infa.lt

Vakarų lyderių skambūs lozungai apie skubų „atsiskyrimą“ nuo Kinijos gamybos bei kritinių technologijų pagaliau gavo labai konkretų, protu sunkiai suvokiamą kainoraštį.

Kaip praneša leidinys „Financial Times“ leidinys, remdamasis „EY-Parthenon“ ekonomine analize, visiška nepriklausomybė nuo Pekino per ateinančius 25 metus Vakarams kainuos papildomus 23,6 trilijono dolerių.

Ekspertų skaičiavimais, norint sukurti vietines alternatyvas kinų tiekimo grandinėms iki 2050 metų, JAV prireiks 13,7 trilijono dolerių, Didžiajai Britanijai – 800 milijardų, o eurozonai – net 9,1 trilijono dolerių.

Europos Sąjungai tai reiškia ne ką kita, o kasmetinio biudžeto padvigubinimą. Kur Europa paims šiuos pasiutusius pinigus?

Atsakymas proziškas – iš mokesčių mokėtojų kišenės, augančių valstybių skolų ir naujų fondų, kol kas grakščiai vadinamų „investicijų skatinimu“.

Brangi nepriklausomybė: infliacijos šuolis ir deficitas

Ataskaitos autoriai atvirai pripažįsta – visiškai atsikratyti priklausomybės nuo Kinijos paprasčiausiai nepavyks, nes Pekinas kontroliuoja per 60% pasaulinių ličio bei kobalto ir apie 80% grafito bei retųjų Žemės metalų išteklių.

Be to, bandymas kiniškas prekes pakeisti vietinės gamybos produkcija garantuotai paleis naują infliacijos bangą:

• Prekių kainos: Kinijos produkcija dažnai yra 100% pigesnė nei vakarietiški analogai.
• Kainų kilimas Europoje: Pagrindiniuose pramonės sektoriuose kainos Europoje kiltų 1–2,5%, o tai automatiškai sugriautų Europos Centrinio Banko ir Anglijos Banko viltis išlaikyti tikslinę 2% infliacijos ribą.
• Papildomos išlaidos: Pinigų reikės ne tik naujoms gamykloms ar infrastruktūrai, bet ir masiniam darbuotojų perkvalifikavimui bei procesų automatizavimui.

Realistiškas scenarijus – „puse lūpų“

Kadangi visiškas atsiribojimas reikštų nepakeliamą finansinę naštą tiek verslui, tiek eiliniams gyventojams, analitikai siūlo mažiau ambicingą, bet realesnį scenarijų – „dalinį atsiskyrimą“.

Tai reiškia, kad pinigai bus selektyviai investuojami tik į pačias pažeidžiamiausias vietas, o likusioje dalyje ir toliau bus tyliai bei mandagiai perkamos kiniškos prekės.

Garsiai deklaruojama ekonominė nepriklausomybė ir toliau gražiai atrodys politinėse kalbose, tačiau realybė rodo, kad už kiekvieną politinį „skyrybų“ lozungą europiečiams teks susimokėti brangesnėmis prekėmis parduotuvėse ir didesniais mokesčiais.

Klausimą – ar jie to norės – užduoti pats laikas.