama visą visuomenės gyvenimą ir aiškindama, kad kariaus ne armija, bet visa liaudis.

5 ir 6 dešimtmečiais, baimė jau buvo ne to karo baimė, ir pati baimė jau buvo visai ne ta. Nes karo objektu jau buvo atominė bomba, ir jo agentais galėjo būti tiek viena šalis, tiek ir visa grupė šalių… Tokioje situacijoje baimė tapo ne individualia, bet visuotine. Ir todėl nekeista, jog abi pusės užsiėmė baimės eskalavimu. Tokio laikotarpio kaip „Šaltasis karas“ žmonija dar nebuvo žinojusi, tokio žmonių durninimo bendromis pajėgomis dar nebuvo buvę. Tik abejų pusių propagandinio aparato sutelktomis pajėgomis pavykdavo, ir tai ne visada, baisų daiktą – atominę bombą, paversti į sekančio karo baubą. Nes, vidutiniam žmogui tai buvo fantomas, kažkas nematerialaus. Kad tą fantomą „išfantomizuoti“, reikėjo žmogų iš gatvės įtikinti, kad atominė bomba ne šiaip sau sunaikins pasaulį ir jį, žmogų kartu, bet, kad ji pirma sunaikins jį, žmogų, ir tik paskui likusį pasaulį. Tai nebuvo lengva užduotis net ir patyrusiems melagiams iš viduramžiško „durnių laivo“.

Bet, svarbiausia netgi ne tai. Netgi jei priimtume kvazihipotezę, jog kiekvienos baimės pagrinduose slypi baimė nebeegzistuoti (ar nustoti mąstyti), tai ir tada vis tiek matosi, kad kitas karas yra fenomenologiškai surištas jau su visai kita mirtimi. Ir tai irgi rodo, jog baimė – tai ne vis ta pati sąmonės būsena. Kalbėdami apie baimę „čia ir dabar“, mes kiekvieną kartą susiduriame su objektyviai kitu sąmonės turiniu, nei tai baime vadinosi seniau, kitu metu ir kitoje situacijoje. Ir, bijota kito bijančiojo.

Pastebėkite, jog pats klausimas „ko, galų gale, aš bijau?“implikuoja, jog, pirmiausia, jei aš nesu antžmogis, tai kažko būtinai turiu bijoti, visi žmonės privalo kažko bijoti; ir, antra, jog tam tikro konkretaus baisumo, kurio aš bijau, bijau ne tik aš, bet ir kiti… O gal net ir visi žmonės. Kad mano baimė yra ne tik mano, bet tinka ir kitiems.

Tada mano baimės klausimas, koks banalus ar vulgarus bebūtų, tampa filosofinis, jei pridedam tris patikslinimus: tai klausimas konkrečiam individui, tau ar kažkam kitam; turima omenyje, kad tas asmuo savo baimę jau atrefleksavo savo sąmonėje kaip ypatingą būseną; individas, į kurį kreipiamasi, žino baimę ir kaip sąvoką, sudėtinę bendros epistemologinės situacijos dalį (arba ja nesančia – esančia tuščia sąvoka be turinio). Kaip bendrinė, baimė ir dabar veikia žmonių sąmonę atgaline data, ypač tų, kurie negalvoja apie savo mąstymą, apie baimę, ir todėl atsiranda pilnoje instinktyvių baimių valdžioje. Ir tada tuoj pat imama manyti, jog baimės objektai yra grėsmė jo asmeniniam egzistavimui, visai nesuvokiant, jog tai – fantomai, gimę iš neatrefleksuotos baimės.

Kai baimės objektui tokiu būdu suteikiamas savarankiškas egzistavimas, iš to toliau seka, jog ir pati baimė tampa savarankiškai egzistuojančiu objektu. Pati baimė tampa daiktu, kurio bijoma, ir, taip randasi fenomenas, šiandien nulemiantis darbinį sąmonės režimą milijonams – baimės baimė.

Žmonės bijo mirties baimės ne mažiau, nei pačios mirties. Negatyvių sąmonės būsenų baimė jau tapo įprasta psichiatrų ir klinikinių psichologų tyrimų tema. Bet, baimės bijojimas kaip problema psichologo kabinetu neapsiriboja. 70- aisiais pradedant, dešimtmečius stumta plačiausia baimės propaganda, būdama tema literatūroje, kine ir masinės informacijos priemonėse padarė savo darbą. Baimė dabar jau ne tik, kad egzistuoja, – ji jau yra tapusi buities dalimi, auklėjimo ir tavo bei „jų“ švietimo elementu. Ji tvirtai įsitaisė tavo ir „jų“ vertybių sistemoje.

