infa.lt

Lėtais žingsneliais vergai eina vorele vienas paskui kitą ir kiekvienas neša nušlifuotą akmenį. Keturias jų voras, kurių kiekviena po pusantro kilometro ilgumo, nuo akmenskaldžių iki tos vietos, kur prasidėjo tvirtovės ir miesto statyba, saugo sargybiniai: dešimčiai vergų – vienas juos saugantis ginkluotas karys. Atokiai nuo einančių vergų ant trylikos metrų aukščio kalno viršūnės randasi Kratijus – vienas iš vyriausiųjų žynių – štai jau keturis mėnesius jis tylomis stebi vergų darbą.

Niekas neatitraukia jo dėmesio, niekas nė žvilgsniu nedrįsta išblaškyti jo minčių. Vergams ir sargybiniams dirbtinis kalnas su sostu viršūnėje – tai neatskiriama kraštovaizdžio dalis. Ir į žmogų, kuris nejudėdamas sėdi soste arba vaikščioja po aikštelę kalno viršūnėje, jau niekas nekreipia dėmesio. Kratijus užsibrėžė tikslą pertvarkyti valstybę, tūkstančiams sustiprinti žynių valdžią taip, kad jų klausytų visi Žemės gyventojai, paversti visus tuos žmones, o kartu ir valstybių vadovus, žynių vergais.

Kartą, palikęs soste antrininką Kratijus nusileido apačion, persirengė ir nusiėmė peruką. Sargybos viršininkui davė paliepimą, kad jį sukaustytų grandinėmis kaip paprastą vergą ir pastatytų į vorą už jauno vergo, vardu Nardas.

Stebėdamas į vergų veidus, Kratijus atkreipė dėmesį, kad šito jauno žmogaus žvilgsnis tiriantis ir gyvas, o ne abejingas ir nuo visko nutolęs, kaip daugelio kitų. Nardo veido išraiška nuolat kito, išduodama susikaupimą, susimąstymą ar susijaudinimą. “Vadinasi jis puoselėja kažkokį planą”, – suprato žynys, tačiau norėjo pasitikrinti, ar stebėdamas tikrai neklysta.

Porą dienų Kratijus stebėjo Nardą, tylomis tampė akmenis , sėdėjo šalia, kai būdavo duodamas valgis ir miegojo šalia jo nakties metu. O trečią naktį, kai tik pasigirdo komanda “Miegoti”, Kratijus atsisuko į jaunąjį vergą ir pakuždom, su kartėliu ir neviltimi balse, paklausė nesikreipdamas į nieką “Nejaugi šitaip ir gyvensime iki mirties?”

Žynys pamatė: jaunasis vergas suvirpėjo ir tučtuojau atsigręžė, o jo akys švietė, tiesiog blizgėjo netgi blausioje didelės pašiūrės spingsulių šviesoje.
– Ilgai taip nebetruks. Aš baigiu apmąstyti planą. Ir tu, tėvuk, gali prie jo prisidėti, – sušnibždėjo jaunasis vergas.
– Kokį planą? – abejingai paklausė žynys ir atsiduso.
Nardas karštai ir tvirtai pradėjo aiškinti:
– Ir tu, tėvuk, ir aš, ir mes visi netrukus būsime laisvi žmonės, nebe vergai. Pats apskaičiuok: kiekvienai dešimčiai vergų – vienas sargybinis. Ir kiekvieną būrelį penkiolikos vergių, kurios taiso valgyti, siuva drabužius, taip pat saugo tik vienas sargybinis. Jeigu sutartu laiku visi mes užpulsime sargybą, tai ją įveiksime. Na ir kas, kad sargybiniai ginkluoti, o mes sukaustyti grandinėmis. Mūsų dešimt kiekvienam, be to, mes grandines taip pat galime panaudoti kaip ginklą, atremdami jomis kardo smūgį. Mes nuginkluosime visus sargybinius, surišim juos, ir jų ginklai bus mūsų.

– Ak, jaunikaiti, vėl atsiduso Kratijus ir vėl tarytum abejingai tarė: – tavo planas ne visai apgalvotas: sargybinius, kurie mus stebi, nuginkluoti galime, bet netrukus valdovas atsiųs naujų, galbūt net visą kariuomenę, ir išžudys sukilusius vergus.
– Aš ir apie tai pagalvojau, tėvuk. Reikia pasirinkti tokį laiką, kai kariuomenės čia nebus. O toks laikas nebetoli. Mes visi matome, kad kariuomenė ruošiama žygiui. Maisto prigabenta trims mėnesiams. Vadinasi, po trijų mėnesių kariuomenė nužygiuos į numatytą vietą ir stos į mūšį. Per mūšį ji nusilps, tačiau laimės ir grįš su daugybe naujų vergų. Jiems jau statomos naujos pašiūrės. Mes privalome pradėti sargybos nuginklavimą, kai tik mūsų valdovo kariuomenė ims kautis su priešo kariuomene. Žygūnams prireiks mėnesio, kol nuneš žinią, kad būtina nedelsiant grįžti. Nusilpusi kariuomenė neįstengs grįžti greičiau kaip per tris mėnesius. O mes per tuos keturis mėnesius spėsime pasiruošti jų sutikimui. Mūsų bus ne mažiau kaip kareivių. Pagrobtieji vergai stos mūsų pusėn, kai pamatys, kas atsitiko. Aš teisingai viską numačiau tėvuk.

