infa.lt

Mindaugas Vilkis

Tai, kas čia ir toliau parašyta, tikrai nėra nei itin gilu, nei visiškai neginčijama tiesa. Tai tėra mano asmeniniai pamąstymai ir bandymai savaip išreikšti bei apibendrinti šiuo metu turimas daugiau ar mažiau patikimas žinias apie tai, kas dedasi aplinkui. Todėl nuoseklumo čia gali trūkti. Bet vietoje laiko gaišimo kritikai (jei ji nepamatuota) apie tai, kas čia parašyta, manau būtų vertingiau sulaukti gilesnių įžvalgų bei kitų žmonių pamąstymų čia keliamais klausimais.

Pamenu, būdamas vaiku įsivaizdavau, kad suaugę yra ne tik dideli, bet ir protingi, viską žinantys ir išmanantys. Deja, su kiekvienais papildomais gyvenimo metais vis aiškiau suvokiau, kad klydau su tokiu įsivaizdavimu. Smalsių žmonių, nuolat keliančių esminius klausimus, ieškančių atsakymų bei apskritai žiūrinčių toliau savo nosies, pasirodo, yra mažiau nei tokių, kuriems, kaip vaikystėje taip jau paskui ir suaugus teberūpi gana siauras dalykų ratas.

Dėl to kitąsyk tenka atsargiau ką nors sakyti, taip pat ir sakant rinktis žodžius, nes yra rizika likti nesuprastam, kai pasisuka kalba apie dalykus, nepatenkančius į daugelio žmonių suvokimo ratą. Ir tuo pačiu bent man tai kelia papildomų klausimų, kaip čia taip yra, kad tiek daug žmonių, tiek išsilavinusių, tiek nelabai, nei domisi, nei supranta, nei gali iš esmės paaiškinti tai, kas ir kodėl iš tiesų dedasi tiek palei nosį, tiek toliau už jos. Tai taip per tokius klausimus prisikapsčiau iki visokiausios informacijos apie žmonių psichologiją ir valdymą.

Viena iš mano manymu svarbių minčių yra ta, kad žmogus Žemės planetai biologine prasme kaip organizmas, kaip rūšis, yra visiškai nebūtinas, nereikalingas. Žemė su visa savo gyvybe, visomis jos rūšimis, ir toliau sėkmingai gyvuotų, net jei žmogus tiesiog dingtų nuo jos paviršiaus (be abejo, jei tas išnykimas nesusijęs su aplinką niokojančiais ir teršiančiais dalykais, kaip cheminis kritinio lygio užterštumas ar atominis karas). Pabrėžiu, kad kalbu apie biologinį žmogaus nereikalingumą. Mano manymu, tai yra daugiau nei akivaizdu ir veltis į diskusijas apie kokį nors žmogaus naudingumą ir reikalingumą Žemei nematau prasmės.

Apie tai, kaip ten kažkada žmogus darnoje sugyveno su gamta taip pat nesiimu plėstis, nes nieko apie tai nežinau, tada negyvenau, o patikimos informacijos iš tų laikų taip pat ne kažkas yra. Tuo labiau, kad pirmykščio žmogaus sugyvenimą su gamta materialine prasme galima suprasti kaip labai jau menką Žemės resursų išnaudojimą, be ženklesnės įtakos gamtai. Bet ar ir tada žmogus buvo būtina Žemės ekosistemų grandis – klausimas irgi lieka atviras.

Taigi, supratus biologinį žmogaus nereikalingumą Žemei, natūraliai kyla klausimas, o tai ką tada mes čia, šioje Žemėje veikiame, kam mes esame reikalingi ir t.t. Štai ir prašom – atvira erdvė reikštis galybei tikėjimų, religijų, kultų ir pavienių visažinių veiklai.