Kaip absurdiškai tai neatrodytų, bet šiandieną visuomenės nuomonėje baimė įgauna netgi teigiamą etinį statusą: tampa faktoriumi, jungiančiu žmones labiau, nei juos vienus nuo kitų atskiriančiu. Demagoginis XX amžiaus pabaigos lozungas „Mes visiems laikams išvaduosime žmoniją nuo atominio karo baimės“, kur baimė panaudota neigiama prasme, rodo, jog tie demagogai žinojo, kad tiktai ta baimė ir sujungia žmones tų pačių demagogų palaikymui (ir įgauna teigiamą prasmę).

Ne mažesnį vaidmenį vėžio ir kitų susirgimų baimės sustiprėjime suvaidino maniakiška preventyvinės medicinos propaganda, gudriai ir masiškai vystoma masinės informacijos priemonių ir dosniai finansuojama tiek farmacinių korporacijų, tiek vyriausybių. Dabartinėse MIP baimės gamyba tiksliai orientuota į naudotoją su susilpnintu sugebėjimu atrefleksuoti gaunamą informaciją ir visiškai išskydusiu socialinės atsakomybės supratimu. Todėl nekeista, kad populiariausias perkamas produktas šiandien yra makrobaimė, kurios objektu, po to, kai atominė isterija nusilpo, tapo tokie baisūs ateities dalykai, kaip globalus atšilimas, globalus gamtos užteršimas, globalus maisto trūkumas, globalus terorizmas.

Pastebėkite, sąraše nėra globalaus nemokšiškumo augimo, juo negąsdinama ir jo nebijoma. Ne tik ateityje, bet jau ir dabar.

Makrobaime aš vadinu baimę, savo subjektu turinčią tam tikrą abstraktų sociumą, pvz: planetą žmoniją, geros valios žmones ir pan. Bet makrobaimė yra aktuali tiktai tada, kai individas ją atrefleksuoja savo mąstyme. Ir, tuo pat metu, mąstantis individas, jei jis nėra visiškas idiotas, suvokia, jog negali nešti (net jei ir norėtų) atsakomybės už kokį abstraktų sociumą. Ir šiandien individas, suvokdamas, jog randasi vienoje ar kitoje konkrečioje socialinėje struktūroje, negali atrefleksuoti socialinės makrobaimės kaip savo dabartinės sąmonės būklės.

Makrobaimė yra galima sąmonės būsena tik silpnos psichinės energetikos individams… Bet, kadangi refleksuojančių savo sąmonėje pasaulį individų yra vis mažiau, makrobaimė vis stipriau ir stipriau slegia mūsų laikmečio psichiką: didžioji dauguma žmonių tiesiog nepajėgia makrobaimės patalpinti į kokios nors praeitos patirties rėmus – palyginti, refleksuoti..

Paprasčiausias pavyzdys: XX amžiaus pirmoje pusėje mes apie tuberkuliozę žinojome žymiai mažiau, negu šiandieną žinome apie vėžį, o mirtingumas nuo plaučių tuberkuliozės buvo žymiai didesnis, nei šiandien nuo plaučių vėžio. Jau vien iš tokio paviršutiniško palyginimo seka, jog mūsų žinios apie tai, ko mes bijome – netgi jei tai ir objektyvi baimė, ir sumažina tikrą pavojų – bet niekaip nesumažina mūsų baimės.

Nes galvojimas apie baimę randasi kaip ir kitame mūsų epistemiologinės struktūros skyriuje, nei tas, kuriame gyvena žinios. Būtent todėl vidutinis Žemės gyventojas, idiotas, visą laiką tiki, jog, jei jis susidomės žiniomis – psichologija, psichofiziologija – tai ras atsakymą, iš kur jo baimės kyla. Juk jis nenutuokia, kad jo dėmesys turėtų orientuotis į savęs suvokimą, o ne į kolektyvines pozityvias žinias, o dar ir kokius 50 metų atsiliekančias. Pozityvinės žinios dar ilgai bus aklai įsitikinę, kad visos baimės gali būti suvestos į instinktyvią mirties baimę. O tai jau ir šiandien skamba ne tik beviltiškai trivialiai, bet ir plebėjiškai vulgariai. Nekalbant, jog tiek istoriškai, tiek antropologiškai tai yra tiesiog netiesa.