– Taip, jaunikaiti, tu mąstai išmintingai. Tavo planas padės tau nuginkluoti sargybinius ir nugalėti kariuomenę, – atsakė žynys jau padrąsindamas ir pridūrė: – Bet ką paskui vergai darys ir kas nutiks valdovams, sargybiniams ir kareiviams?
– Apie tai aš beveik negalvojau. Kol kas į galvą ateina tik viena mintis: visi, kurie buvo vergai, taps ne vergais. Visi, kurie šiandien ne vergai, taps vergais, – tarytum balsu mąstydamas, ne visai tvirtai atsakė Nardas.
– O nugalėjęs, jaunikaiti, prie ko priskaičiuosi žynius? Prie vergų, ar prie ne vergų?
– Žynius? Apie tai aš irgi negalvojau. Tačiau dabar manau, kad žyniai tegu lieka kaip buvę. Jų klauso vergai, klausia patarimų valdovai, nors tarpais sudėtinga juos suprasti. Jie mums nepridarytų žalos. Tegu pasakoja visiems apie dievus, o kaip savo gyvenimą geriau nugyventi, mes žinome patys.

– Puiku, kad galvoji kaip geriau, – atsakė žynys ir apsimetė, kad baisiai nori miego.
Tačiau tą naktį Kratijus nemiegojo. Jis mąstė. “Žinoma, – galvojo Kratijus, – paprasčiausia būtų apie sąmokslą pranešti valdovui, ir jaunasis vergas būtų nubaustas, o jis, aišku, didžiausias visų kitų kiršintojas. Tačiau problema liktų neišspręsta. Vergai visuomet sieks išsilaisvinimo iš vergijos. Atsiras naujų vadų, bus kuriami nauji planai, vadinasi, didžiausias pavojus valstybei slypi valstybės viduje.”

Kratijus buvo iškėlęs sau užduotį: sukurti viso pasaulio pavergimo planą. Jisai suprato: pasiekti tikslą vien tik naudojant fizinę prievartą nepasiseks. Būtinas psichologinis poveikis kiekvienam žmogui, ištisoms tautoms. Reikia transformuoti žmonių mintis, įteigti kiekvienam, kad vergija yra aukščiausia gerovė. Būtinai reikia paleisti programą, kuri toliau vystysis pati, kuri dezorientuos ištisas tautas sąvokų prasme bet kur ir bet kada. Ir svarbiausia, kad tikrovė būtų priimama adekvačiai…

Kratijaus mintys sukosi vis greičiau, jis liovėsi jautęs kūną, sunkias grandines ant rankų ir kojų. Ir ūmai, tarytum žaibo plykstelėjimas radosi jam prieš akis programa. Dar nedetalizuota ir nevisai aiški, bet jau tikra ir stulbinanti savo mastais. Kratijus pasijuto esąs pasaulio viešpats.

Gulėdamas ant gultų, sukaustytas grandinėmis, jisai žavėjosi savimi: “Ryt rytą, kai sargyba visus ves į darbą, aš duosiu sutartą ženklą ir sargybos viršininkas palieps išvesti mane iš vergų voros ir nuimti grandines. Aš detalizuosiu savo programą, ištarsiu keletą žodžių, ir pasaulis ims keistis. Neįtikėtina! Tik keletas žodžių ir visas pasaulis paklus man, mano minčiai. Dievas iš tiesų žmogui davė tokią galią, kuriai nėra lygios Visatoje, ir ta galia – žmogaus mintis. Iš jos randasi žodžiai, ji keičia istorijos eigą.

Sąlygos susiklostė nepaprastai palankiai. Vergai yra paruošę sukilimo planą. Jis racionalus, tasai planas, ir, žinoma, gali nuvesti į laikiną jų trokštamą pergalę. Tačiau aš ne vien juos, bet ir šiandieninių vergų palikuonius, taip pat ir žemiškuosius valdovus, ištaręs tik kelis sakinius, priversiu būt vergijoje per amžių amžius”.

