infa.lt

Daugumai žmonių yra žinoma, kas yra kolektyvinė sąmonė ir, kaip naudojantis šiuo instrumentu, galima valdyti net ir labai didelę žmonių grupę, jiems to iš esmės nė nesuvokiant.

Kolektyvinės sąmonės esmė yra tokia, kad žmogaus mąstymas praranda individualumą, jis griežtai susietas su tuo, ką mąsto koks nors sociumas, t.y. žmogus mąsto ne kaip asmenybė, o kaip tikros bendruomenės (žmonių grupės) dalis.

Kolektyvinės sąmonės auka tapęs žmogus nebesuvokia savęs kaip Petro, Kazio ar Jono. Jis suvokia save kaip Tapino gerbėją, liberalą, konservatorių ar pan.

Grupės, su kuria jis tapatinasi mintys ir idėjos, automatiškai tampa jo idėjomis, jis jų nefilltruoja, neanalizuoja, nevertina pagal savo individualią vertybių sistemą (nes tokios nėra).

Tokį žmogų galima įtikinti bet kuo – kad gėjai niekados nebūna kanibalais (nors heteroseksualūs asmenys gali būti), kad Tapinas yra neklystantis (nors visi kiti klysta), kad visi, kas rašo kitaip nei Delfi, dirba Putinui ir pan.

Kolektyvinė sąmonė neigia logiką ir kritišką mąstymą. Ji paremta tik autoritetu – jei autoritetas pasakė, tai reiškia tas yra tiesa. Ir jei autoritetas pasakys, kad pasaulis yra kvadrato formos, kolektyvinė sąmonė lengvai priims šį teiginį kaip faktą.

Atrodytų, kad tik visiškas marginalas galėtų siūlyti kolektyvinę sąmonę kaip alternatyvą savarankiškam, kritiniam mąstymui, bet išties visuomenė jau kuris laikas yra fokusuojama į tai.

Skundimai, sankcijos, atleidimas iš darbo, baudžiamoji byla – įprasti dalykai pasakius nepopuliarų dalyką. Pastaruoju metu apie tai girdime taip dažnai, kad nė nebesureikšminame: „O, Tapinas eilinį kartą kažką išspyrė iš darbo„, „O, parašė kvailą komentarą ir gavo teistumą“.

Visgi, šis iš tiesų marginalus reiškinys, kuris yra būdingas visoms diktatūroms, pradedant SSRS ir baigiant Hitlerine Vokietija ar Šiaurės Korėja (kurioje kolektyvinė sąmonė yra net ne siekiamybė, o privaloma norma), iki šiol buvo neįvardintas ir neatskleistas.

Persekiojimai už nuomonę vykdyti prisidengiant tariama kokių nors vertybių apsauga, pvz. jautriais gėjų nervais ar noru sukurti klestinčią Lietuvą.

Netgi tada, kai persekiojimai už nuomonę vykdyti visiškai iracionaliai (pvz. remiantis neegzistuojančios valstybės baime), eiliniam skaitytojui niekados nebuvo atvirai sakoma – tu privalai mąstyti kaip mąsto sociumas. Ši žinutė buvo perteikiama labai šifruotai, taip, kad suprasdavo tik protingesnieji (o tokių nėra labai daug).

Ir štai – 2017 m. balandžio 29 d. vienas įtakingiausių visuomenininkų (pagal Delfi reitingą) atvirai pasako, kad tie, kas nesilaiko kolektyvinės sąmonės, yra marginalai.

Toks teiginys bet kurį savarankiškai mąstantį žmogų turėtų šokiruoti, nes tai reiškia, kad marginalumas siejamas nebe su kraštutinumu, o su… savarankišku mąstymu, t.y. pats savarankiškas mąstymas pristatomas kaip marginalumas.

Deja, daugybė žmonių spaudė „patinka„. Daugybė net ir žinomų, aukštas pareigas užimančių žmonių spaudė „patinka“ po tekstu, kuris atvirai niekina savarankišką mąstymą ir siūlo kolektyvinę sąmonę kaip alternatyvą.

Kodėl?