Netgi mes su jumis suprantame, kad ir kaip ne visai aiškiai, kad baimė numirti nuo vėžio ar tuberkuliozės nėra tik mirties baimė, kaip baimė mirti konclageryje visai nėra lygi baimei žūti apkasuose. Ir bendrai, kaip rodo XX amžiaus karų ir revoliucijų patirtis, kolektyvios mirties baimė yra visai ne ta pati, kaip asmeninė, individualios mirties baimė.

Kas gi nulemia baimių įvairovę? Pirmiausia, tai jos objektų įvairovė, t.y. tai, ko bijoma. Antras skirtumas yra kaip tos baimės refleksuojamos, kaip jos matomos esant sąmonės būsenomis, ypatingomis, skirtingomis nuo visų kitų sąmonės būsenų… Šitokie skirtumai pozityvistinėse žiniose neatsispindi ir joms yra neprieinami. Mūsų žinios apie baimės objektus dažnai yra paviršutiniškos, nepilnos ir beveik visada – neapibrėžtos. T.y. mes žinome, ko bijome, bet nežinome, kas tai yra tai, ko bijome. Tai aiškiai matosi terorizmo baimėje.

Ar daug kas, kas terorizmo bijo, savęs bent yra paklausę: o kas tai yra, terorizmas?… Prieš dešimt metų vienas nekvailas mano studentas apibūdino, jog terorizmas – tai kada kažkas/kas nors daro su tavimi (ir pačiais savimi, irgi), ką nori. Pastebėtina, jog šiame apibrėžime „kažkas“ – kitaip, nei valstybinio terorizmo ar totalitarinio režimo teroro atveju – lieka neapibrėžtu ir beveik visada bevardžiu.

Sustokime ir pagalvokime apie tai, ką neseniai pasakė jaunas rusų filosofas, N.Lumano pasekėjas, D.Gorinas:“mūsų dabartinėje, be ideologijos likusioje kultūroje, yra tik du prasminiai resursai – baimė ir išlaisvintas norėjimas“. Jų kaimynystė neatsitiktinė. Gerai, norėjimas išlaisvintas, bet nuo ko? Nyčė atsako: nuo kultūros. O baimė? Ar ji vis dar surišta, kultūros reguliuojama? – Blogiau, baimė yra kultūros dalis.

Kas žino, gal jau dabar koks nors pusiau išprotėjęs senas antropologas, panašus į Gregorį Baitsoną (jei tokių dar yra), pavadins visą XX – XXI amžių kultūrą baimės kultūra. Mes turime didelę patirtį, kaip baimę išvaduoti iš bet kokių kultūrinių rėmų, mirties ir ligų baime pradedant. Pastebėkite, tarp kitko, kad baimė išsilaisvintų iš visų ribų, jai pirmiausia reikia būti specialiai kultivuojamai, sukultūrintai, išpuoselėtai.

Baimės iškultūrinimas yra labai gerai aprašytas Tomo Mano „Stikliniame kalne“. Knygoje smulkiausiai aprašyti visi individualios sąmonės svyravimai, kai ji yra papuolusi į spąstus, kultūros ir baimės vienu kartu. Pradžioje, supažindinimui, aprašoma, kaip mirusių nuo tuberkuliozės kūnai nuleidžiami rogėmis žemyn, iš sanatorijos į apačioje esantį kaimą. Ir, supažindinimas čia reiškia ne šiaip sau pademonstravimą, žodžių, idėjų ir vaizdų, kurie individui sukelia ligos baimę, tai – tiesiog smūgis individo mąstymui, smūgis, kurio pasekme tampa negrįžtamas sąmonės būsenos pasikeitimas. Ir pačios sąmonės pasikeitimas, irgi.