Prie to dar reikia pridėti, kad žmogui, kaip suvokiančiam (ar bent galinčiam pagal savo smegenų veiklos galimybes) priežasties ir pasekmės ryšį, natūralu, kad susiformavo (ar buvo „įdėta į programą“) nesaugumo, baimės jausmas dėl materialių dalykų trūkumo, reikalingų jo išgyvenimui Žemėje. Ilga sausra – išdžiūvo upė, nėra vandens, gresia mirtis iš troškulio, o tuo pačiu, kritus ar pasitraukus medžiojamiems gyvūnams – ir iš bado. Trenkė žaibas, sudegino kaimelį su visais įrankiais – vėl vargas, kol kažkokius rakandus iš naujo pasidarai, per tą laiką vien rankom medžiodamas bei žvejodamas turi labiau pavargt ir išalkt. Ir taip toliau. Nežiūrint biologinio žmogaus nereikalingumo Žemei, jam pačiam, kad išgyventų, materialūs Žemės resursai yra tiesiog būtini.

Ir vėl, gali būti (o gali taip ir nebūti, gal kitaip viskas buvo), kad daliai žmonių įvairios negandos ir po jų sekę nepritekliai paliko ryškesnį pėdsaką atmintyje nei pas kitus. Tame nieko nuostabaus neįžvelgiu, nes ir šiandien yra akivaizdu, kad visi žmonės yra šiek tiek skirtingi pagal savo fizinius ir protinius gebėjimus. Taigi, geriau prisimenantys negandas bei supratę (bent miglotai) priežastį ir pasekmę, kad štai tokie ar anokie dalykai seka prieš nederlių, sausrą ir panašiai, galbūt ir ėmėsi veiklos, o būtent organizuoti mažiau mąstančius, kad sukauptų materialinių atsargų ir gėrybių nepalankiems periodams atlaikyti. Apie to darymą dėl visų. Gal ir taip buvo. O gal tai buvo daroma grynai tik dėl savęs, suprantant, kad išgyvenus genčiai, išgyvensi ir tu pats, tik reik tuos žioplius suprotint ką reik daryt, kad jie ne tinginiautų per dienas, o kauptų atsargas.

Kaip jau sakiau, tai tėra tik mano prielaidos, kaip rezultatas įvairių informacijos šaltinių. Nežinau, kaip ten iš tiesų buvo, kaip vystėsi, kas ir kaip organizavo, nuo kada kas pažino žmogaus psichologiją, suprato ar nesuprato žmogų, kaip biologinę nebūtinybę Žemei ir atrado, kaip tos nebūtinybės atsvėrimui panaudoti visokias tipo fantazijas, religijas, filosofijas, kad tik žmogus pajustų ar suvoktų bent kokią prasmę, dėl ko jis šioje Žemėje yra, ir tuo pačiu dirbtų, imdamas Žemės resursus ir juos pritaikydamas tinkamus naudoti savo ir ne tik savo, bet ir tų atseit daug geriau viską suprantančių išgyvenimui.

Grįžtam į šią dieną. Jokia naujiena, kad beveik visus žmones valdo viena emocija. Tai baimė. Baimės rūšys yra skirtingos ir žmonėse jos pasireiškia skirtingai (dėl turto ir pinigų, dėl namų, dėl maisto, dėl sveikatos, dėl artimųjų ir t.t.), tačiau jų visų pagrindas yra tas pats. Tai praradimo baimė. Daugeliu atvejų ta praradimo baimė siejasi su materialiais, apčiuopiamais dalykais. Praradimo baimę palaiko priežasčių ir pasekmių suvokimas, kad štai sukritus tokioms aplinkybėms bus tas ir anas (trenkus žaibui gali kilti gaisras, kuris sudegins tavo namus, netekęs darbo negausi pinigų maistui nusipirkti ir t.t.). Prie to pridėkim, kad niekas nieko tikro nežino apie žmogaus paskirtį šioje Žemėje.

