infa.lt

Viena iš Vilniaus rinkimų apylinkių | infa.lt nuotr.

Danijos ir Jungtinės Karalystės matematikai priėjo išvados, kuri gali nuvilti demokratinių rinkimų šalininkus: idealiai teisingos rinkimų sistemos egzistuoja tik teorijoje.

Negalima vienu metu užtikrinti, kad vietinės pergalės užtikrina vietas apygardose, bendras vietų skaičius parlamente tiksliai atspindi balsų dalį šalyje, o pats parlamento dydis išlieka fiksuotas.

Tai ne korupcijos ar politinių manipuliacijų, o grynosios matematikos klausimas, rašo „Science Daily“ leidinys.

Kembriodžo ir Kopenhagos universitetų tyrėjai išskyrė tris pagrindinius „sąžiningos“ sistemos bruožus: regioniškumą (apygardos nugalėtojas gauna mandatą), proporcingumą (nacionalinis vietų paskirstymas atitinka balsų skaičių) ir fiksuotą parlamento dydį (deputatų skaičius nesikeičia).

Paaiškėjo, kad politinių partijų skaičiui viršijus tam tikrą ribą, visų trijų tikslų vienu metu pasiekti neįmanoma. Kažko vieno neišvengiamai tenka atsisakyti.

„Mes pastebėjome, kad pasiekus tam tikrą politinių partijų skaičių, vieną iš šių trijų komponentų tenka paaukoti – kitaip matematika tiesiog nesusieina, – teigė tyrėjas Frederikas Ravnas Klausenas (Frederik Ravn Klausen). – Čia nėra kalbos apie korupciją ar sąmokslą, tai paprasčiausia matematika.“

XX amžiuje daugelyje valstybių vyravo dvipartinė sistema, todėl šis prieštaravimas buvo nepastebimas. Tačiau šiandien vis labiau skaidant rinkėjų balsus tarp daugybės politinių jėgų, fragmentacija auga.

Kuo daugiau partijų, tuo daugiau reikia kompensacinių mandatų proporcingumui išlaikyti, o tai neišvengiamai didina parlamento narių skaičių.

Jei parlamento dydis fiksuotas, nukenčia proporcingumas arba dalis apygardų laimėtojų praranda savo vietas.

Kaip pavyzdį tyrėjai pateikia kelias valstybes:

Danijoje 2022 metų rinkimuose kairiųjų blokas gavo viena vieta daugiau nei priklausė pagal proporcinę sistemą.

Vokietijoje 2021 metais Bundestagas išaugo nuo 598 iki 736 vietų, nes kompensuojantiems mandatams reikėjo vis daugiau erdvės (vėlesnės reformos augimą apribojo, tačiau kaina tapo prarasta garantija, kad visi apygardų nugalėtojai pateks į parlamentą).

Jungtinėje Karalystėje 2024 metais leiboristai gavo 63 procentus vietų su surinktais 33,7 procento balsų (tai buvo pats neproporcingiausias rezultatas šalies istorijoje), o partija „Reform UK“ su 14,3 procento balsų gavo vos penkias vietas.

Kaip alternatyvą autoriai siūlo matematinį modelį – „geografiškai reitinguotą garantuotą proporcingumą“. Šioje sistemoje partijai iš anksto garantuojamas vietų skaičius, griežtai atitinkantis jos gaunamų balsų dalį šalyje, nepriklausomai nuo regionų. Kandidatai vėliau reitinguojami pagal asmeninių balsų skaičių apygardose, o vietos paskirstomos pagal šį reitingą, kol partija užpildo savo kvotą.

Visgi toks metodas susilpnina regioninį principą: kandidatas gali tvirtai laimėti savo apygardoje, bet vis tiek nepatekti į parlamentą, jei jo partija jau išnaudojo savo kvotą kituose regionuose. Tyrėjai pabrėžia, kad tobula sistema neegzistuoja (dabar), o bet koks pasirinkimas tėra kompromisas.

P.S. Čia kalba ne apie techninį neįmanomumą sukurti kitokią sistemą, o apie politinį nenorą tai daryti, kai dabartiniai iškraipymai parankūs politiniam isteblišmentui.