Visos paciento minčių gijos supinamos į vieną – baimę. Baimė tampa atskira, savarankiška sąmonės struktūra, ir mąstymas aplink ją formuoja ypatingą, mitologinį pasaulį – su savu „viršumi“ – sanatorija ant kalno. Tiesioginiu mitologiniu „viršūnės“ analogu po keleto metų taps pilis Kafkos „Pilyje“. Kaimas pas T.Maną – apačia, mitologinio pasaulio dugnas (kaip ir pas Kafką)… Yra čia ir nusileidimas per mišką – tipinis mitologinis mirusiųjų takas, kuriuo aukštyn žemyn kursuoja pasiuntiniai – dvasios tarpininkai erdvėje. Šis mitologinis pasaulis romane papildomas kitu, paraleliniu jam, prieškarinės Europos pasauliu, su sava paraleline karo siekimo mitologija ir baime mirti tame kare. Tarp paralelinių pasaulių vyksta apsimainymas mirtimis: mirtis nuo džiovos į mirtį nuo kulkos.

Bet, tikras mitas, kaip ir tikras gyvenimas, niekada nevyksta sklandžiai, pagal linijinį siužeto tekėjimą (Hegelis nepavargdamas kartojo, jog tikra dialektika nemėgsta švaros ir tiesumo). Normaliam įvykių veiksmui, tiek romane, tiek gyvenime, yra du priešai: beprotybė ir asmenybė. Herojaus pusbrolis, vokiečių patriotas, svajojantis apie karinę šlovę ir žūtį nuo kulkos, miršta lovoje, o herojus, įsitikinęs civilis inteligentas, numetamas nuo mirties kalno tiesiai į mirties apkasus.

Beprotis jezuitas tenai nusišauna… Bet, labiausiai sugadina įvykių seką šiame baimės fabrike asmenybė, atsiradusi iš niekur – ponas Peperkornas. Niekada ir nieko nebijantis „likimo piratas“ ramiai ir sąmoningai nusinuodija gyvačių nuodais ir numiršta sava, unikalia mirtimi. Jo atveju subjekto reflekcijos taškas randasi dvejose sąmonės struktūrose – asmenybėje ir likime ir, tokiu būdu jo mąstymas nustoja pergyventi sąmonės būseną, vadinamą baime.

Aš galiu pasiūlyti ir kitokią baimės mitologijos „Stikliniame kalne“ versiją, papildančią tai, ką jau pasakiau. Šitą versiją aš vadinu „jogine“, nes jos pagrindu yra viena iš svarbiausių idėjų budistinėj (tantristinėj) tancedentalioje meditacijoje, idėja ne fizinių kūnų, dirbtinai jogų sukuriamų. Tie kūnai yra kaip ir įvairių jėgų bei psichinių energijų kondensatoriai.

Visa puikiai funkcionuojančio personalo veikla žymiojoje sanatorijoje romane nukreipta į dirbtinį „baimės kūno“ formavimą kiekvieno paciento sąmonėje. Tuo kūnu rūpinasi fiziškai, maitina geriausiu Europoje maistu, ir, svarbiausia, intelektualiai šlifuoja ir rafinuoja. Šiandieninė medicina, psichoterapija, stiprėjanti psichoanalizės įtaka – viskas panaudojama kartu su išplėstine pasilinksminimų programa, naudinga protui ir širdžiai: baimės kūnas turi būti patenkintas, laimingas ir šiuolaikiškas. Bet, svarbiausia, ši pseudo joga turi kategoriškai pasipriešinti paties paciento kovai su baime, jo sąmonės kovai su žemais instinktais, nes, tokia kova gadina ir naikina pirminę baimės kūną kuriančią medžiagą. Pagrindinis šios jogos tikslas, tokiu būdu, bet kuria kaina sutrukdyti pacientui susiformuoti „sąmonės kūną“ – amžiną baimės kūno antagonistą. Nes, sąmonė niekam iš psichikos elementų nekenkia taip labai, kaip baimei.

Grįžkime prie įdomiausio klausimo: ar mūsų baimė šiandien išlaisvinta? Bet, vietoj atsakymo, aš žinau kitą, visai vaikišką klausimą: nemeluodamas, ko tu labiau bijai, vėžio ar atominio karo?… Jei nemeluoti, tai aišku vėžio. Manau, žodis aiškiai rodo vėžio baimės uždarumą, jo užslopinimą žmoguje, dabartinėje kultūroje. Ligos baimė, žinoma, stipresnė už bet kokią makrobaimę ne todėl, kad ji užslopinta mumyse Froido prasme, o todėl, kad, skirtingai nei išlaisvintas norėjimas, išlieka tabu asmens elgesyje, kalboje, netgi vidiniame dialoge ir vieša yra tiktai formaliai.