Baimė plius nežinia apie tai kam ir kodėl esi. Štai ir puikus derinys masių programavimui ir jų veiklos nukreipimui kur reikia. Religijų veikėjai užima visažinių poziciją apie tai, kodėl žmogus yra Žemėje ir siūlo melstis pagal standartizuotus tekstus, kiti valdantieji sluoksniai sprendžia kitus klausimus, kuo dar įbauginti (nedarbas kyla, pinigų nėra, sveikatos apsauga prastėja ir t.t.) ir paskui pasiūlo sąlygas – dirbti tą ar aną, ko užteks šiaip taip išgyventi, bet gyvensi, taigi belieka džiaugtis, kaip tau pasisekė, kai milijonai skursta ir badauja… Plačiau plėstis, kaip tai veikia, net nesiimu, tuo besidomintys tikrai žino ir pastebi.

Dar reikia pridėti, kad godumo jausmas mano manymu yra kaip baimės palydovas. Kai suvoki aplinką kaip tau priešišką, kuriai net tu pats nesi reikalingas, tai ką gi daugiau ir bedarysi, kaip tik godžiai griebsi, genamas baimės sulaukti nepalankių visa atimančių aplinkybių, kaip įmanydamas daugiau, kad tik sau pačiam užtektų negandų periodui išgyventi. Deja, prie to pačio prisidedanti dar viena baimė – mirties baimė (nes tai tikras dalykas, kuris laukia mūsų visų ir kiekvieno atskirai), kai suvoki, kad bent čia viską teks palikti, viskas yra laikina, o kas laukia paskui tai nežinai – visą tą darbo ir vartojimo ratą šiuolaikiniame pasaulyje daro mano akimis žiūrint tragikomišką.

Ir dar reikia pastebėti, kad žmogus be kitų žmonių negali. Jam reikia kitų žmonių pagarbos ir pripažinimo. Jam norisi jaustis geresniu nei kiti, kitų pripažintu ir gerbiamu („tu mane gerbi?“…). Jam reikia galios pajautimo priklausant kokiai nors grupei (bažnyčiai, judėjimui ir kt.). Dar viena puiki sritis žmonių valdymui pasireikšti. Atkreipkit dėmesį į save besirodantį, besireklamuojantį kur tik įmanoma įvairų „elitą“. Geresnių pavyzdžių gal ir nereikia, kai žmonės įsivaizduoja, kad aukščiau jų jau tik dangus, o jie tikrai nėra marionetės žymiai protingesnių jėgų rankose, naudojami tam tikriems tikslams.

Ir tie patys aukščiausiai sėdintys, viską suorganizavę ir užvaldę, savo rankose laikantys kone visos Žemės resursus (tegul tai bus tie patys Rotšildai, Rokfeleriai ar Morganai ar dar kas) mano akimis žiūrint savo vidumi realiai yra patys didžiausi bailiai, nuo tų visų baimių patapę kone psichiniais ligoniais. Nežinau, kaip dar kitaip sveiku protu galima paaiškinti norą organizuoti pasaulinę vergiją ir bet kokiomis priemonėmis visus materialius resursus ir darbo jėgą (kitus žmones) laikyti savo rankose.

Be abejo, nepriklausomai nuo savo požiūrio (apie kurį tie viršūnėse net nežino ir jiems tai dzin) aš kaip ir kiekvienas iš mūsų esame įtraukti į tą sistemą. Tačiau suvokiant baimes, dėl kurių pasiduodame į sistemos valdymą, suvokiant pačią sistemą, galima pradėt galvot ir apie išsikapstymą iš jos. O tam vėl, kad nepradėtų galvoti kritinė masė žmonių, tai prašau jums įvairių narkotikų (ir alkoholio) kultūra, ir pramogų, ir TV, ir žurnalų industrija ir dar daug visokių priemonių dėmesiui nukreipti…

Pabaigai linkėčiau suvokti ir įvardinti kiekvienam savas baimes – pastebėti, kaip per jas pasiduodame tam nepastebimam nestruktūriniam valdymui ir tada jau imtis veiksmų. Gerą posakį skaičiau: „Paimk gyvenimą į savo rankas, ir kas atsitiks? Siaubingas dalykas: nėra ką kaltinti.“ Bet tai turbūt baisiau nei esama situacija, kai esi valdomas ir turi ką kaltinti? Pasirinkimas vis dar kiekvieno rankose 🙂

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu