infa.lt

Pastaraisiais metais tarptautinėje žiniasklaidoje ir karinės analitikos puslapiuose vis aiškiau ryškėja loginis prieštaravimas, vertinant Rusijos karinį potencialą bei tolesnę karo eigą Ukrainoje. Gyventojų masėms vienu metu pateikiamos dvi radikaliai skirtingos prognozės, kurios, žiūrint iš karinės logikos taško, viena kitą paneigia.

Pirmasis naratyvas: Technologinis lūžis ir Rusijos pralaimėjimas

Didžioji dalis Vakarų spaudos publikacijų akcentuoja, kad Ukrainos masiškai naudojami bepiločiai orlaiviai (dronai) iš esmės pakeitė karo dinamiką. Pranešimuose teigiama, kad Ukrainos pajėgos efektyviai blokuoja Rusijos logistikos grandines, atkerta tiekimą fronto linijose, naikina gyvąją jėgą bei sėkmingai paralyžiuoja Rusijos gilumoje esančią pramonę bei naftos perdirbimo gamyklas.

Šių analizių išvada dažniausiai būna optimistinė – Rusijos kariuomenė patiria neatstatomų nuostolių, jos technologinis atsilikimas gilėja, o Ukrainos pasiektas pranašumas dronų sferoje veda prie neišvengiamo Rusijos karinės mašinos išsekimo ir pralaimėjimo fronte.

Antrasis naratyvas: Neišvengiama agresija prieš NATO ir reikalavimas ginkluotis

Tuo pačiu metu tuose pačiuose leidiniuose, remiantis gynybos ministerijų bei žvalgybų ataskaitomis, aktyviai plėtojamas visiškai priešingas scenarijus. Svarstoma, kad Rusija sėkmingai pertvarkė savo ekonomiką į karines vėžes, o jos karinė pramonė dirba maksimaliu pajėgumu.

Europos šalys yra oficialiai įspėjamos, kad Rusija planuoja tiesioginį karinį konfliktą su NATO narėmis ir gali užpulti Senąjį žemyną jau netrukus po 2030 metų.

Šio naratyvo rėmuose reikalaujama skubiai didinti gynybos biudžetus, privalomai plėsti karinius pajėgumus ir ruoštis ilgalaikiam didelio masto karui.

Kur slypi loginė klaida?

Nepriklausomi kariniai apžvalgininkai pažymi, kad abu šie teiginiai negali būti teisingi vienu metu.

Jei pirmojo naratyvo prielaidos yra teisingos – Rusijos kariuomenė yra technologiškai triuškinama, o jos ekonominė bei pramoninė bazė sistemingai naikinama Ukrainos dronų smūgiais – šalis objektyviai negali turėti išteklių, logistinio bei žmogiškojo potencialo per ateinančius kelerius metus sukurti realią karinę grėsmę galingiausiam pasaulio gynybos aljansui (NATO).

Ir priešingai – jei Rusija po karo Ukrainoje bus pajėgi kelti egzistencinį pavojų Europai, vadinasi, dabartiniai jos nuostoliai nėra kritiniai, o karinis-pramoninis kompleksas išlaiko regeneracijos potencialą. Tačiau ir šiuo atveju, vos per kelerius metus neįmanoma pasiruošti kitam dideliam karui, pirmiausiai – morališkai, matant iš vidaus kiek kainavo dabartinis karas.

Karinių poreikių propaganda ir pagrindinis rinkėjo klausimas

Šis informacinis dvilypumas rodo, kad žiniasklaidoje dažnai konkuruoja ne objektyvūs faktai, o skirtingi politiniai bei ekonominiai užsakymai. Kai siekiama palaikyti visuomenės optimizmą dėl paramos Ukrainai, naudojamas „silpnos Rusijos“ modelis.

Tačiau kai pereinama prie drastiško Vakarų šalių vidaus išlaidų perskirstymo karinėms reikmėms pagrindimo, šis modelis tampa nebenaudingas.

Jei žiniasklaida paliktų tik pirmąją – pergalės – versiją, atsimerktų Vakarų šalių rinkėjai ir užduotų visiškai natūralų klausimą: „Jeigu Rusija jau dabar yra tokia nustekenta, nugalima paprastais dronais ir nepajėgi judėti į priekį, tai kodėl mes turime leisti milijardus tankams bei raketoms, užuot juos skyrę medicinai, keliams, švietimui ar socialinės gerovės kėlimui?“

infa.lt: šis komentaras nėra svarstymas to, kuris iš šių naratyvų yra teisingas ar neteisingas nė vienas, o gal vis tik teisingi abu – tai komentaras apie didžiosios žiniasklaidos pinigų šaltinius ir užsakymus. Kuris iš šių naratyvų teisingas – ar neteisingas nė vienas – paliekame spręsti skaitytojams