Sakyti, kad mūsų kultūra yra išlaisvinto norėjimo kultūra būtų truizmu, bet, vadinti ją išlaisvintos baimės kultūra būtų tiesiog melas. Kad galėtume suprasti baimę, reikia pirmiau suprasti, kaip sąmonės stovis – norėjimas, ir sąmonės stovis – baimė yra visiškai skirtingi dalykai. geriau netgi galima pasakyti, jog norėjimas ir baimė randasi visai kitose refleksinio lauko vietose ir refleksuojami kituose hierarchiniuose lygiuose. manau, jog pasakymas „išlaisvintas norėjimas“ turi omenyje ne tik atvirumą, norėjimo viešumą, bet, pirmiausia energetinį jo nepakankamumą, egzistencinį išskydimą, norėjimo sukūdimą.

Išlaisvintas seksas blogiausiu atveju veda į viešą nepadorų elgesį (į seną gerą „gero tono praradimą“), vulgarus automatinis gobšumas daiktams gresia naudojimo ekscesais, bet, nei viena, nei kita mums proto nei prideda, nei atima. Kai tuo metu baimė, nekontroliuojama refleksijos, gali atvesti iki išprotėjimo.

Dabar nuo baimės, tapusios beprotiškumu (būtent, o ne nuo beprotiškumo, pašėlusio iš baimės) mums teks nagrinėti patį sudėtingiausią mūsų filosofavime apie baimę – klausimą, kaip mūsų baimė santykiauja su mūsų žinojimu apie daiktus, aplinkybes, įvykius, kurių bijome: kaip žinojimas, baimė visai neprieštarauja esamai padėčiai – kaip jūs ją bepavadintumėt, krize, depresija, epidemija ar dar kaip nors. Istoriškai šitas prieštaravimas buvo sąlygotas senovine ir viduramžių prezumpcija, jog „nemokšiškumas yra baimės priežastis“: tu bijai tikros situacijos, nes jos nežinai (budistų teiginys, kad „žinantis nežino baimės, todėl bebaimis“).

Tada suveskime mūsų baimės epistemologiją į du, tik iš pirmo žvilgsnio skirtingus teiginius: „mes nežinome tikros situacijos ir todėl jos bijome“ ir „mes žinome tikrą situaciją ir todėl jos bijome“. Kas yra „tikra situacija“? – Taip iš karto ir neatsakysi… Reikalas tame, jog visi mes, bandantys dabar galvoti apie savą ir svetimą baimę, esame labai stiprios epistemologinės iliuzijos valdžioje ir, tiktai iš lėto artėjame prie suvokimo, kad ta tikroji situacija irgi yra formuojama mūsų baimės. Kitaip sakant, ar žinoma, ar nežinoma situacija, bet mums ji jau turi savyje mūsų baimę.

Kad lengviau tai įsivaizduotume atsiminkime, kad baimė kaip sąmonės būties tendencija, visada yra nukreipta į ateitį. Ir, kol žemutiniai žmogaus instinktai nėra nukreipti į dabartinį individo mąstymo ir gyvenimo momentą, baimė egzistuos kaip pastovi grėsmė suklaidinti, iškreipti žmogaus mąstymą.

Neseniai klausiau kelių savo draugų „ar manote, kad toks fenomenas, kaip absoliuti baimė, egzistuoja? Ir jeigu taip, tai kas tai yra?“… Labiausiai radikaliu atsakymu buvo: absoliuti baimė – tai toks stiprus ir taip nulemiantis visas likusias sąmonės būsenas reiškinys, kad jis ne tik iš viso netelpa, išjungtas iš refleksijos, bet ir negalvojantys apie jį „mes“, „jūs“, „jie“ patys yra išmetami iš vietos, kurioje yra sąmonės. Ir mes jau tada niekam nepasakysim:“mes esame“, nes iš mūsų sąmonės mes išėjome kartu su savo „mes esame“.

šis, sutrumpintas teksto variantas buvo paimtas iš Rigos Laiks rusiškos laidos archyvų.

parengė: Gaiva Paprastoji

 

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 360

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...