infa.lt

Vokietija, Prancūzija ir dar devynios Europos Sąjungos valstybės vienija jėgas, kad užsienio politikoje būtų atsisakyta vienbalsiškumo principo ir pereita prie sprendimų priėmimo kvalifikuota balsų dauguma.

Austrija, Danija, Belgija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Rumunija, Ispanija ir Švedija raštu kreipėsi į ES vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai Kają Kalas.

Laiške jos reikalauja padaryti galą „trukdantiems“ veto, pastaraisiais metais paralyžiavusiems Bendrijos užsienio veiksmus, praneša „Euronews“ leidinys.

„Sąjungos konsensuso kultūra yra svarbus jos teisėtumo šaltinis. Todėl mes ir toliau sieksime konsensuso visur, kur įmanoma“, – rašoma dokumente. Tačiau pabrėžiama, kad ši kultūra turi skatinti bendrus veiksmus, o ne juos stabdyti, nes priešingu atveju blokas turės teisėtumą, bet neturės galios.

Iniciatyvai vadovauja didžiausia narė Vokietija. Pasak signatarų, Sąjungos išorės veiksmai susiduria su visiškai pasikeitusia aplinka, kurioje dominuoja strateginė konkurencija, augantis nestabilumas ir bandymai griauti „taisyklėmis pagrįstą“ tarptautinę tvarką.

Pagal dabartines ES taisykles užsienio politika yra griežtai grindžiama vienybe, o tai reiškia, kad viena vienintelė šalis bet kuriuo metu gali surišti rankas likusioms 26 valstybėms narėms.

Toks modelis nuolat kartojosi 16 metų trukusio Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano valdymo metu. Prieš prarasdamas valdžią balandžio mėnesį, V. Orbanas reguliariai naudojo veto teisę nuolaidoms išsireikalauti ir savo šalies interesams ginti.

Anksčiau šiais metais jis sukėlė precedento neturinčią krizę, kai dėl ginčo su Kijevu, susijusio su „Družbos“ naftotiekiu, netikėtai užblokavo ES lyderių sutartą 90 milijardų eurų paskolą Ukrainai.

Penki principai ir „pereinamojo tilto“ iššūkis

Pasinaudodamos V. Orbano valdymo pamokomis, šalys laiško signatarės išdėstė penkis principus, kurie turėtų pagerinti bendrą ES užsienio politiką:

• Laikytis nuoširdaus bendradarbiavimo ir abipusio solidarumo principų;
• Dažniau naudoti konstruktyvų susilaikymą vietoj veto;
• Susilaikyti nuo užsienio politikos sprendimų siejimo su „iš esmės nesusijusiais“ klausimais;
• Išnagrinėti galimybes ES sutartyse pereiti nuo vienbalsio prie kvalifikuotos daugumos balsavimo;
• Pateikti „pagrįstas gyvybines priežastis“, jei nusprendžiama blokuoti tokį perėjimą.

Diskusijos dėl vadinamosios Sutarties 31 straipsnio „pereinamojo tilto laiko“ (passerelle clause) aktyvavimo vyko jau seniai, tačiau ypač suintensyvėjo po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Perėjimas galėtų vykti atskirais atvejais, o ne iš karto visiems klausimams (pavyzdžiui, Vokietija priešinasi vienbalsingumo naudojimui prekyboje su Izraelio gyvenvietėmis).

Šalininkai teigia, kad tai pagreitintų sprendimų priėmimą ir išvengtų nereikalingų veto, o oponentai argumentuoja, jog tai pakirstų demokratinį teisėtumą. Mažosios valstybės veto naudoja kaip paskutinę priemonę apginti savo interesus prieš didžiųjų valstybių svorį – nė viena iš Baltijos šalių prie šio laiško iniciatyvos neprisijungė.

Pati „pereinamojo tilto“ taisyklė vadinama uždaru ratu: norint pereiti nuo vienbalsiškumo prie kvalifikuotos daugumos, pačiam sprendimui prireiktų… vienbalsiškumo, todėl oponentai teoriškai galėtų lengvai jį blokuoti.

Siekis atnaujinti ES užsienio politiką įgavo pagreitį po V. Orbano pralaimėjimo rinkimuose. Daugelis tai mato kaip neįkainojamą progą, kuri gali užsidaryti, jei Prancūzijos prezidento rinkimuose kitais metais laimėtų euroskeptikė Marine Le Pen.

Kartu Vokietija ir Prancūzija yra iškėlusios planą sustiprinti vyriausiosios įgaliotinės K. Kalas vaidmenį, tačiau tiesiogiai pavaldų Europos Komisijos pirminicei U. fon der Leien.