Iš ryto, Kratijui davus ženklą, sargybos viršininkas nuėmė jam grandines. Ir jau rytojaus dieną į jo stebėjimo aikštelę buvo pakviesti kiti penki žyniai ir faraonas. Jiems susirinkus Kratijus pradėjo savo kalbą:

– Tai, ką jūs dabar išgirsite, neturi būti niekur užrašyta nei žodžiais, nei persakyta. Aplink mus nėra sienų ir mūsų niekas neišgirs, tik jūs. Aš sugalvojau būdą, kaip visus Žemėje gyvenančius žmones paversti mūsų faraono vergais. To padaryti neįstengtų nei didžiuliai kareivių pulkai, nei alinantys karai. O aš tai padarysiu keliais sakiniais. Po to praeis vos pora dienų, ir jūs pamatysite, kaip pradės keistis pasaulis. Žiūrėkite: ten, žemai, ilgos voros grandinėmis sukaustytų vergų neša po vieną akmenį. Juos saugo daugybė kareivių.

Kuo daugiau vergų, tuo geriau valstybei – mes visada laikėmės tokio požiūrio. Tačiau kuo daugiau vergų, tuo didesnė jų maišto grėsmė. Taigi stipriname sargybą. Be to, savo vergus turime gerai maitinti, kitaip jie negalės dirbti sunkaus fizinio darbo. O jie vis tiek vangūs ir linkę maištauti. Žiūrėkite: kaip lėtai jie sliūkina, o aptingę sargybiniai neragina jų rimbais, nečaižo net sveikų ir stiprių vergų. O nuo šiol jie judės kur kas sparčiau. Jiems nereikės sargybos. Sargybiniai irgi pavirs vergais. Tegu šiandien, prieš saulei nusileidžiant, šaukliai apskelbia tokį faraono įsakymą:

” Sulig kitos dienos aušra vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną akmenį, atgabentą į statomą miestą, laisvas žmogus gaus vieną pinigą. Pinigus galima išmainyti į valgį, drabužius, būstą, į rūmus mieste ir į patį miestą. Vergai, nuo šiol jūs – laisvi žmonės”.

Kai kiti žyniai suvokė, kas Kratijaus pasakyta, vienas jų, pats seniausias, tarė:
– Tu demonas, Kratijau. Ir tavo demonizmas apkrės visoje Žemėje daugybę tautų.
– Taip, aš tikrai demonas – tarė Kratijus – ir tai, ką sugalvojau, tegu ateities žmonės vadina demokratija.

Saulei leidžiantis įsakymas buvo apskelbtas vergams. Jie tiesiog apstulbo ir dauguma nemiegojo visą naktį, – mąstė apie naują laimingą rytdienos gyvenimą.

Kitą rytą žyniai ir faraonas vėl susirinko dirbtinio kalno aikštelėje. Vaizdas, atsivėręs jiems prieš akis, buvo tiesiog stulbinantis. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, vienas per kitą nešė tuos pačius akmenis kaip ir anksčiau. Apsipylę prakaitu, daugelis nešė po du akmenis. Kiti, kurie nešė po vieną, bėgo taip, kad net žemė dulkėjo. Kai kurie sargybiniai irgi tempė akmenis. Žmonės, įsitikinę, kad jie laisvi – juk jiems buvo nuimtos grandinės – geidė gauti kiek galima daugiau pinigų, kad galėtų sukurti sau laimingą gyvenimą.

Kratijus dar keletą mėnesių praleido savo aikštelėje, su pasitenkinimu stebėdamas, kas dedasi apačioje. O permainos buvo milžiniškos. Dalis vergų susijungė į grupeles, susikalė vežimėlius ir, juos pilnus prikrovę akmenų, stūmė negailėdami prakaito.

“Jie dar daug įtaisų išras, – su pasitenkinimu mąstė Kratijus, – štai jau ir paslaugų vieni kitiems susigalvojo: atsirado kas išnešioja vandenį ir maistą. Dalis vergų valgo neatsitraukdami nuo darbo, mat nenori gaišti laiko ėjimui valgyti į pašiūrę ir atnešusiems valgio užsimoka gautais pinigais. Tik pamanykite, tarp jų atsirado ir gydytojų: susižeidusiems tuoj pat suteikia pagalbą – irgi už pinigus. Ir kelio reguliuotojus sau išsirinko. Netrukus išsirinks sau viršininkus, teisėjus. Tegu renka: juk manosi esą laisvi, o esmė nepasikeitė: kaip ir anksčiau jie tempia akmenis…”

Taip ir bėga jie per tūkstantmečius – dulkini, apsipildami prakaitu, tempdami sunkius akmenis. Ir šiandien tų vergų palikuonys beprasmiškai vis bėga ir bėga, ir bėga…

ištrauka iš Vladimiro Megre knygos „Naujoji civilizacija“

vertėjas nežinomas, šaltinis – komentaras internete.