infa.lt

tęsinys, pirma, antra dalys čia

Šiva – ritmas, „suplakantis“ kosmosą iš tuštumos… Šv.Vito šokis… Indo-europietiška antelė, kojelėmis suplakanti žemę vandenyje, kaip sūrį iš pieno… Tam tikras ritmas – Dievo dažnis? – jeigu esi jame, vibruoji, tai tavo laikas yra kokybiškai struktūrizuotas, esi efektyvus, tau sekasi, nutinka sinchroniškumai – esi tinkamu laiku tinkamoj vietoj – gyveni į koją su ateitimi dabartyje. – O dabar įsivaizduok, kad iš to ritmo esi išmuštas. Kad tu ir pasaulis aplink tave vibruojat ne tuo, ne savu dažniu – ligos, senatvė, mirtis neišvengiama! – kad esame supami visokiausių dažnių ir rūšių vibracijų kokteilio, žinom. Kad stengiamės apie tai negalvoti – čia kitas dalykas… Neseniai teko girdėti interviu su šios srities specialistu, kuris tvirtino, jog visa dabartinė muzika savo pagrindu turi ne idealų, harmonizuojantį dažnį, kuriame mūsų smegenys funkcionuotų optimaliai -432 – bet 440 – žodžiu, paaukštintą. Nuo ko ir visas stresas ir skuba, neramumas ir nesugebėjimas koncentruotis dabartiniame, pastoviai iš visų galų girdinčiame muziką, pasaulyje. Jeigu tokia padėtis būtų susidariusi per klaidą, tai ją lengva būtų atitaisyti, ir tai jau būtų buvę padaryta. Jeigu tai nedaroma, reikia rūpintis patiems.

Tarybinis akademikas Kaznačejevas, pagal N.Kozyrevo idėjas ir schemas, sukūrė… veidrodžius. Veidrodines kabinas, kiaušinio, cilindro, dar visokių kitokių formų ir eksperimentavo su jų poveikiu viduje pasodintam ar paguldytam žmogui. Mat, veidrodžiai iškreipia erdvę, ir, tokiu būdu perkelia jų apsuptyje esantį į kitą laiką – dvi erdvės vienoje ir toje pačioje vietoje, žmogaus supratimu, egzistuoti negali. Kita erdvė toje pačioje vietoje, pagal mus, gali būti tik anksčiau ar vėliau, todėl mes tai ir vadiname kelionėmis laike ar per išmatavimus.

Tuo pačiu principu remiantis, galima sakyti, kad laikas turi atmintį – toje pačioje vietoje viena kitą keičiančios erdvės „paveldi“ panašias charakteristikas… Arba, apsukus kitaip, tvirtinti, jog erdvės atmintis yra materiali – toje pačioje vietoje sluoksniuojasi laikas – praeitis, dabartis, ateitis vienu metu – miražai iš ateities, miražai iš praeities. Egzistuoja netgi tokia Silanovo kamera – fotoaparatas, tuos laiko sluoksnius erdvėje esančius, galintis užfiksuoti ir parodyti nuotraukose.

Iš ten pat eina ir gydomasis Kozyrevo – Kaznačejevo veidrodžių efektyvumas: veidrodžių apsuptyje esi išmetamas iš tau kenksmingos tave supusios erdvės ritmo, ir, pradedi pulsuoti savuoju, tavo kūno atsineštos programos pradeda atsistatinėti, kūnas ima grįžti į optimalią būseną… Po seanso, kiekvieną kartą grįžti į savą aplinką jau stipresnis ir nebe taip jai pavaldus. Imama pamažu panašėti į žmogų, koks jis yra užmanytas būti – pirminis visam kam. Rachmanų tradicija, pvz, skaičiuoja milijonu ir milijonus metų žmonijos istorijos, bet ne ta prasme, kad visi tie metai yra išsirikiavę į vieną be galo ilgą eilę, ir žmonija juos visus, vieną po kito pragyvenus. Priešingai. Pagal jų piešiamą schemą, žmogus yra išeities taškas, o toliau visi tie milijonai metų yra jo galimybės gimti ten ir gyventi, sau modulį pasirinkus. O seniau tai ir iš viso, vienoj pagyvenę, ten reikalus užbaigę, paprasčiausiai pereidavo į kokią kitą – kitą laiką, kitą erdvę – kitą pasaulį – ir gyvendavo toliau. Kol nebuvo mirties, gimti irgi nereikėjo – žmonės su Kosmosu viename ritme gyveno, niekas tam ryšiui netrukdė.