Todėl, kad kolektyvinė sąmonė kaip norma yra labai senas reiškinys Lietuvoje. Pradedant Smetonos Lietuva ir baigiant SSRS niekados nebuvo galimybių mąstyti savarankiškai, nes savarankiškas (valdžiai nelojalus) mąstymas būdavo baudžiamas kalėjimu, lageriu ar sušaudymu.

Tiek mūsų tėvai, tiek seneliai, o galų gale ir senelių tėvai užaugo bijodami pasakyti netinkamą žodį. Bijodami, kad, jei pasakys tai, kas kam nors nepatiks, patirs griežčiausias sankcijas – nebūtinai jie patys, kartais ir jų vaikai, anūkai ar pan.

Visuomenė gyveno baimėje mąstyti.

Laikai pasikeitė. Uždaryti žmogų į kalėjimą ar sušaudyti lygtais nebegalima (netinka prie pasirinktos proeuropietiškos krypties), tačiau mentalitetas vis dar tas pats – yra vienas teisingas mąstymas – tas, kurį padiktuoja autoritetas.

Visuomenei, kurioje savarankiškas mąstymas nėra vertybė, padiktuoti, kad mąstyti savarankiškai yra marginalu – paprasta. Palyginimui, anglai nebijojo balsuoti už „marginalų“ propaguotą Brexit’ą, prancūzai nebijo balsuoti už marginale laikomą Marine Le Pen.

Bet lietuviams marginalumas yra nusikaltimas, už kurį numatyta griežta bausmė. Ir užtat lengviausias būdas ką nors paniekinti, priversti to asmens neklausyti, neskaityti, nebalsuoti už jį ir išvis nekreipti į jį dėmesio yra… marginalizuoti. Pasakyti, kad tas ir tas yra marginalas.

Po to žmogus būna miręs sociumo akyse ir nebekelia jokios rizikos. Išties po to nebesvarbu, ką jis kalba – tiesą ar melą – nes niekas jo nebeklauso.

Ričardas Savukynas | nuotrauka: Mindaugas Kulbis / AP

Ir štai, Ričardas Savukynas labai rimtai, viešai ir atvirai sako, kad visi tie, kurie mąsto savarankiškai, yra marginalai, negalima jų klausyti, kreipti į juos dėmesio. Tiesą kalba tik Autoritetas – Tapinas. Būtent jo ir reikia klausyti. Jis viską žino. Apie visus. Jis žino, ką reikia daryti ir jis tai padarys. Jei tau tai nepatinka, tu esi marginalas. Jei kas nors sako, kad neigiamai vertina Tapiną, – jis yra marginalas.

Jaučiate, kaip paprasta? Žmogaus marginalumas siejamas ne su jo pažiūromis, idėjomis, ne kažkokia kraštutine pozicija, bet su… Savarankišku mąstymu. Arba su jo požiūriu į vieną žmogų. Su nepagarba autoritetui.

Sveikoje visuomenėje po tokio pasisakymo pats Ričardas Savukynas turėtų būti laikomas idiotu bei marginalu, padlaižiu, savigarbos neturinčiu menkysta. Iš esmės net ne vyru.

Savo pasisakymu jis pažemino tiek save, tiek kiekvieną teisę į savarankišką mąstymą gerbiantį žmogų.

Bet, kaip jau minėjau, savarankiškas mąstymas nėra duotybė. Lietuvoje tokio mąstymo apraiškų nėra daug ir su tuo aktyviai kovojama – vien praeitą savaitę nepopuliarias skaidres parodžiusi mokytoja buvo paversta visuomenės paniekos objektu, o vaikų lavinimo klausimais pasisakiusi menininkė (dviejų vaikų motina) išvadinta „dūra“ (teisto intelektualo).

Kiekvienas lietuvis žino, kad mąstyti savarankiškai gali tik kažkoks autoritetas, kažkoks „žinomas žmogus„, valdžios atstovas, bet ne jis – baudžiauninkas, okupuotos teritorijos gyventojas, samdinys.

Lietuvio statusas nuo pat seniausių laikų iki dabar nesudarė prielaidos mąstyti. Priešingai – mąstymas būdavo persekiojamas. Kaip yra persekiojamas iki šių dienų. Tik tada būdavo lageriai ar sušaudymas, o dabar – marginalizavimas, atleidimas iš darbo, vieša pajuoka, retesniais atvejais – ir teistumas.

Esame valstybė, kurioje teisės aktais reglamentuota, ką galima sakyti. Nepaisant to, daug kalbame apie laisvę mąstyti. Apie fikciją, kurios nėra.

Ir štai, Ričardas Savukynas nutraukė tą apgavysčių šydą – atvirai pareiškė, kad savarankiškai mąstyti gali tik Tapinas, bet toli gražu ne šiaip koks būras. Ir, kad jei būras dėl ko nors Tapinui nepritaria, tai jis yra debilas ir nusipelnė tiesiog pajuokos bei pasmerkimo.
Lidžita Kolosauskaitė

Ir išties jo poelgis tiesiog genialus. Nes marginalizuojant ne tam tikrų idėjų skleidėjus, o apskritai visus, kas nepritaria konkrečiam asmeniui, tas asmuo tampa… nekritikuotinu. Kaip Hitleris. Arba Kim Jong Unas.

Ir tada jau galima daryti ką nori, sakyti, ką nori. Marginalizuoti, ką nori.

Žmogaus padėtis tampa priklausoma nuo vieno esminio faktoriaus – ar jis naudingas autoritetui.

Kokias pasekmes sukelia visos visuomenės subordinavimas vienam asmeniui (ar asmenų grupei), istorija parodė daug kartų. Nelikus opozicijos, tam tikra visuomenės dalis (ne naudinga) būna išžudoma, suvaroma į koncentracijos stovyklas, getus ar išvežama į lagerius.

Lengviausias būdas atpažinti tuos, kurie pasižymi autoritariškumu, yra jų požiūris į opoziciją: Ar jie ją gerbia, ar bando sunaikinti.

Ričardas Savukynas nori Lietuvos, kurioje nėra opozicijos. Ir kurioje mistinis Tapinas kovoja su sistema, kartu būdamas jos dalimi. Protinga dalimi. Nes kiti kritikuojantys sistemą yra… Pakartosiu jo žodžius: „Suprantate, marginalas sau prisiskiria tam tikrą rolę – jaučiasi kovotoju prieš sistemą, už gėrį. Čia kiekvieno marginalinio politikieriaus požymis – už teisybę kovoti. Nesvarbu, kad esi toks durnas, kad net nesupranti ką išvis darai„.

Taigi, jei esi Tapinas ir tau nepatinka sistema – viskas gerai, tu (irgi pacituosiu) esi „akivaizdus kovotojas prieš stagnacinę, korupcinę sistemą„.

Bet jei darai tą patį, nebūdamas Tapinu, tai esi akivaizdus durnius, kuris pats nesupranta, ką daro.

Sveiko proto žmogui neturėtų kilti klausimo, kad toks svarbus dalykas kaip valstybės ateitis negali būti palikta vien Tapinui ir visa visuomenė negali nusišalinti nuo kovos su „stagnacine, korupcine“ sistema vien tam, kad nesudarytų konkurencijos Tapinui.

Man apskritai sunkiai suprantama, kaip gali gimti tokio pobūdžio, akivaizdžiai totalitarines tendencijas siūlantys rašinėliai. Ir dar labiau nesuprantama, kaip toks žmogus, atvirai propaguojantis kolektyvinę sąmonę, gali būti vertinamas teigiamai.

Esu įsitikinusi, kad čia yra tas lūžis, kai visuomenė arba sukils ir pasakys, kad turi teisę spręsti, galvoti ir netgi nesutikti su Tapinu, arba netrukus net ir dar esančios laisvės fikcijos bus išmestos į šiukšliadėžę kaip archaiško gyvenimo atributai.

Negali būti laisvos visuomenės be žmogaus laisvės mąstyti. Nei viena laisva visuomenė nepasižymi kolektyvine sąmone.

šaltinis: lidzita.lt