infa.lt

Publicistas Algimantas Rusteika savo „Facebook” paskyroje paskelbė tekstą, kurį sunku pavadinti kitaip nei kaltinimo aktu – tiksliu, pagrįstu skaičiais, ir be diplomatinių išvedžiojimų.

Pradžia paprasta: visi girdėjome, kad Lietuva įsipareigojo skirti Ukrainai 0,25% BVP. Apie 210 mln. eurų per metus. Skamba solidžiai.

Tačiau Rusteika žiūri į faktinius skaičius – ir jie verčia kilti antakius. Nuo 2022 m. Lietuva Ukrainai jau skyrė daugiau nei 1,7 mlrd. eurų.

Tai ne 0,25% — tai papildomai išleisti beveik du trečdaliai viso Lietuvos metinio gynybos biudžeto. Ir dar 2026 m. – papildomi 223 mln.

Autorius negaili ironijos: dalis tų pinigų, jo žodžiais tariant, bus „ištaškyta pigių dronų lengvai sunaikinamiems brangiems vokiečių tankams pirkti.”

Bet tai tik įžanga. Tikrasis A.Rusteikos taikinys – teisinis.

Visa ši pinigų lavina remiasi 2024 m. birželio 27 d. prezidento Briuselyje Gitano Nausėdos ir Volodymyro Zelenskio pasirašytu susitarimu. Dešimčiai metų. Dėl gynybos ir saugumo bendradarbiavimo.

Skamba rimtai, kol nepaklausi: o ar Seimas tai ratifikavo? Atsakymas: ne. Kaip ir Estijos parlamentas savo susitarimo. Kaip ir Latvijos. Visos trys Baltijos valstybės – vienintelės ES šalyse su tokiais įsipareigojimais – juos prisiėmė sutartimis, kurios pagal jų pačių įstatymus yra niekinės.

Algimantas Rusteika LR Tarptautinių sutarčių įstatymą cituoja tiksliai: gynybinio pobūdžio ilgalaikės sutartys – ratifikavimas privalomas. Konstitucinis Teismas irgi skaidrus: neratifikuota sutartis įstatymo galios neturi. Vadinasi, pasak autoriaus, visas šis didysis įsipareigojimas – tai tiesiog „dviejų bachūrų pasirašytas ketinimų protokolas.”

O pinigai — realūs. Ir skiriami kasmet.

A.Rusteika klausia to, ko niekas oficialiai neklausia: kodėl sutartis nebuvo pateikta Seimui? Juk patvirtintų – Seimas Ukrainą remia be išlygų. Tačiau tada atsakomybė būtų bendra, aiški, dokumentuota. Dabar – prezidentūra nepateikia, Seimas nereikalauja, URM tyli, ir visi kartu triūbija apie „įsipareigojimą”, kurio teisiškai nėra.

Publicisto verdiktas negailestingas: tai ne teisinis neapsižiūrėjimas, ne biurokratinė klaida. Tai sistemingas įstatymų ignoravimas. „Laikiniesiems teritorijos administratoriams” – taip A.Rusteika vadina Lietuvos valdžią – ant Konstitucijos ir Tarptautinių sutarčių įstatymo „nusispjaut.”

Ir klausimas lieka ore: o kas dėl to atsakys?

Redakcijos pastaba:

Atkreiptinas dėmesys į vieną subtilų, tačiau svarbų aspektą, kurio A. Rusteika tiesiogiai neįvardija. Neratifikuota sutartis – tai ne tik teisinis aplaidumas, bet gali būti ir sąmoningas strateginis pasirinkimas.

Ratifikuota tarptautinė sutartis sukuria tvirtus teisinius įsipareigojimus, iš kurių pasitraukti sudėtinga ir politiškai skausminga.

Neratifikuota – lanksčiai pritaikoma prie besikeičiančių aplinkybių. Pasikeitus valdžiai, karo eigai ar politiniam klimatui, mokėjimai gali būti tiesiog sustabdyti – be teisinių pasekmių, be tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo.

Ar tai apdairus valstybinis pragmatizmas, ar dar vienas valdžios neskaidrumas (korupcijos rizika) – spręsti skaitytojui.

Pagal A.Rusteikos tekstą parengė: Klaudija