Ir visos tie galimi moduliai, vieni iš milijonų, yra tos pačios eilės ir vertės, nors, su savais simboliais, laikmečiais, istorinėmis situacijomis. Harmoningas žmogus rinkdavosi vieną ar kitą laisvai. Dabar, surišti aplinkos vibracijų, gyvenę ne pagal savą ritmą ir programas, todėl neįvykdę arba tik dalinai, ką turėję, gimstame pagal savo neadekvatumo svorį, pagal taip vadinamą karmą, į ten, į tą modulį, kuriam tinkame – kuproti ir su nešuliais, – laisvo pasirinkimo, į kur gimti sekantį kartą, neturime… Gravituojame, į kur mus nutraukia mūsų žema energetika, mūsų energijos sunkumas. Iš principo, žmogus pats turi formuoti jį supantį pasaulį, gyvenimą, situacijas. Bet, jis yra tiek išderintas, kad aplinka dažnai stipresnė, ir formuoja žmogų bei jo gyvenimą pagal save.

Gal kas esat matę, kaip iš smėlio muzikos virpesių pagalba formuojasi gražūs, simetriški piešiniai?… galima teigti, jog kosmosas vibruodamas savo dažniu kažkada taip sukūrė ir žmogaus kūną – suvibravo, kad ir iš smėlio  jo formą. O dabar, jei į tokį procesą įvestume trukdžius, kas iš piešinio harmonijos, iš žmogaus kūno sveikatos liktų? – būtent. Tai ir likę… Kozyrevo veidrodžiai paslepia žmogų nuo neharmoningo aplinkos veikimo, ir tada jau tik laiko klausimas, kol bus sustiprėta tiek, kad žmogus ims savą aplinką veikti pats – iš vidaus veidrodžiais išklotą kiaušinio formos kabiną pasidaryti gal nėra labai paprasta ar realistiška. Taip pat ir cilindrą, tunelį ar gaubtą… Bet, visokiausių rūšių metalizuota folija yra kiekvienam prieinama. Žmonės su chroniškais raumenų ar sąnarių skausmais, netgi ir tik dalinai susisukę į foliją, ar net ir tik gabalus užsiklijavę skaudamoj vietoj, eina miegoti ir ryte atsibunda kaip atjaunėję – pilnas internetas tokių patirčių paliudijimų ir papasakojimų… Ir tai mums primins, netgi ir metalinės folgos kepurėles, nešiojamas filmuose apie UFO tų, kurie išlieka nepaliesti jų įtakos ir blaiviai mąstydami išgelbsti situaciją.

Galima juoktis, kam juokinga… Eksperimentams reikia, žinoma, laiko, kantrybės, domėjimosi ir noro pasiekti rezultatą – Ir tada juoksis tas, kas juoksis paskutinis. O kol kas,  JAV Kongreso medalį už pasiekimus žmonijos labui yra gavę du tarybiniai piliečiai, Jurijus Gagarinas ir Nikolajus Aleksandrovičius Kozyrevas.

4 – dalis

Laikas gali būti prilygintas tikslui: kai tikslas yra, laikas ima tekėti jo link, randasi praeitis ir ateitis. Kontaktuojant su pasauliu, darant materialinius žingsnius tikslui pasiekti, žmogus gauna laike glūdėjusią energiją.  Jos pagalba rezultatas ir sukuriamas – tikslas pasiektas… Paaiškėja, kodėl betiksliame gyvenime nėra energijos kažką daryti, netgi žengti žingsniams, kad ką nors jame pakeisti.

O kam laiko neskyrei, to ir nėra gyvenime. Žmogus gyvena tai, į ką laikas – gyvinantis vanduo – teka… Laikas savo ritmu tekėdamas viską tvarko, ištobulina, harmonizuoja, o jo ritmą sutrukdžius atsiveria kelias chaosui. Reikia tik nustoti trukdyti, kaip sakoma, toliau viskas susitvarkys savaime. Arba, sakoma, kad žmogus trukdo sau pačiam: nestovėk sau ant kelio pats ir daugiau kliūčių nėra… Laiko intensyvumą jaučiame tiek, kiek intensyviai jis formuoja materiją. Kuo sudėtingesnė sistema, tuo joje laikas intensyvesnis, efektyvesnis – patirtis ateina per laiką. Arba, laikas ją neša, perneša, atneša. Patirtis sandėliuojama laike? – Todėl ir laikas gali būti visoks, nes jis gali nešti visokiausias patirtis – turėti savybes?

Laikas be erdvės yra greitis.. O erdvėje be laiko, energiją tenka traukti iš pačios materijos, tada ji skaidosi, dyla, subyra, miršta – nustoja egzistuoti. Ir, prisimenant teoriją, jog dabar gyvename parazitų dirbtinai sukonstruotoje erdvėje, kur laikas iš tikro neteka, o tik sukasi tuo pačiu ratu, ir tai iliuzijai palaikyti energija imama iš materijos: anglis, nafta, dujos, saulės šviesa, energija iš vėjo, galia iš vandens, tai tampa ir aišku, kodėl mūsų pasaulio resursai yra besibaigiantys – jau ir pats pasaulis besibaigiantis… Todėl ir esame skatinami atsisakyti materijos, visiems ir viskam jos nebeužtenka… Todėl ir esame skatinami pereiti į minties erdvę – fizinės realybės mirtį, o Žemėje dar tada kiek ilgiau pagyvens keletas turtingųjų, kol visiškai visa materija pasibaigs.

Žmonėms visada buvo įdomu materialumas – išbandyti viską realiai, įgyvendinti mintis, idėjas, teoriją praktikoje…Tai kokio dydžio kenkėjiškas darbas turėjo būti pravestas, kad žmogus savo valia šito įdomumo ir pašaukimo atsisakytų – paliktų neįgyvendinęs, neišbandęs, nepajutęs… Pirmas dalykas buvo atimti iš jo tikslo suvokimą, palikti gyvenimą beprasmiu, kur dideli ir maži dalykai, svarbūs ir nesvarbūs yra tos pačios vertės, kur žmogaus veikla neturi lemiamos įtakos, o buvimas daro žalą… Toliau grožį, mus supančią harmoniją pakeitė bjaurumas, į pirmą planą išėjo karai, marai, nelaimės, pyktis, agresija – kasdienybėje, medijose, mene – visa tai žinoti tapo mūsų pareiga, nes, pasirodo, mes dėl to kalti. O grožis tapo šiaip sau, nereikalinga prabanga… Toliau internetas ėmė draskyti pasaulį gabalais, viską pateikti sumaišytai, išplėštai iš konteksto, be reikšmės, prasmės, pasekmės – tiesiog bombarduoti mus informacija. Ritmai pasaulyje ne tie, viskas tapę dirbtina, originalų kopijos, serijinė gamyba ir melas.

Senasis pasaulio naratyvas, nors ir melagingas, bet buvo dar ištisinis, o dabar gyvename tiesiog duomenų bazėje – bet kaip sulipę ar sulipinami faktai (ar feikai) primena vėžines ląsteles ir veikia tuo pačiu principu – susimeta į piktybinius, mus graužiančius auglius… Pinigai buvo toks vienas pirmųjų nerealių dalykų, kurį matome ne tik kaip realų, bet ir kaip gyvą. Kokia baisi intervencija į žmogaus sąmonę padaryta, kad priėmėme į ją laiko prilyginimą pinigams! – buvo laikas, kai (baltas) žmogus niekur neskubėjo – dabar ir pasakymas tas pamirštas. Žmogus kažkada skyrė savą laiką tam, ką reikėjo padaryti, ir tiek laiko, kiek tam reikėjo… Laikas virsta greičiu – skubėjimu – tik kai nelieka erdvės: kai žmogus nebeužima sau priklausančios vietos po Saule, nebegyvena savoje erdvėje, savo viduje.

Žmogui reikia ne tik į savą erdvę grįžti – vėl gyventi, susikoncentravus savyje, apie ką rašyta pereitam tekste. Jam reikia imtis valdyti vykstančius procesus – susitvarkius save kaip sistemą – ir tada laikas bus tavo pusėje, tau pavaldus. Ir kas tada vėl bus galingiausias Visatoje?

Nes, kol kas, jeigu rezultatas – nuveiktas darbas – yra judesys erdvėje, o tu erdvėje nesi, judi tik iliuzoriškai, tai imi  imi energiją iš laiko, dirbi dirbi, o rezultato jokio tau nėra – konclageris, kur žmonės gyvendami, dirbdami, sukūrendami tam materiją, siekdami beprasmių tikslų, taip ir numiršta, pagaliau, visą gyvenimą tik laiką į energiją perdirbinėdami keletui turtingų gudruolių, plius dievams. Kad jie gyventų savo dirbtiniame pasaulyje, ir jis funkcionuotų kaip tikras – ne realios,  žmonių perdirbamos energijos varomas.

Žodžiu, ar gyvename dirbtinėj erdvėj be laiko, materijos griovimo sąskaita, ar laikas tapęs greičiu – mes sukam jį, jis suka mus, bet kuriuo atveju, žmogus dirba ne sau ir gyvena ne sau  – energijos daviklis dievams ir parazitams, nesvarbu, ar jie – vienas ir tas pats ar tik sąjungininkai. O gal net ir konkurentai žmogaus naudojime….

(Laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji